Vidutinio darbo užmokesčio augimas sulėtėjo. Ankstesniais šių metų ketvirčiais siekęs beveik 9 proc., trečiąjį ketvirtį atlygio metinis augimas sudarė 7,2 proc. Tai daugiausia susiję su išnykusiu 2016 m. liepos mėn. padidintos minimaliosios mėnesinės algos (MMA) poveikiu.
Ne visų darbuotojų grupių darbo užmokesčio augimas lėtėjo vienodai. Ketvirtadalio mažiausiai uždirbančių darbuotojų atlygio metinis augimas sumažėjo gana daug – nuo 10 proc., buvusių pirmąjį pusmetį, iki 4 proc. trečiąjį ketvirtį. Tačiau ketvirtadalio daugiausia uždirbančių darbuotojų atlyginimai didėjo panašiai kaip ir anksčiau – apie 7 proc.
Tokią tendenciją lėmė gana gera aukštesnės kvalifikacijos ir išsilavinimo darbuotojų padėtis darbo rinkoje. Jų nedarbo lygis jau beveik sumažėjo iki ekonomikos pakilimo metu buvusio lygio ir sudaro 2,9 proc. Toks nedarbas lemia nemenką aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų trūkumą ir geresnes jų galimybes išsiderėti didesnį darbo užmokestį.
Prastesnė yra mažiau kvalifikuotų ir žemesnio išsilavinimo darbuotojų padėtis. Po ekonomikos krizės tokių darbuotojų paklausa darbo rinkoje nedidėjo taip sparčiai kaip aukštesnės kvalifikacijos ir išsilavinimo darbuotojų paklausa. Tai rodo gana didelis jų nedarbo lygis. Pavyzdžiui, aukštojo išsilavinimo neturinčių asmenų nedarbo lygis yra dvigubai didesnis nei praėjusio dešimtmečio ekonomikos pakilimo metu ir sudaro 11,5 proc.
Esant tokiai padėčiai, mažiau uždirbančių darbuotojų derybinė galia nėra labai didelė. Todėl pastaraisiais metais jų darbo užmokesčio augimas gana nemažai priklausė nuo MMA pokyčių. Tai kelia MMA nustatymo klausimą.
Viena vertus, Lietuva susiduria su skurdo ir nemažos pajamų nelygybės problemomis, o tinkamai nustatyta MMA galėtų padėti jas spręsti. Tačiau tos problemos yra gana sudėtingos ir pasikliauti vien tik MMA, matyt, nereikėtų. Reikėtų taikyti ir kitas priemones, pavyzdžiui, didinti socialinės paramos tikslingumą ir efektyvumą, siekti labiau ekonomikos poreikius atitinkančios švietimo sistemos ir pan. Kita vertus, pernelyg daug keliant MMA, dalis įmonių gali imti sparčiau didinti prekių ir paslaugų kainas ar susidurti su sunkumais konkuruodamos su užsienio gamintojais.
Todėl nustatant MMA reikėtų ieškoti balanso tarp visuomenės socialinių poreikių ir įmonių galimybių mokėti didesnę MMA. Ne mažiau svarbu išvengti MMA politizavimo – situacijos, kai MMA naudojama kitiems tikslams nei ekonominėms ir socialinėms problemoms spręsti. MMA politizavimą padeda sumažinti taisyklė, susiejanti MMA su vidutiniu darbo užmokesčiu tam tikru nekintamu santykiu. Tada, didėjant darbo užmokesčiui, MMA kyla savaime ir yra mažiau galimybių ją naudoti politiniams tikslams.
Tomas Šiaudvytis, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas