Kovo 11-oji – proga prisiminti ar permąstyti, kuo mums svarbūs, kur mus atvedė 1990-ieji ir ankstesni metai, kai pusę amžiaus okupaciją kentusios tautos širdyje išsikerojo laisvės viltis. Ji suteikė drąsos beginkliams priešintis galingai ginkluotai jėgai, išklibinti įsišaknijusią komunistinę ideologiją, vėl įrašyti Lietuvos valstybę į pasaulio žemėlapį ir pradėti viską kurti iš naujo.
Nepertraukiama laisve džiaugiamės tris dešimtmečius. Nors per juos neatsidūrėme laimingiausių pasaulio šalių sąrašo viršūnėje, nors džiaugsmą kartais temdo per vieną dieną neišsprendžiamos socialinės problemos (tačiau kuri šalis neturi jokių problemų?), viską atsveria mūsų pasiryžimas keistis, pamažu judėti į priekį, kurti tokią aplinką, kokioje norime gyventi ir auginti būsimas kartas. To link nueita labai daug. Tai rodo ir sugrįžtantys iš emigracijos, ir Lietuvoje investuojantys užsienio verslai, ir lietuvių darbus prestižiniais apdovanojimais įvertinantys pasaulio ekspertai, ir talentingų, darbščių, šaliai atsidavusių žmonių armija, nusiteikusi kasdien stengtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.
O palinkėti norisi prof. Romualdo Baltrušio (g. 1926), Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio sūnaus, žodžiais: „Linkiu visada nešiotis meilę Lietuvai savo širdyse ir nepamiršti, kad Tėvynė – vienintelis Žemės rutulio kampelis, kur sava kalba, šventės, tradicijos ir istorija, dėl kurių išsaugojimo pasiaukodami kovojo mūsų protėviai.“ Didžiuokimės būdami nepalaužiamos, vieningos tautos atstovai ir išlikime tokie dabarties ir ateities iššūkių akivaizdoje.
Džiugios, prasmingos šventės!
„Lietuvės“ redakcija
Sauliaus Žiūros nuotrauka