Hanoverio maratono finišo tiesioji. Monika Bytautienė paskutinius 42,195 km metrus skuodžia tarsi sprinterė, nes prieš akis matomas „grobis“ – aistringai savų žiūrovų palaikoma vokietė Anja Scherl. Lietuvė kovoje dėl septintos vietos buvo stipresnė, o širdį ypač džiugino švieslentėje užfiksuotas rezultatas – 2 val. 32 min. 28 sek.
Varginančią distanciją rekordiniu tempu įveikusi lengvaatletė iš finišo zonos trauktis neskubėjo. Moteris žiūrėjo į finišuojančias sportininkes ir laukė. Sekundės skriejo pernelyg greitai, tačiau finišo liniją kertančios sesers dvynės Mildos bėgikė nepamatė…
Geriausia Lietuvos maratonininke tapusi M. Bytautienė – apie nerimą prieš bėgant maratoną, sparnus užauginusią motinystę ir (ne)aiškią atranką į Tokijo olimpines žaidynes.
Tapus mama bėgti maratoną tapo lengviau
Hanoverio maratonas M. Bytautienei asocijuojasi su skaičiumi du. Iš Jonavos kilusi 30-metė antrą kartą karjeroje įveikė maratoną, antrą kartą įvykdė šių metų pasaulio čempionato normatyvą ir dviem minutėmis pagerino asmeninį rekordą.
Įdomu tai, kad pirmą maratoną iki tol nuo 1500 m iki 21 km distancijas varžybose bėgusi lengvaatletė įveikė tik tapusi mama, praėjusiais metais. „Daug metų bėgioju ilgus nuotolius, bet niekad gerai nesisekė. Ilgą laiką maniau, kad maratonas yra apskritai ne man, nes nebuvau stipri nė vienoje rungtyje. Kadangi nebuvau labai stipri nė vienoje distancijoje, pagalvojau, kad reikia pabandyti maratoną, – prisiminė M. Bytautienė. – Labai bijau maratonų, labai bijojau ir prieš šitą. Pats maratonas – 42 kilometrai – negąsdina, bet gąsdina tiek ilgai išlaikyti tempą.“
Kaip ir visoms mamoms, maratonininkei dūkstant vienerių Aurėjai trūksta poilsio, o pati rutina nėra išskirtinė. „Tapus mama tapo psichologiškai kur kas lengviau bėgti, tada ir maratonas daug priimtinesnis atrodė. Padarai treniruotę ir vėl grįžti prie buities. Dienotvarkė tokia, kokia ir visų moterų, auginančių vaikus. Tiesiog ryte ir vakare treniruojuosi, o pati dienotvarkė tokia pati – atsikelti, pasirūpinti vaiku, pavalgyti, susitvarkyti, nueiti pas gydytoją, jei reikia. Tiesiog nėra laiko ilsėtis“, – šypsosi M. Bytautienė.
Su mažyle sportininkė vyksta ir į treniruočių stovyklas, tačiau per varžybas didžiausia mamos sirgalė lieka namie. Už pagalbą prižiūrint vienerių mergaitę lengvaatletė ypač dėkinga savo mamai.
„Kol kas esu nusiteikusi į varžybas važiuoti viena, be mergaitės. Noriu pailsėti, susikaupti varžyboms. O į treniruočių stovyklas vykstame kartu, nes ji mažytė, skaudėtų širdį ją palikti“, – sakė M. Bytautienė.
„Jei reikia bėgti – bėgsiu“
Hanoverio maratone M. Bytautienė nutiesė didžiąją kelio iki Tokijo olimpinių žaidynių dalį. Nors normatyvas (2 val. 29 min. 30 sek.) šioms žaidynėms yra rekordiškai aukštas, į Japonijos sostinę kitąmet vyks dalis sportininkų, atrinktų pagal naujai sudarytus IAAF reitingus.
Norint figūruoti aukštose reitingo pozicijose aukštą rezultatą varžybose maratonininkams reikia užfiksuoti dukart. Be to, didelę reikšmę, be laiko, turi užimta vieta bei paties maratono lygis. Pati to nežinodama, M. Bytautienė už septintą poziciją Hanoveryje iškovojo 14 papildomų taškų ir taip savo rezultatą reitingų sistemoje „pagerino“ net pusantros minutės.
„Trenerio planas buvo truputį aukštesnis, bet nedaug, tad jį beveik įvykdžiau. Iš esmės viskas pagal planą. O reitingais nelabai domiuosi, žinau tiek, kad reikia nubėgti kuo greičiau. Treneris užsiminė, kad šis maratonas turi IAAF „Silver Label“ statusą ir už užimtą vietą galiu gauti papildomų taškų. Stengiausi užimti kuo aukštesnę vietą, net nežinojau savo rezultato, o finiše galvojau, kad aplenkiu Anją ir viskas“, – juokėsi Romo Sausaičio auklėtinė.
Geriausią karjeros periodą išgyvenanti M. Bytautienė dabar nori tik vieno – pailsėti. „Nuotaika puiki, labai noriu pailsėti, nes bėgau pirmą maratoną, tada žiemą dalyvavau, o dabar antras maratonas. Noriu porą savaičių per daug negalvoti. Dirbu pagal trenerio planą ir žinau, kad tai bus tinkamiausia man. Ne visada to noriu, pavyzdžiui, nenorėjau bėgti žiemą, bet pasakė, jog reikia rezultato, tai bėgau. Jei pasakys, kad reikia, tai ir bėgsiu“, – paprastai viską paaiškino M. Bytautienė.
Seserys bendrauja net ir bėgdamos
Monikos sesuo Milda Eimontė praėjusiais metais atstovavo Lietuvai Europos čempionate Berlyne. Moterys svajoja drauge dalyvauti ir Tokijo olimpinėse žaidynėse. Net ir bėgdamos svarbiausiose varžybose seserys tarpusavyje bendrauja – ne išimtis ir Hanoverio maratonas.
„Bėgdamos kalbėjome. Po 5 kilometrų ji sakė, kad einame į priekį, nes bėgame per lėtai. Bėgikus vedė vedliai, kurie pusę maratono turėjo įveikti per maždaug 1 val. 15 min. 30 sek. Bet jie tai lėčiau bėgo, tai greičiau, todėl sesė siūlė bėgti į priekį. Iki dvidešimto kilometro komunikavome, kaip kam sekasi bėgti, ar ką skauda. Paskui ji atsiliko, tada pasivijo. Sutarėme, kad viena kitos nežiūrėsime, jei nori – laikaisi, jei ne – nesilaikai“, – prisiminė M. Bytautienė.
Kai sesuo atsiliko ir pasitraukė iš trasos, Monika apie tai varžybų metu informuota nebuvo. „Finišavusi stebėjau finišo tiesiąją, kada ji parbėgs. Kada pamačiau, jog laikrodyje jau 2 val. 37 min., supratau, kad nefinišavo. Blogiausiu atveju ji turėjo atbėgti po 2 val. 36 min., – pasakojo M. Bytautienė. – Tikiu, kad Milda atsigaus, viskas nurims ir į pasaulio čempionatą vyksime kartu.“
„Sesės bėga“ – taip vadinasi dvynių „Facebook“ paskyra, kurioje jos dalijasi savo keliu į olimpą. O svarbiausias finišas – Tekančios Saulės šalyje Japonijoje – bėgančių seserų ir mamų dar laukia.
Robertas Trakys, Lietuvos lengvosios atletikos federacija
Alfredo Pliadžio nuotr.