Legendinis kolektyvo „Žuvėdra“ solistas Dmitrijus Popovas šiandien jau sunkiai suskaičiuoja, kiek kartų su komanda lipo ant Europos ir pasaulio čempionų pakylos, tačiau dėl vaikystėje patirtos sunkios traumos jaunuoliui šių titulų kaina buvo daug didesnė nei jo kolegoms.
Atrofavęsi nugaros ir kojų raumenys nesutrukdė užsispyrusiam vaikui grįžti į šokius. Savo neįtikėtiną istoriją šokėjas ir vaikų šokių mokyklos „TENdance“ vadovas Dmitrijus papasakojo laukdamas pasirodymo. Tačiau ne ant šokių parketo, o Klaipėdos delfinariume, kur dalyvauja renginiuose „Delfinai ir žvaigždės“.
Esi sakęs, kad visada buvai labai aktyvus, Tau niekada netrūko energijos. Kodėl pasirinkai būtent šokius?
Šoku nuo 6–7 metų, tačiau šokiai vaikystėje nebuvo vienintelė mano sporto šaka – užsiiminėjau ir karatė, ir plaukimu, ir šachmatais… Tačiau ilgainiui supratau, kad šokis ne tik yra sportas, grožis ir suteikia elementarų muzikos, judesio suvokimą. Šios srities žmonės išties ypatingi – jie supranta meną, supranta ir tavo vidinį pasaulį, kurį gali norėti parodyti. Kitos sporto šakos dažniausiai paremtos jėga, ištverme, tačiau tavojo vidinio pasaulio jos neatspindi. O šokiuose skirtingais judesiais gali išreikšti savo pyktį, meilę, bet kokią kitą emociją… Manau, kiekvienas žmogus nori išsikalbėti, visi ieškome būdų tai padaryti. Nežinau, kuo gyvenime galėčiau pakeisti šokius, – jie man yra be galo svarbūs.
Vaikystėje Tavo gyvenimą supurtė sunki trauma. Kaip sekėsi po jos atsigauti ir grįžti į įprastą gyvenimą?
Daug nepasakojant, buvau sužeistas, ir tuo metu gydytojai bijojo, kad manęs net nespės nuvežti iki Vilniaus, todėl operaciją darė Klaipėdoje. Tėvai buvo tokie susirūpinę, kad iš jaudulio net pražilo… Po nugaros operacijos, kai prasidėjo reabilitacija, ėmė krypti mano stuburas: raumenys buvo visiškai nusilpę, tad užteko net ir kaip nors kreivai atsisėsti. Be to, dėl ilgo gulėjimo ėmė atrofuotis ir kiti raumenys – vienu metu net kojų negalėjau normaliai sulenkti. Ta nelaimė man reiškė visišką iškritimą iš gyvenimo – atsilikau ir moksluose, ir šokiuose. Kolegos jau buvo visais metais priekyje manęs, o šokiuose tai yra milžiniškas laiko tarpas, nes tokio amžiaus vaikai tobulėja labai greitai. Nuo tada man visą gyvenimą reikėjo visus vytis… Grįžęs į mokyklą ketvirtoje klasėje net nebegalėjau su visais taip pat žaisti – lakstydavau kaip koks trisdešimtmetis. Turėjau nuolat sau priminti, kad jei kas mane pastums, viskas vėl pablogės, tėvai vėl verks… Jau tada pradėjau suvokti, koks trapus yra gyvenimas, nors dar buvau toks mažas.
Kas padėjo nepalūžti, neužsisklęsti nuo kitų?
Atsistoti ant kojų reikėjo, nes supratau: jei dabar pasiduosiu, tai jau bus viskas, liksiu nurašytas. Reikėjo kovoti – nuo tada visas gyvenimas ir buvo kaip viena didelė kova. Net kai prisijungiau prie „Žuvėdros“, jutau, kad kiti yra labiau pasitempę, turi stipresnę nugarą. Kolegos dažnai man patys sakydavo, kad į komandą nepateksiu: „Tau bus labai sunku, tu nesugebėsi, nepadarysi… Per stebuklą gal pavyks šokti nebent kur nors gale…“ Tačiau mano būdas toks, kad pirma ką nors pasakau, o tik tada geriau apie tai pagalvoju. Todėl visiems atsakiau: „Būsiu! Ir dar būsiu priekyje!“ Ir tik tada supratau: pasakei – tai ir daryk! Įrodyk sau, kad gali.
Ateidavau į repeticijas, o trenerė visada kartodavo: „Mažai! Blogai! Daryk!“ Tai mane ir užvesdavo. Jei turiu tikslą, būtinai jį pasieksiu. Dirbau tiek, kad net nepajutau, kaip išmokau tokių dalykų, kokių niekada nemokėjau. Tai, kiek kartų su kolektyvu tapome Europos ir pasaulio čempionais, tikrai įsirašysiu sau kaip vieną iš didžiausių pasiekimų. Galiausiai net pamiršdavau viską, kas buvo susiję su trauma.
Dabar vadovauju savo šokių mokyklai. Joje ne tik treniruoju vaikus, bet ir skleidžiu savo idėją apie mokymą. Per daug metų kolektyve supratau, kas man artima, ką norėčiau pakeisti, daryti kitaip. Stengiuosi su vaikais dirbti taikydamas savo metodiką – galima taikyti kiek kitokį bendravimą, mokymo būdus, diegti kitokį pasiekimų, palaikymo suvokimą… Be proto myliu visus mokyklos vaikus – kaip savo paties šeimą.
Vaikystės patirtis, be abejo, turėjo žymiai prisidėti prie Tavo požiūrio į vaikų mokymą.
Įsivaizduokit vaiką, kuris grįžta ne tik prastai šokdamas, bet dar ir prastai vaikščiodamas, beveik visiškai be raumenų. Tas nuolatinis vijimasis… Aš šokau gale, iš esmės šliaužiodamas, bėgdamas paskui kitus. Sulaukus aštuoniolikos metų užvirė tikroji kova dėl vietos kolektyve. Tačiau komandinis darbas… Nėra nieko panašaus į tą jausmą, dievinu jį. Tiesą sakant, dabar man jį geriausiai primena būtent mūsų užsiėmimai su delfinais – čia taip pat dirbi ne vienas, ne su pora, o su daug dalyvių. Ir turi jais visais vienodai tikėti bei pasitikėti. Turi su delfinais visiškai susitapatinti. Tu nesi niekuo už juos geresnis, nesi ir blogesnis – esi toks pat, kaip jie. Jei jausiesi, kad esi už delfinus prastesnis, – jie paprasčiausiai tavęs neklausys. O jei manysi, kad esi geresnis už juos, atrodysi juokingai, nes delfinai yra tiesiog stebuklingi, jie nepaprastai stiprūs ir labai protingi. Jų atsiradimas mano gyvenime yra kažkas ypatingo, tokio posūkio niekada nebūčiau galėjęs tikėtis.
Kaip randi laiko repeticijoms delfinariume, ar nenukenčia visi kiti darbai?
Savo repeticijas turime derinti tiksliai pagal delfinų gyvenimo grafiką. Nors užsiėmimai kasdien gali vykti tris kartus, tačiau per kiekvieną jų mes gauname apie 15 minučių su delfinu. Iš esmės kai baigiasi jų dienos žuvies norma, baigiasi ir repeticija (juokiasi – red. past.). Delfinų, kaip ir mūsų, nuotaika keičiasi: jei kurią dieną matau, kad jie nenusiteikę rimtai dirbti, stengiuosi bent jau su jais pažaisti, pabendrauti, paplaukioti… Tai padeda tik dar geriau pajusti kiekvieną delfiną. O geriau tave pažindami, jie bus ir atidesni. Tik besibaigiant antram mėnesiui ėmiau iš jų jausti didesnį dėmesį – tiek aš juos, tiek jie mane ima jausti vis geriau. Vis dažniau tai vienas, tai kitas priplaukia tiesiog tam, kad pažaistų (šypsosi – red. past.). Šis jausmas suteikia labai daug energijos.
Dėl Tavo užimtumo teko nukelti net vestuvių datą. Kaip į tai reagavo Tavo mylimoji?
Tiesą sakant, aš mūsų porą jau laikau šeima, nors vestuvėms dar tik ruošiamės. Visus svarbius dalykus sprendžiame kartu su Valerija. Jei būtume nutarę, kad geriau projekte „Delfinai ir žvaigždės“ nedalyvauti, taip ir daryčiau, tačiau mes su ja sutarėme, kad galime truputį pavėlinti vestuves, nes tokios galimybės gyvenime daugiau gali ir nebesulaukti. Kai man pasiūlė čia dalyvauti, pagalvojau: aš – klaipėdietis, nepriimti tokios galimybės būtų tiesiog nusikaltimas.
Po pasiplaukiojimo su delfinais streso kaip nebūta, jautiesi kaip po gerų atostogų. Kai prasidėjo projektas, gyvenime buvo ir tam tikrų įtemptų situacijų, teko spręsti įvairias problemas, bet delfinų dėka viskas praėjo ir susitvarkė taip lengvai, beveik nepastebimai. Atrodė, kad niekas negalėtų priversti mane pajausti stresą!..
Nė vienas iš dalyvių nemini to, kad renginiuose yra ir šioks toks varžybų elementas.
Aš tikrai nemanau, kad tai yra varžybų pobūdžio projektas. Galbūt net nebūčiau sutikęs dalyvauti tokiame, kurio pagrindinis tikslas yra varžybos. Šiame projekte svarbiausi yra delfinai. Net ir pavadinimas „Delfinai ir žvaigždės“ skelbia, kad į pirmą planą yra keliami būtent jie. Mūsų pasirodymai tėra būdas parodyti pačius delfinus, geriau supažindinti žmones su jais, parodyti, kokie jie yra nuotaikingi ir nuostabūs. Tai yra pagrindinė žinutė, kurią mes ir norime perduoti.
Kartu su kitais unikalaus renginio dalyviais Dmitrijus kviečia pasirodymus stebėti ne tik penktadienio vakarais 18.45 val. per LRT, bet ir atvykus į Klaipėdos delfinariumą. Kiti projekto „Delfinai ir žvaigždės“ pasirodymai žiūrovų lauks jau vasario 28 ir kovo 1 dienomis.
Parengė Ieva Elvyra Kazakevičiūtė