Šių metų birželio mėnesį vyko jau dešimtasis Švedijoje gyvenančios Eleonoros Jonušienės sumanytas lietuvius iš įvairių pasaulio šalių suburiantis renginys – lituanistinių mokyklėlių sąskrydis „Draugystės tiltas“. Šis festivalis skirtas ne tik mokytojams, bet ir mokiniams, jų tėveliams – visiems, kurie neabejingi savo šaknims, lietuvių kalbai, vaikų ateičiai. Per dešimtmetį aplankęs lietuvius įvairiose Europos šalyse, jubiliejinis festivalis šiemet sugrįžo ten, kur ir užgimė, – į Švediją. Apie jo tikslus, šių metų temą, svarbiausius renginius ir prasmę pasakoja Edita Saaf, šiemet perėmusi „Draugystės tilto“ vairą.
Kaip kilo mintis surengti pirmąjį festivalį „Draugystės tiltas“?
„Draugystės tilto“ sumanytoja, dar vadinama šio festivalio motina, yra Eleonora Jonušienė. Idėja suburti Europoje gyvenančius lietuvius mokytojus, lituanistinių mokyklėlių vaikus ir jų tėvelius, kartu pasidalyti mokymo metodika, bendrais rūpesčiais ir džiaugsmais Eleonorai kilo lygiai prieš dešimt metų, dėstant lietuvių kalbą lituanistinėje „Saulės“ mokykloje Stokholme.
Prie šių metų projekto vadovės vairo stojau aš – stengiausi toliau kūrybingai plukdyti „Draugystės tilto“ laivelį bendro tikslo link.
Kaip trumpai apibūdintumėte šį festivalį? Kokie jo tikslai?
Užsienio lituanistinių mokyklų sąskrydis-stovykla „Draugystės tiltas“ – tai vaikams, tėvams, mokytojams ir bendruomenių atstovams bei svečiams skirtas renginys, pritraukiantis iki 200 lietuvių ir draugų iš viso pasaulio. Kasmet „Draugystės tilto“ vėliava keliauja iš vienos šalies į kitą, taip sujungdama po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius, suteikdama galimybę susipažinti vieniems su kitais, bendrauti savo gimtąja kalba ir stiprinti ryšius su Lietuva.
„Draugystės tiltas“ padeda vaikams susirasti naujų draugų ir suprasti, kad ir kitose šalyse yra lietuviškai kalbančių bendraamžių, taip pat stiprinti savo lietuvių kalbos įgūdžius ir sukurti kažką bendra renginio metu. Tėvai ir svečiai sąskrydžio metu gali susipažinti su „Draugystės tiltą“ rengiančios šalies lietuvių bendruomenės veikla, aptarti gimtajai kalbai ir lietuvybei kylančius iššūkius gyvenant užsienyje, dalyvauti profesionaliai parengtose paskaitose ir diskusijose. Mokytojams ir švietimo atstovams tai yra galimybė pasidalyti patirtimi, įgyta vaikų ugdymo, dėstymo ir kitose švietimo srityse.
Kas šiemet sudarė festivalio organizatorių komandą?
Šių metų sąskrydžio organizatorių grupę sudarė net dvi komandos – vykdomoji ir kūrybinė. Prie organizavimo prisidėjo lietuviai iš Lietuvos, Švedijos ir JAV. Vykdomajai komandai priklausiau aš, šių metų „Draugystes tilto“ projekto vadovė, taip pat Asta Mineikytė, Arūnė Wallin, Rūta Miklovienė, Aušra Jasiulevičienė, Rita Melinavičiūtė ir Darius Jakonis, „Draugystės tilto“ interneto svetainės redaktorius. Antrajai, kūrybinei, komandai, be manęs, taip pat priklausė Eleonora Jonušienė, „Draugystės tilto“ pradininkė ir šių metų projekto strategė bei patarėja, Dalia Cidzikaitė, atstovė spaudai, Jonė Šeštakauskaitė, Tamsta Mokytoja, išmoningai ir linksmai vedusi visą trijų dienų „Draugystės tilto“ programą, Evaldas Kapilioras, sukūręs filmą iš projekte dalyvaujančių lituanistinių mokyklų prisistatymų (visą filmą ir kitą medžiagą galite rasti tinklalapyje www.draugystestiltas.eu ir „Draugystės tilto“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“).
Galime pasidžiaugti, kad turėjome išties stiprią ir profesionalią komandą! Įdomu tai, kad iš pradžių ją sudarė septyni entuziastai, o po renginio suskaičiavome, kad vienaip ar kitaip prie sėkmingo jo įgyvendinimo prisidėjo net 57 žmonės! Esame jiems visiems labai dėkingi!
Kiek maždaug laiko buvo ruošiamasi šiam festivaliui? Programa išties gausi ir įvairi, atrodo, kad darbo tikrai buvo nemažai.
Taip, darbo išties netrūko, bet buvo be galo įdomu dirbti. Pradėta ruoštis jau 2013 metų rugpjūčio mėnesį. Iš pradžių subūrėme komandą, nusprendėme, kokia bus renginio tema (pasirinkome jaunąją lyderystę), susikūrėme strateginį planą, ką ir kaip darysime, pasidalijome darbais ir kibome į juos. Komandos dalis Švedijoje dirbo prie to, kas susiję su visais techniniais, praktiniais ir logistiniais reikalais, ieškojo rėmėjų ir bendravo su Lietuvos valstybinėmis institucijomis, įvairiais fondais, būsimais programos dalyviais – paskaitų skaitytojais, menininkais, broliais pranciškonais, – registravo dalyvius, ieškojo vietos renginiui. O kūrybinės komandos dalis, išsibarsčiusi po platųjį pasaulį, planavo ir kūrė įvairiausias projekto viešinimo ir sėkmingo vykdymo strategijas, mezgė ryšius su projekto dalyviais iš Lietuvos. Daug kūrybinio ir viešinimo darbo buvo atlikta internetu. Išties džiugu, kad per jį galėjome bendrauti, dirbti kartu virtualiai.
Ar daug dalyvių ir svečių dalyvavo šių metų festivalyje? Iš kokių šalių sulaukėte svečių?
Iš viso sulaukėme 187 svečių. Atvyko ir jau tradiciškai „Draugystės tilto“ projekte dalyvaujančių, ir naujų dalyvių. Šių metų festivalyje dalyvavo lietuviai iš Norvegijos, Airijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Lietuvos, Švedijos, Islandijos ir netgi Egipto. Iš Norvegijos atvyko net keturios lituanistinės mokyklėlės: „Žilvinas“ iš Drameno (Drammen), „Gintaras“ iš Oslo, „Abėcėlė“ iš Bergeno, vaikų laisvalaikio centras „Draugystė“ iš Rogalando. Dalyvavo trys mokyklos iš Jungtinės Karalystės: „EC Lighthouse“ iš Londono, Lietuviškas klubas iš Kolčesterio (Colchester), Kings Lino (King’s Lynn) lietuviška mokyklėlė. Iš Airijos atvyko mokyklėlės „4 vėjai“ atstovai. Sulaukėme lietuvių kalbos mokyklėlės iš Islandijos, „Jūros arkliukų“ iš Egipto. Ir, žinoma, prie visų išvardytų dalyvių prisijungė „Saulės“ lituanistinė mokykla iš Stokholmo.
Taigi galima drąsiai teigti, kad „Draugystės tiltas“ sujungia jau ne vien tik Europos lituanistines mokyklas, tiesia naujus tiltus, auga.
Kokių svečių sulaukėte iš Lietuvos?
„Draugystės tilto“ dalyviai ir svečiai iš Lietuvos (ir ne vien tik iš Lietuvos) buvo išties spalvingi, įdomūs ir profesionalūs savo sričių specialistai. Sąskrydžio garbės viešnia buvo Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorė p. Gintė Damušis. Ji moderavo diskusiją globalios Lietuvos tema, skatindama aktyvių lietuvių užsienyje bendruomeniškumą, turiningą bendradarbiavimą su Lietuva ir Lietuvos valstybės institucijomis, lietuvybės puoselėjimą už Lietuvos ribų. Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienio lietuvių skyriaus vedėja p. Virginija Rinkevičienė vedė informacinį seminarą mokytojams. Menininkė, žurnalistė ir knygelės vaikams „Triušiukų abėcėlė“ autorė Juventa Mudėnienė mokė pačius mažiausius festivalio dalyvius „Triušiukų abėcėlės“, o tėvelius ir visus kūrybinguosius – karpinių meno. Paulius Mudėnas vedė seminarą mokytojams apie tai, kaip skatinti vaikų susidomėjimą ir kūrybingumą.
Vytautas V. Landsbergis, rašytojas ir poetas, vaikams ir visiems, kurių širdyse dar gyvena vaikas, dainavo dainas ir sekė savo nuostabias pasakas. „Draugystės tilto“ sąskrydžio tėvas, aktyvusis Airijos lietuvių bendruomenės narys Arūnas Teišerskis moderavo mokytojų ir Lietuvos valstybinių institucijų atstovų bendrą forumą „Europos ir pasaulio lituanistinių mokyklų aktualijos ir iššūkiai“.
Mykolas Lepeška iš organizacijos „Globalios Lietuvos lyderiai“ („GLL“) vedė mokytojams seminarą apie šiuolaikinių technologijų naudą mokant kalbos. Taip pat džiaugėmės renginyje sulaukę Indrės Zdančiūtės („GLL“) – ji vedė seminarą jaunimui „Per mentorystę į lyderystę“ pristatydama programą „LT Big Brother“.
Didesnieji vaikai ir visi, kas mėgsta muziką ir teatrą, statė miuziklą „Kaip Matijošius laimės ieškojo“ kartu su kompozitoriumi Gediminu Zujumi, režisieriumi Nerijumi Gedminu.
Muzikantas Nojus iš Airijos (Darius Mileris) ne vien tik surengė įspūdingą koncertą kartu su savo grupe, bet ir kalbėjo su jaunimu ir visais, kurie mėgsta jo muziką, apie savo stiprybę, papasakojo savo sėkmės istoriją. O Nojaus grupės būgnininkė Asta Milerienė ne tik grojo, bet ir vadovavo profesionalioms zumbos treniruotėms!
Broliai pranciškonai Gediminas ir Paulius šnekėjo su vyresniais vaikais apie lyderystės ir tarnystės prasmę, su tėvais – šeimos ir vaikų temomis. Renginio pabaigoje, laikydami šv. Mišias, jie palaimino „Draugystės tiltą“, kad šis toliau klestėtų.
Taigi daug ir be galo įdomių ir skirtingų žmonių susirinko į jubiliejinį „Draugystės tilto“ festivalį. Jie pavertė jį visiems įsimintinu renginiu!
Kuo šis sąskrydis išsiskyrė iš ankstesnių ir kas buvo tradiciška?
Nauja buvo šio jubiliejinio „Draugystės tilto“ tema – jaunoji lyderystė. Pasirinkdami šią temą norėjome kalbėti apie lietuvišką tapatybę išeivijos kontekste, paskatinti gyvas ir įdomias diskusijas apie tai, kaip mes galime išugdyti savo jaunąją kartą stipriais žmonėmis, lyderiais, kuriais galėtume didžiuotis ateityje. Parodyti sau ir kitiems, kad, tausodamas ir tobulindamas savo gimtąją kalbą ir ryšį su savo šalimi, suprasdamas, kas esi ir ko sieki, gali išaugti stipriu ir didžiu žmogumi, savo srities lyderiu ir tokiais žmonėmis išauginti jaunąją kartą.
Neabejotinai šis susitikimas buvo naudingas tiek mokytojams, tiek vaikams, tiek jų tėveliams…
Tikime, kad kiekvienas įgijo ko nors nauja: naujų žinių, naujų draugų, naujų idėjų, naujo įkvėpimo. Renginio garbės viešnia p. Gintė Damušis sakė: „Buvo ne tik malonu, bet ir naudinga pirmą kartą dalyvauti „Draugystės tilte“. Pamačiau, pajutau ir įsitikinau, kad „Draugystės tiltas“ yra gera investicija, nes jis sutelkia Europos lituanistus ir jų šeimas dėl bendro tikslo – aptarti neformalaus lituanistinio švietimo kryptis, iššūkius ir poreikius, skatinti bendradarbiavimą puoselėjant lietuvybę užsienyje. Be to, renginys padeda visiems „pakrauti baterijas“ ateities darbams.“
Kokių kitų garbių žmonių sveikinimų ar padėkų sulaukėte?
Buvo daug gražių sveikinimų. Tačiau labiausiai džiaugėmės ir didžiavomės sąskrydžio atidarymo išvakarėse mus pasiekusiu J. E. Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimu „Draugystės tiltui“ ir visiems čia susirinkusiems mokiniams, mokytojams ir pasaulio lietuviams. Man, kaip projekto vadovei, buvo garbingai įteiktas užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus padėkos raštas už profesionalų dešimtojo Europos lituanistinių mokyklų sąskrydžio „Draugystės tiltas“ organizavimą.
Galbūt kurie nors festivalio momentai buvo itin reikšmingi, ypač įsiminė?
Buvo daug visko. Gera, šilta ir draugiška dvasia tarp suvažiavusiųjų iš įvairių pasaulio kampelių vyravo visą savaitgalį. Turbūt geriausiai tai apibūdintų šilti po renginio išsakyti Juventos Mudėnienės žodžiai: „Ta vienybės energija ir entuziazmas sklandė virš mūsų visų, tad jautėmės tarsi seniai pažįstami, susibičiuliavę. Ir rodėsi, kad visos mūsų žinios vos išskridusios yra iškart sugeriamos besiklausančiųjų, kad visi yra atviri naujienoms, patirtims, atradimams… Ir žodis „Lietuva“ skamba su tokia meile ir šiluma, kaip ir žodžiai „mama“, „namai“. Tai tiesa. Siekis saugoti, auginti lietuvybę aplink save ir savyje virpėjo erdvėje. Aiškiai, tvirtai, įtikinamai. Auginti vaikus, šeimą, mokyklas – šventas darbas. Arba šventa laimė! Nes ne visi tai turi, ne kiekvienas tai gali. Ir visada, kai kalbėsime apie mažą šalį, mažutę Lietuvą, nedidelę valstybę, niekada nepamirškime savo žmonių – energingų, pasiryžusių, degančių idėjomis, siekiais, neabejingų, veiklių, atvirų idėjoms ir pasiryžusių sunkiems, atkakliems darbams dėl savo tėvynės, savo šeimos, savo vaikų. Tokius mes sutikome, pažinome, su tokiais susidraugavome. Mums buvo garbė ir džiaugsmas būti drauge ant simbolinio „Draugystės tilto“.“
Taip pat įsimintini buvo rašytojo Vytauto V. Landsbergio žodžiai: ,,Gal šiame procese ryškėja ir emigracijos prasmė: netekdamas labiau tampi tuo, ko netekai. O per privačius pokalbius aiškėja ir grįžimo kontūrai – charizmatiški, jauni bendruomenių lyderiai turi daug galimybių grįžę laimėti rinkimus…“
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė
„Draugystės tilto“ archyvo nuotraukos