Tikriausiai niekas neprieštaraus, kad populiariausias keliavimo būdas šiomis dienomis – skrydžiai lėktuvu, nes tai greita ir patogu, o ir kainos ne tokios neįkandamos. Tačiau kartais kyla klausimas: ar lengviausias ir patogiausias kelias yra geriausias? Tikriausiai dėl to ginčytis galėtų ne tik žmonės, kurie nukeliauja šimtus kilometrų dviračiais, ar autostopo mėgėjai, bet ir tie, kurie ryžtasi nueiti daugybę kilometrų pėsčiomis. Tikriausiai nustebote – kas gali eiti šimtus kilometrų pėsčiomis? O eina, ir ne tiek jau mažai. Vieni tiki, kad nuėjus 800 kilometrų pėsčiomis Šv. Jokūbo keliu bus atleistos visos padarytos nuodėmės ar bent pusė jų, kiti tokią kelionę sieja su savęs ieškojimu, o treti tiesiog nori pabėgti nuo kasdienybės. Įdomu ir tai, kad šioje kelionėje gali sutikti ne tik skirtingų norų turinčių, bet ir labai skirtingo amžiaus žmonių. Į šį kelią leidžiasi ir šeimos su mažais vaikais, ir jaunuoliai, ir brandesnio amžiaus žmonės. Kartais sutiksi netgi senelių, kurie dar turi stiprybės pasiramstydami lazda nukulniuoti 800 ar bent jau 100 paskutinių Šv. Jokūbo kelio kilometrų.
Kas gi tas Šv. Jokūbo kelias?
Tai piligrimų kelias, kurio istorija siekia jau 1000 metų. Jis vienintelis iš visų piligrimų kelių yra įtrauktas į UNESCO žmonijos kultūros paveldo sąrašą. Šio kelio ilgis – 800 km, jis prasideda Prancūzijoje, mieste pavadinimu Saint Jean de Pied Port, o baigiasi prie Santiago de Compostelos katedros, kurioje palaidotas apaštalas Jokūbas. Šis kelias driekiasi per šiaurinę Ispanijos dalį. Tiesa, reikėtų paminėti, jog tai – tik vienas iš septynių galimų maršrutų. Jis yra pats populiariausias, tačiau, kad ir kuriuo keliu eitume, kelionė baigiasi Šv. Jokūbo katedroje. Kita vertus, nemažai keliautojų pasiryžta įveikti dar 100 kilometrų ir pasiekti Finestros miestelį prie Atlanto vandenyno, kuris anksčiau buvo laikytas pasaulio pabaiga. Nors šis kelias vadinamas piligrimų keliu, tačiau atsiranda vis daugiau žmonių, kurie net neturėdami tvirtų religinių įsitikinimų nusprendžia leistis į šią sudėtingą kelionę.
Piligriminės kelionės ypatumai
Paprastai keliautojai patys nusistato, kiek kilometrų reikėtų nueiti per dieną. Kelionė prasideda anksti ryte, o pasibaigia prieš pietus, nes dieną (jeigu einama vasarą) sunku ištverti karštį. Paprastai piligrimai apsistoja specialiuose, tik piligrimams prieinamuose nakvynės namuose. Tokių nakvynės namų yra išsidėsčiusių visame Šv. Jokūbo kelyje. Žinoma, daugelyje miestelių, per kuriuos keliaujama, galima rasti ir viešbučių, tačiau kai kurie keliautojai renkasi pačius paprasčiausius namus – palapines. Vis dėlto šie keliautojai, skirtingai nuo atostogautojų kurortuose, neieško didelių patogumų – jie žvelgia kur kas giliau.
Maistą piligrimai perka parduotuvėse, o gaminasi nakvynės namuose, nors kelyje galima pastebėti ir nemažai kavinių, kurios siūlo specialų piligrimo valgiaraštį.
Taip pat svarbu paminėti, jog nereikėtų jaudintis, kad galite pasiklysti, nes visas kelias yra sužymėtas specialiais simboliais ir rodyklėmis.
Dažnai besiruošiančiuosius keliauti kamuoja klausimai dėl fizinio pajėgumo, nuospaudų ir panašių dalykų. Keliavusieji lyg susitarę teigia, kad nuospaudų atsiras tik tada, jei pasirinksite netinkamą avalynę, todėl ją reikėtų rinktis negailint savo santaupų. Ir svarbu nepamiršti, kad batus reikia išmėginti dar neprasidėjus kelionei. Kalbant apie fizinį pasirengimą reikėtų pasakyti, kad vieni ruošiasi kelionei, kiti išeina į kelią visiškai nesitreniravę, nors prieš tai buvo iš tų, kurie net prireikus paėjėti kelis šimtus metrų verčiau važiuoja automobiliu. Vis dėlto dauguma pabrėžia, kad einant Šv. Jokūbo keliu svarbiau ne fizinis, o dvasinis pasirengimas.
Lietuviai, įveikę Šv. Jokūbo kelią
Šv. Jokūbo keliu eina žmonės iš viso pasaulio. Pastaraisiais metais gerokai išaugo ir lietuvių susidomėjimas šia kelione. Jau įveikusieji šį kelią noriai dalijasi savo patirtimi ir praktiniais patarimais socialiniuose tinkluose, taip pat nemažai keliautojų savo įspūdžius perteikia rašydami tinklaraščius. Tai geri informacijos šaltiniai planuojantiesiems šią kelionę ar ieškantiesiems įkvėpimo.
Įkvėpti gali vieno kino pasaulyje gerai žinomo lietuvio istorija, kurią jis pasakoja savo paties sukurtame dokumentiniame filme „Sapnuoju, kad einu“. Tiesa, Jokūbas Vilius Tūras tuo pačiu vardu pavadintą kelią įveikė jau du kartus. Antroji jo kelionė susilaukė ypač daug dėmesio todėl, kad jis kelią pradėjo nuo savo buto durų – taigi jam pavyko įveikti ne 800 ar 900, o 4 500 kilometrų!
Kiti šaltiniai ieškantiesiems įkvėpimo
Tiems, kurie susidomėjo šiuo piligrimų keliu, patartina pažiūrėti filmą „The Way“ (liet. „Kelias“). Jeigu jus patraukė ši idėja, ji palaipsniui bręs, kartais pasimirš, bet vėl sugrįš ir jūsų nepaleis, nes tai tarsi šauksmas iš vidaus, kurį labai sunku nugalėti. Neabejoju, jog dažnam pasiekus kelio pabaigą prasideda galbūt ne naujas, bet tikrai kiek kitoks gyvenimas, todėl tokią kelionę drįsčiau pavadinti neįkainojama gyvenimo patirtimi.
Parengė Linas Matiukas
Nuotraukos iš www.jokubokelias.lt