Pradinis / Šeima ir sveikata / Patyčios mokykloje ir skaitmeninėje erdvėje: kaip reaguoti tėvams?

Patyčios mokykloje ir skaitmeninėje erdvėje: kaip reaguoti tėvams?

Naujausiame Mykolo Romerio universiteto (MRU) tinklalaidės „Tėvų kanalas“ epizode – kokias formas patyčios įgauna šiandien, kokios jų priežastys ir kaip tinkamai tėvams reaguoti pastebėjus, kad iš vaiko tyčiojamasi. Įžvalgomis dalijasi šios temos ekspertė, „Vaikų linijos“ atstovė, psichologė ir savanorių mokytoja Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Pixabay nuotr.

Paauglystėje patyčios gali labai paveikti žmogų, palikti itin didelius pėdsakus visam gyvenimui, o paaugliai kartais užsidaro savyje ir neatskleidžia, kaip jaučiasi.

Psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė pabrėžia, kad patyčios patiriamos ne tik paauglystėje, bet ir vaikystėje. Jos labai stipriai veikia ir palieka didelius emocinius pėdsakus vaiko raidoje, o paauglystėje atsiranda tokia situacija, kai paaugliai nelabai nori, kad tėvai žinotų ar kištųsi į tam tikras situacijas. Jie kelia aukštus lūkesčius patys sau ir nori susitvarkyti su iššūkiais. Šiuo atveju pasitaiko, kad paauglys jau kurį laiką kenčia nuo patyčių, jaučiasi bendraamžių grupės atstumtas, bet apie tai niekam nepasakoja. Uždarumas ir nuolatinis sunkių jausmų laikymas savyje gali lemti kritines ir ribines patirtis. „Kadangi pati turiu patirties „Vaikų linijos“ kontekste, tai tikrai puikiai žinau, kad kartais paaugliai po kelerių metų pirmą kartą papasakoja „Vaikų linijos“ konsultantams apie tai, kas vyksta tarp bendraamžių, ir nustemba sužinoję, kad taip neturėtų vykti arba kad verta kreiptis į suaugusiuosius pagalbos, kai jauti, jog pats nesusidoroji“, – pasakoja J. S. Jasiulionė.

Elgesio apraiškų formos

Pašnekovė išskiria dvi dažniausias paauglių patiriamas patyčių formas: socialines ir žodines patyčias. Žodinės patyčios – įvairūs trumpi komentarai, pravardės ar nemalonių žodžių vartojimas. Žodinės patyčios labai gerai pažįstamos ir tikriausiai kiekvienas yra susidūręs su tuo.

Socialinės patyčios – tai įvairios apraiškos, kada net ir be žodžių paauglys labai aiškiai supranta jam siunčiamą žinutę. Ši patyčių forma padažnėja būtent paauglystės amžiuje. J. S. Jasiulionė pateikia pavyzdį: paauglys įeina į klasę, garsiai pasisveikina, kažkas pakelia galvą, suprunkščia ir nuleidžia galvą daugiau nieko nesakydamas. Arba suprunkščia, susižvalgo su kitais bendraklasiais ir dar kokį nors ženklą parodo. Įvairūs tokie subtilūs momentai, kai paaugliai atstumiami, kai jiems rodomi gestai, kai grimasomis arba tarpusavio pasikalbėjimais neįtraukiamas vaikas, jam girdint, jis apkalbamas, – tai ir yra vadinamosios socialinės patyčių apraiškos. Jas užčiuopti gali būti labai sunku ir dažniausiai vaikai ir paaugliai sako: „Mes juk nieko blogo nepadarėm.“ Iš tiesų regimai pamatyti netinkamą elgesį gali būti labai sudėtinga.

Patyčių priežastys

„Nėra vieno paprasto atsakymo, dėl ko vyksta patyčios arba dėl ko jos prasideda“, – teigia J. S. Jasiulionė. Neretai paaugliai pastebi, jeigu kas nors iš bendraamžių turi silpną vietą. Ir jeigu nori kažkam „įkąsti“, kanda į tą silpną vietą. Ar „įkandimas“ į silpną vietą pasikartos, ar įvyks tik vienąkart, priklauso nuo vaiko, paauglio reakcijos. „Paprastai pastebima, kad patyčių taikiniais išsirenkami jautresni vaikai, dažnai nelinkę smurtu ar agresija atsakyti į netinkamą elgesį, nelinkę dominuoti, galbūt jie kartais jautriau reaguoja, verkia, susigūžia. Tad tikrai išsirenkami jautresni, o agresija nukreipiama į juos. Jeigu norima parodyti galią, pasijusti stipresniam, labai lengva nusitaikyti į jautrų vaiką“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovė.

Kreipiesi pagalbos į suaugusiuosius, o jos nesulauki

Itin svarbu vaikui suteikti kontrolės jausmą. „Pavyzdžiui, pradinukai būtent draugų būryje turi vieni kitiems smagias pravardes arba yra prisigalvoję kuo juokingesnių kreipinių, kurie suaugusiesiems kartais rėžia ausį, bet tai yra jų žaidimas. Tačiau ateina momentas, kai ta pravardė, kuri prieš metus buvo smagi, nebėra smagi. Ir kartais tikrai reikia suaugusiųjų pagalbos, kad draugai išgirstų vienas kitą. Tokia pagalba yra svarbi. Tai gali būti mokytojas, mama arba tėtis“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Kartais vaikai patiria nemalonų elgesį ne tik iš tų, su kuriais turi priešiškų santykių, bet ir iš draugų. Todėl reikia persvarstyti taisykles, bendravimo normas ir padėti nustatyti naujas, nes vaikai auga ir kažkada žaismingi pasakymai tampa nesmagūs. Kiekvienas turi teisę pasakyti: „Man nemalonu.“

Ypač paauglystėje yra didžiulė baimė prarasti draugą. Tad kaip paruošti paauglį patį pasakyti draugui, kad tai, ką jis daro, nėra malonu?

„Labai svarbu mokyti galvoti, kaip atsakyti draugui pokalbio arba diskusijos metodu, – sako J. S. Jasiulionė. – Dažniausiai, kai vaikai klausia, ką jiems daryti, jie įpratę, kad suaugusieji labai greitai atranda kokį nors patarimą: „Nieko nedaryk“, „Nereaguok“, „Nesikišk“, „Nueik į šoną“, „Nekreipk dėmesio“, „Pasakyk tą ir tą.“ Jeigu tai nėra vaiko žodžiai, jam gali būti labai sunku.“

Pirmiausia reikia paklausti: „Kaip tu įsivaizduoji, ką pasakytum?“ Arba: „Kaip jūs bendraujat? Ar teko kada nors kalbėti panašiomis temomis?“ Kartais tam tikro amžiaus vaikai tikina, kad jie tiesiog kvailioja, žaidžia, kad toks jų bendravimo būdas ir nėra rimtų pokalbių, kurių metu išreiškiama, jog tam tikros pravardės galbūt nėra malonios. Vis dėlto kai kurie vaikai mėgsta rimtai kalbėtis ir toks formatas tinka. Tada gal jie pasikvies draugą ir sakys: „Žiūrėk, mes turim pravardes, bet aš norėčiau, kad mane kažkaip kitaip vadintum.“

Pašnekovė pabrėžia, kad labai svarbu paklausti vaiko, kaip jis jaučiasi, kas tiktų toje situacijoje, ir galbūt sugalvoti keletą idėjų, kaip būtų galima tai išreikšti, vaikams nežinant ar nedrįstant prasitarti. Žinoma, yra paauglių, kurie paprasčiausiai nenori nieko sakyti draugui, jiems nemalonu, jie pasiryžę viską iškentėti. Būna situacijų, kai iki vaikui subręstant niekaip negali jo paskatinti. Jie atranda kitokį būdą išbūti. „Kalbant apie tam tikras tendencijas, kas vyksta tarp paauglių, tai kandus, truputėlį „aštrus“ tonas arba bendravimas tarp žeminimo ir pajuokavimo tikrai kai kurių paauglių grupėse yra laikomas norma“, – teigia J. S. Jasiulionė.

Pašnekovė išskiria, kokius kelis dalykus labai svarbu stebėti. Pirmas dalykas – intencija. Suprasti, ar norima pašmaikštauti, pajuokauti, ar pažeminti, nuskriausti. Ne visose situacijose tą lengva pastebėti, bet kartais aiškiai matome, kad kito žmogaus intencija yra ne paskatinti, ne padrąsinti, ne draugystę megzti, bet sistemingai menkinti reputaciją ar sukelti kažką nemalonaus.

Antras svarbus dalykas – reakcija. Jei matome, kad vaikas reaguoja gana ramiai, jis juokiasi, atsako analogišku tonu, o pašmaikštavimas nekelia emocinio skausmo, tai tikėtina, kad reaguoti ar kištis į situaciją nėra prasmės.

Trečias svarbus dalykas – galios santykis: ar tas, kurio elgesyje atsispindi ironija, sarkazmas, paauglių vadinamieji „teasinimai“ ir „prankai“, turi daugiau galios negu tas, į kurį nukreiptas elgesys. Jeigu matyti, kad pirmesnis stipresnis ir turi palaikymo komandą, tikėtina, jog reikia asmeniškai paties vaiko, kuris viską patiria, subtiliai paklausti: „Kaip jautiesi toje situacijoje?“ Grupėje vaikas gali juoktis, sakyti „Mes taip juokaujame“, bet iš tikrųjų jis gali jaustis nuolat žeminamas, nes prieš jį susivienija grupelė, o jis – vienas.

Kitas „Tėvų kanalo“ laidas galite klausytis:

„Spotify“: https://open.spotify.com/show/7zrjYCPop22NpWHGvFcYD3?si=cJwLrHHQSx-2nSwuakDKFw&dl_branch=1

„YouTube“: https://www.youtube.com/watch?v=bVw-wYKKqAU&list=PLjGMn32FKzisyHhEj7R-4GpXTb2pIt0iC&index=8&ab_channel=MykolasRomerisUniversity

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top