Būna renginių, kuriems, rodos, nereikia ypatingos reklamos – žmonės į juos veržte veržiasi. Toks buvo lapkričio 21 dieną Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vykęs susitikimas su aktore, knygų autore Nijole Narmontaite ir jos vyru kapitonu Pauliumi Kovu. Dvi viena kitą papildančios, be galo įdomios, spalvingos, meile spinduliuojančios asmenybės – tikra dovana, gera gyvenimo išminties ir juoko dozė rudens tamsumų išvargintoms širdims.
Paulius Kovas – ypatinga asmenybė. Jis – puikus oratorius, sugebantis prikaustyti klausytojų dėmesį ir akimirksniu užsitarnaujantis jų simpatijas. Ignaliniečiams svečias pristatė apie Tūkstantmečio plaukimą jachtomis pasakojančią savo knygą „Gyvenimas audroje“ ir sakė, kad ją galima vadinti vadybos vadovėliu, nes jachtos įgula ir kapitonas atspindi bet kurį kolektyvą ir jo vadovą. „Tai yra knyga, kuri leidžia pažinti save ir įvertinti tikslus, kurių sieki“, – sakė autorius.
Kiek jis pats užsiminė apie save: penkiolikos metų vadovaujamojo darbo patirtis, buriavimo laikas – jo amžius plius devyni mėnesiai. Paulius buvo „Tūkstantmečio Odisėjos“ XI etapo kapitonas. Prisiminta, kaip buvo sugalvota kelionė aplink pasaulį. 2008 metų kovo mėnesį įvyko buriuotojų suvažiavimas Nidoje, tada vienas iš dalyvių pasakė: „Kitais metais Lietuvos tūkstantmetis. Vyrai, gal ką nors padarom?“ 2008 m. spalį startavusi „Tūkstantmečio Odisėja“ savo misiją įgyvendino 2009 m. liepą, kai vienu metu giedama „Tautiška giesmė“ apjuosė visą pasaulį. Per tą laiką 120 žmonių, 11 įgulų aplankė 26 lietuvių bendruomenes 20-yje šalių 5-iuose žemynuose. Paulius Kovas rodė ir įdomiai komentavo trumpą filmą apie plaukimą ir nuotraukas, kuriose užfiksuota audringa jūra, jachtos denis ir jos vidus. Savo kalbą jis užbaigė filmuotu vaizdu, kaip visame pasaulyje giedama „Tautiška giesmė“. Iš įvairių Lietuvos vietų ir šalių susiųsti vaizdai buvo sukarpyti taip, kad kiekvienas teksto žodis būtų vis iš kitos pasaulio vietos.
Baigęs savo pasakojimą Paulius Kovas pakvietė savo mylimą žmoną aktorę Nijolę Narmontaitę. Ji irgi akimirksniu visus pavergė savo energija, pozityvumu, paprastumu. Aktorė kalbėjo apie tris savo knygas „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės“, „Aktoriai, režisieriai ir studentai“ ir „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai“. Visų knygų pavadinime yra prierašas „Ko nematė žiūrovai“. Knygų pristatymą nuspalvino linksmų istorijų pasakojimai su vaidybos, dainavimo ir muzikavimo intarpais. Žiūrovai daug juokėsi ir tikrai smagiai praleido laiką. Kartais galėjai pasijusti lyg tikrame spektaklyje, nes aktorė vaidino savo pačios juokingo stojimo į Muzikos ir teatro akademiją visus tris turus. Tai aprašyta ir jos antrojoje knygoje.
Knygose sudėtos smagios, keistos, kartais mistiškos istorijos, kurios nutiko aktoriams, režisieriams ir kasininkėms. Užrašytos ir teatrinės legendos, keliaujančios iš lūpų į lūpas, aktorių prisiminimai apie stojimą ir įvairios juokingos situacijos, susijusios su gerbėjais. Aktorės Nijolės Narmontaitės kalbinti kolegos papasakojo savo nuotykius scenoje, filmavimo aikštelėse, gastrolėse. „Klausydamasi tų istorijų tiek juokiausi… Kaip niekada gyvenime“, – sako knygos autorė.
Kalbintos ir kitą gyvenimo teatre pusę matančios kasininkės. N. Narmontaitė papasakojo, ko kartais žmonės klausia atėję prie kasos: „Ar Narmontaitė šiandien vaidins gyva?“, „Ar yra bilietų partneryje?“, „Jūsų sėdynės minkštos?“, „Ar bilietai šeštos eilės vidury nebus iš krašto?“ Viena moteris svarstė, ar jai eiti į Muzikiniame teatre pastatytą operetę „Čigonų baronas“, ir kasininkės klausė: „Ar Radži dainuos?“ Kita prie šio teatro kasos pasidomėjo, ar dar dainuoja Kipras Petrauskas. Šalia stovėjęs budėtojas buvo nepėsčias ir pranešė: „Dainuoja, bet šiuo metu atostogauja.“
Visos trys knygos iliustruotos Rimo Valeikio piešiniais. Jais aktorė labai džiaugiasi. Kai ekrane pasirodė piešinys, kuriame pavaizduota aktorė Gražina Balandytė, N. Narmontaitė ją pristatė kaip draugę, nuostabią kolegę ir išskirtinę asmenybę, kuriai juokas ir pokštai yra pagrindinis gyvenimo variklis. Aktorė papasakojo sovietiniais laikais nutikusią istoriją. Kartą G. Balandytė, apsimetusi Kauno vykdomojo komiteto darbuotoja, paskambino aktoriui Algirdui Voščikui ir nurodė, kad šis ateitų atsiimti apdovanojimo. A. Voščikas nuskubėjo į vykdomąjį komitetą, po to – ir į miesto komunistų partijos komitetą, bet grįžo tuščiomis. Tiesa, sovietiniai nomenklatūrininkai pasijuto nepatogiai, kai teko aiškintis A. Voščikui, jog niekas jo nelaukia ir nesveikins. Todėl po kurio laiko aktoriui skyrė po apdovanojimą abu Kauno komitetai – ir vykdomasis, ir partijos. Taigi G. Balandytės išdaiga baigėsi gerai.
Aktorė dar galėjo kalbėti ir kalbėti, dainuoti ir dainuoti. Jos talentas ir aistra savo darbui, paprastumas ir ryškumas visus tiesiog užbūrė. Ilgas vakaras su šiais dviem nuostabiais žmonėmis turbūt nė vienam atvykusiam neprailgo. Svečiams už nuostabias akimirkas dėkojo bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė.
Lina Kovalevskienė