Dar visai neseniai vaikų priežiūra, auklėjimas buvo laikomi vien moters atsakomybe. Kam skirtas tėvas? Esą tik grobiui, medžioklės trofėjui (pinigams ar duonai) į namus parnešti. Juk tokia vyro pareiga nuo amžių amžinųjų. Pirmykščiai vyrai ne vaikus čiūčiavo, o medžioklėn keliavo ir stumbrus į olą vilko – mėgino įrodyti palaikantieji patriarchalinį (arba tradicinį) požiūrį į šeimą. Dabar situacija iš esmės pasikeitusi. Nors minėtajai sampratai pritariančių vis dar yra – jų gretos retėja. Matyt, ne veltui – gausėja psichologinių tyrimų, įrodančių tėvo vaidmens svarbą vaikui, jo vystymuisi, raidai, sveikai emocinei būklei.
Kada tėvas tapo svarbus?
Tėvas vaikui svarbus ir reikalingas buvo visada, bet tik XX amžiuje, įsigalėjus feministinėms idėjoms, moteris ir vyras šeimoje pradėjo dalytis vaikų auklėjimo pareigomis. Feminizmas moterims leido labiau realizuoti save kaip asmenybes, vyrams – kaip tėvus. Tačiau, psichologės, psichologinių knygų autorės daktarės D. M. Oliker teigimu, psichologijos mokslas ilgai ignoravo tyrimus, susijusius su tėvo vaidmeniu vaiko gyvenime. Jo įtaka psichologinei vaiko būklei imta nuodugniau tyrinėti tik maždaug XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.
Kuo iki tol buvo laikomas tėvas? Tėvo vaidmens šeimoje suvokimas apsiribodavo apsauga, finansinio stabilumo užtikrinimu. Jis rūpinosi šeimos buitimi (kad namas būtų šiltas, kad vaikai turėtų kur miegoti), pinigais. Ir net psichologai neįžvelgė tėvo vaidmens vaiko psichinei raidai svarbos. Psichologiniai tyrimai, orientuoti į tėvystę, daugiausia nagrinėjo motinos įtaką vaikui. Žinoma, mama jam labai, netgi gyvybiškai, svarbi, ypač kūdikystėje, bet negalima ignoruoti ir tėvo reikšmės. Jo vaidmuo kitoks. Motinos ir tėvo stiprybės skiriasi. To, ką gali duoti tėvas, negalės suteikti motina, ir atvirkščiai.
Lygiaverčiai tėvai
Įprasta manyti, kad motina – tai jaukumas, meilė, ji visuomet apgaubs šiluma ir rūpesčiu, ištikus bėdai paguos, o tėvas suteikia saugumo jausmą, su juo vaikai patiria džiugias emocijas, linksminasi ir dūksta, kai reikia, sulaukia ir griežtesnio žodžio. Toks mąstymas teisingas, bet tik iš dalies. Švelnumas ir meilė turėtų būti neatsiejami gero tėvo bruožai. Žaisdami su tėčiu mažieji mokosi pažinti pasaulį, linksmybės padeda sukurti gerą tarpusavio ryšį, suteikia pasitikėjimą tiek tėvu, tiek savimi. Kai taisykles namuose nustato tėvas, kai jis, o ne motina yra griežtesnis – vaikas būna geriau disciplinuotas, ryžtingesnis, pasiekia geresnių mokymosi rezultatų.
Tėvas neturi būti vien linksmintojas ar mamos pavaduotojas, kai ši nesusitvarko su įžūliu atžalos elgesiu. Kodėl vaikui reikia tėčio švelnumo, kodėl šis turi būti lygiavertis motinai? Tyrimais įrodyta – emociškai sveikiausi tie vaikai, kuriuos auginantys tėvai apylygiai dalijasi pareigomis – tiek motina, tiek tėvas, likę vieni, susitvarko su iškilusiais sunkumais, o nuliūdusį, susižeidusį ar tiesiog meilės ieškantį vaiką traukia ne tik mamos, bet ir tėčio glėbys. Tėvas turi gebėti daryti viską (na, išskyrus žindymą), ką sugeba motina. Vaikas neturi jausti, kad tėtis tėra mamos padėjėjas, pavaduotojas, kai jos nėra šalia ar kai jai sudėtingiau.
Labai dažnai pasitaiko ir tokių šeimų, kur motina pati nepaleidžia savo vaiko – neleidžia tėčiui vykdyti savo pareigų – tapti tėčiu. Ji tarytum viena „užsigrobia“ vaiką, o tėvas lieka pašaliniu. Jis neša į namus pinigus, pasirūpina žmona, bet visavertiškai atžalos gyvenime nedalyvauja. Vaiko būreliai, koncertai, pamokėlės, konkursai, renginiai, tėvų susirinkimai mokyklose, pagalba ruošiant namų darbus, kai kurių moterų įsitikinimu, – tik mamos atsakomybė. Neįsileisdama vyro į šeimą, moteris labai pakenkia savo mažajam. Jei šeimoje nėra tėvo arba jis neatlieka savo vaidmens – ateityje vaikui gali stigti labai daug reikalingų savybių: pasitikėjimo savimi, ryžto, disciplinos, motyvacijos, drąsos, noro rizikuoti ir veikti. Tokie vaikai turi labiau komplikuotą santykį su savimi ir aplinka, jiems sunkiau priimti save ir savo kūną, nelengva megzti draugystes, o santykiai neretai būna žalingi.
Savanoriško tėvo įsitraukimo į vaiko gyvenimą neskatina ir tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja samprata, paremta motinystės išaukštinimu. Vaikų auklėjimo kursai, žurnalai, tinklalapiai, knygos apie motinystę skirti mamoms. Informacijos, kaip būti tėvu, stinga. Nėra paklausos – nėra ir pasiūlos. Mūsų visuomenėje vis dar neįprasta, netradiciška yra būti aktyviu tėčiu. Nerasdami informacijos, nesulaukdami palaikymo ar paskatinimo, vyrai patys ima vengti tapti tikrais tėčiais. Vis dar kreivai žiūrima į vyrus, pasirinkusius išeiti tėvystės atostogų ir vietoj darbo mieliau stumdančius vežimėlį parke. Keistis turi viskas – tiek vyrų suvokimas apie tėvystę (vyras skirtas ne tik grobiui į namus parnešti ar mamai pavaduoti), tiek moterų požiūris į savo vyrus (jie sugeba ir privalo būti lygiaverčiai jums), tiek visuomenės požiūris į šeimą (daugiau dėmesio tėvystei, tėvų palaikymas, priėmimas, glaudesnio tėvo ir vaiko ryšio skatinimas).
Kai motina nevertina vaiko tėvo
Dar viena opi problema – Lietuvoje itin daug vienišų motinų. Kai kurios jų augina vaikus vienos – tėvas nepalaiko santykių su atžala. Kai kurios po skyrybų vaikų globa dalijasi su buvusiu sutuoktiniu. Skyrybos ne visada būna draugiškos. Byrantys santykiai – didelis iššūkis visai šeimai. Du vienas kitą mylėję, vaikų susilaukę žmonės nusprendžia pasukti skirtingais gyvenimo keliais. Kartais taip įvyksta vieno iš sutuoktinių iniciatyva, kartais išsiskirti tenka, nes į santykius būna įsivėlęs trečias asmuo. Kad ir kaip būtų – su vaikais dažniausiai lieka moterys. O likusios vienos neretai jos jaučiasi sužeistos, pažeidžiamos, pyksta ant buvusio vyro, kaltina jį dėl iširusios santuokos. Tuomet vaikui tenka gydyti motinos žaizdas ir jis pats lieka sužeistas. Kai motina, nepagalvojusi apie padarinius, bando vaiką nuteikti prieš tėvą arba net neturėdama išankstinių tikslų kelti konfliktą apkalbinėja buvusį vyrą, reiškia pasipiktinimą, kaltina jį – mažajam kyla prieštaringi jausmai. Abu tėvus mylintis vaikas sutrinka. Jis nežino, kuo pasikliauti. Prie mamos, kurią be galo myli, nedrįsta rodyti jausmų tėvui arba ima kaltinti jį dėl sugriuvusios šeimos. Motinos akimis, vyras blogas. Toks, deja, jis tampa ir savo sūnui ar dukrai. Tai ne tik skaudina vyrą, kenkia santykiams, bet ir iškreipia vaiko suvokimą apie tėvą. Vaikai, augantys su vis didėjančiu pykčiu tėvui, jaučiasi nesaugiai, net suaugusius juos lydi nuolatinė nepagrįsta baimė. Pasaulis tokiems žmonėms – nestabili vieta, o nerimas – nuolatinis palydovas.
Pykdamas ant tėčio vaikas, ypač berniukas, trokšta nuo jo atitolti – visu kuo būti nepanašus į jį. Sūnus gali imti prieštarauti viskam, kas yra vyriška, tad natūralu, kad jam stigs tokių iš tėvo perimamų savybių kaip drąsa, ryžtas, pasitikėjimas.
Kartais nereikia nė skyrybų ir vaikas būna nusiteikęs prieš savo tėvą. Santykių būna įvairiausių. Kai kurios moterys yra linkusios visaip pašiepti savo sutuoktinius, pasijuokti iš jų. Toks lengvas vyro pažeminimas gali daryti nemenką žalą. Menkindama vyrą, savo atžalų tėvą, moteris menkina ne tik jo paties, bet ir vaikų savivertę. Tėvas privalo būti autoritetas savo atžaloms. Kitokios nei moters vyro fizinės ir dažniausiai būdo savybės lemia tai, kad tėvas vaikams asocijuojasi su jėga, stiprybe, saugumu. Jei tą jėgą labai greitai galima palaužti, sumenkinti, sutrypti – kuo tada tikėti vaikui? Vyro pažeminimą mažylis gali priimti ir asmeniškai. Jis suvokia, jog yra tiek motinos, tiek tėvo dalis. Įžeisdama vaiko tėvą, moteris įžeidžia ir savo vaiką.
Tėvo griežtumas
Motina vaikui yra lyg visą pasaulį nušviečianti, sušildanti, meile ir dėmesiu apdovanojanti saulės šviesa. Tėvo šviesa kitokia – sauganti ir gelbstinti nuo bet kokio pavojaus. Kadangi tėvą mažasis mato kaip didelę jėgą, yra labiau linkęs jį idealizuoti. Tėvo heroizavimą lemia ir tai, kad motina visada yra arčiau vaiko. Vyras visad esti atokiau nuo savo atžalos, tad savotiškas tėvo vaizdinio nepasiekiamumas irgi lemia jo, kaip autoriteto, matymą. Ką gali autoritetas? Paskatinti įgyvendinti svajones, įkvėpti tikėjimo, motyvuoti siekiant tikslų. Autoritetui lengviau paklūstama. Būtent dėl šios priežasties vyras šeimoje turėtų būti griežtesnis.
Vyras autoritetas yra lyg policininkas, nustatantis taisykles, prižiūrintis, ar jų laikomasi, ir, kai reikia, sudrausminantis. Tai nereiškia, kad motina neturėtų nieko imtis, kai vaikas yra nedrausmingas, nustatinėti taisyklių ir įvesti bausmių. Ne. Tiesiog tėvui taip pat turėtų būti svarbūs vaiko pažymiai mokykloje, jo elgesys, drausmė. Jei šie dalykai jam nė motais, o motina, atvirkščiai, ims viską į savo rankas, bandys suvaldyti neklaužadas, kontroliuos, drausmins, baus – tai, deja, neduos teigiamų rezultatų. Matydamas tokį modelį vaikas greičiausiai net tik nepakeis savo elgesio, bet ir ims dar labiau pažeidinėti taisykles. O dėl ko viskas? Priežastis paprasta – atkreipti autoritetą praradusio tėvo dėmesį.
Tyrimais įrodyta – geresnių mokymosi rezultatų pasiekia tie vaikai, kurie turi sudrausminti gebantį tėvą. Disciplina, gebėjimas susikaupti, motyvacija siekti tikslų, taisyklių paisymas – įgydami šias savybes iš tėčių vaikai ne tik būna drausmingesni vaikystėje, bet ir sulaukia didesnės sėkmės žengdami slidžiais gyvenimo keliais suaugę.
Vis dėlto, net jei tėvo griežtumas reikalingesnis nei motinos, per daug griežtas tėtis pasės mažame žmoguje baimės ir nepasitikėjimo jausmus. Vaikai natūraliai labiau stengiasi įtikti tėčiui nei mamai, lyg suvokdami – jų meilė sąlyginė, ją reikia užsitarnauti. Tad tą meilę vaikas mėgina užsitarnauti įvairiausiais būdais, o kai pastangos neatsiperka, kai jis nuvilia per daug reikalaujantį tėvą, jaučiasi sugniuždytas, menksta jo savivertė, smunka pasitikėjimas savimi. Vaikas, kurio tėvas renkasi autoritarinį auklėjimo modelį, dažniausiai išgyvena nerimo būseną. Užaugus nerimas niekur nedingsta ir net gali peraugti į depresiją.
Tėvas sūnui – vyro, dukrai – būsimojo partnerio pavyzdys
Manoma, kad tėčiai ypač myli ir saugo savo dukras, galbūt mano – berniukai ir patys savimi pasirūpins. Saugantis savo mažąją princesę nuo visų pasaulio nelaimių tėvas, be abejo, nori, kad ateityje ji susirastų gerą, savęs vertą vyrą. Dukros partnerio ieško pagal savo tėvą – tai dar viena priežastis, kodėl tėčio griežtumas turėtų neperžengti proto ribų. Veikiausiai tėvas nenori, kad despotas vyras įsakinėtų jo dukrai.
Mergaitėms tėvas – vyro pavyzdys. Jei jų gyvenime tėvo paveikslas nefigūruoja – komplikuojasi ir santykiai su vyrais. Kas nutinka? Moteris nežino, koks turi būti vyras. Tarkime, tėviško paveikslo jos gyvenime nebuvo visai (tėvo vaizdinį gali atstoti kitas vyras šeimoje: senelis, dėdė, vyresnis brolis ar šeimos draugas). Tuomet ji nesąmoningai sau į partnerius renkasi nevyriškus vyrus. Kita vertus, jei mergaitei, augančiai be tėvo, įkalama į galvą, koks jis buvo nuostabus ir nepakartojamas, – tai irgi gali turėti neigiamų pasekmių. Tikėdama tobulo vyro vaizdiniu, moteris manys, jog visi vyrai tobuli. O jie, deja, kaip ir visi žmonės, tokie nėra. Galima pakeisti dešimtis partnerių vis ieškant tobulo (juk kiekvienas turės trūkumų) ir nerasti. Tegul mergaitės idealizuoja tėčius, tegul rinkdamosi vyrus ieško geriausių, o ne blogiausių jų savybių, tik svarbu, kad ta idealizacija nepereitų į absurdišką sudievinimą, kai apie tėvą galvojama kaip apie idealą, kuriam niekas negali prilygti.
Idealizuoti tėvo nereiktų ir berniukams. Vyras šeimoje sugeba viską, jam nieko nėra neįmanomo, nieko neįveikiamo? Taip, tėvas turi būti autoritetas savo vaikams, bet ne dievas. Berniukai natūraliai yra linkę save lyginti su tėčiu. Matant, kad vis dar yra kur pasistiebti, vis dar trūksta vienų ar kitų tėčio savybių, kurias aplinkiniai taip giria, sūnui gali išsivystyti nevisavertiškumo kompleksas.
Už tobulą tėvą dar blogiau neegzistuojantis ar tėvystę pamiršęs tėvas. Tada berniukas nemato jokio vyriškumo pavyzdžio arba vyrą suvokia kaip savotišką mistinę, kartais dingstančią, kartais pasirodančią būtybę. Jis yra, bet kažkur toli, nepasiekiamas, ištikus bėdai jo neprisišauksi – tad vaikui nesaugu. Tėvas turi visavertiškai dalyvauti savo sūnaus gyvenime, mokyti jį vyriškumo. Berniukai pagal jo charakterį konstruoja savo asmenybę.
Kalbant apie sūnaus ir tėvo ryšį, psichologė Lina Bliūdžienė išduoda: „Sūnus ieškodamas tėvo nori pažinti jį iš vidaus taip, kaip pažįsta iš išorės. Taip pat jis nori susipažinti su „tėvu“, kuris gyvena jame pačiame kaip nuoroda, koks jis pats bus savo vaikams.“
Tėvas – draugas
Turbūt daugelis mūsų prisimename vaikystės žaidimus su tėčiu. Būtent jis, o ne mama kartu su mumis leisdavosi nuo kalno rogutėmis, tai tėtis žaisdavo vandens karą, nešiodavo, mėtydavo mus į orą, o mamytė tuo metu šūkaudavo „atsargiai“. Tėtis – tai lyg draugas, su kuriuo ne tik linksma, bet ir niekas nebaisu.
Žaidimų ir sporto su tėčiu vaiko gyvenime privalo būti kuo daugiau. Taip gerinami santykiai, sukuriamas tvirtas, pasitikėjimą auginantis ryšys. Žaisdamas su tėčiu vaikas ne tik linksminasi, išlieja susikaupusią energiją, bet ir mokosi – pažinti save, tėtį ir pasaulį. Sportuodamas su tėvu jis išmėgina savo fizines jėgas, o tai padeda priimti savo kūną, suvokti jo galimybių ribas ir jas praplėsti, kelia pasitikėjimą savimi. Sportiniai užsiėmimai su tėčiu ugdo motyvaciją, ryžtą ir drąsą. Juk vaikui visuomet norisi kuo geriau pasirodyti tėčiui. Tik, žinoma, svarbus jo palaikymas. Jei šis į atžalą laidys kritikos strėles, tai žeis savivertę, žlugdys tikėjimą savimi. Vaikui labai reikalingi draugiški tėvo žodžiai, palaikymas. Jo žodžiais šis tiki labiau nei motinos, tad jam ir reiktų būti atsargesniam kritikuojant, dėmesingesniam giriant.
Lemia draugų pasirinkimą
Įdomu tai, kad tėtis ne tik pats gali būti vaiko draugu, bet ir turi savotišką galią parinkti jam draugus. Santykiai su tėvu dažniausiai lemia santykius su pasauliu. Pažindami kitus žmones nesąmoningai ieškosime tų savybių, kurias mums atskleidė tėtis. Jei labiausiai jus žavėjo jo atlaidumas – stengsitės bendraudami su kitais apčiuopti šią gerąją savybę.
Deja, gali būti ir kitaip: komplikuoti santykiai su tėvu lems santykių su žmonėmis komplikuotumą. Nejutus jo meilės tiek vaikystėje, tiek suaugus labai sunku užmegzti ryšius, susirasti draugų ir juos išsaugoti. Koją tam pakišti gali ir nepasitikėjimas aplinkiniais. Jei tėvas neįkvėps vaikui pasitikėjimo savimi, vargu ar įkvėps tikėjimo pasauliu. Tai it grandininė reakcija, kurios branduolyje yra tėvas. Jo pastangomis vaikas gebės sukurti sveiką ryšį su aplinkiniais.
Psichoanalitikas L. Zoja teigia, kad motinų gyvenimas visuomet buvo skirtas vaikams, o pirmykštis vyras, priešingai, gyveno tik dėl savęs. Tik tapęs tėvu jis atrado, kad savo gyvenimu reikia dalytis. Psichologė L. Bliūdžienė sako, kad tėvo ryšys su vaikais yra silpnesnis ir daug labiau priklausomas nuo to, kiek pats tėvas deda sąmoningų pastangų jam kurti. Nesunku šioms mintims pritarti. Tėvas, net ir spaudžiamas, trukdomas įvairiausių veiksnių, tokių kaip visuomenės stereotipai, normos, požiūris į tėvystę, iširusi santuoka ar priešiškai nusiteikusi vaiko motina, privalo pats bandyti užmegzti tvirtą ryšį su atžala. Tik taip savo paties dalelei, vaikui, jis padės užaugti tvirtu, pasitikėjimo nestokojančiu, į pasaulį atvirai žvelgiančiu žmogumi.
Ieva Bosaitė