Giedrė Namikaitė – buvusi Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) lietuvių filologijos bakalauro studentė. Mergina atliko praktiką San Fransisko šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje.
Švietimo mainų paramos fondas kasmet organizuoja programas, kuriose dalyvauja studentai, norintys atlikti praktiką svetur ir įgyti labai reikalingos patirties. „Būdama trečiame kurse, sužinojau, kad ankstesniais metais LEU studentės atliko praktiką Čikagos mokyklose, todėl pamaniau, kad galbūt ir man vertėtų dalyvauti programoje. Taip ir nutiko – būdama ketvirtame kurse atlikau praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje, o šiemet, jau baigusi bakalauro studijas, išvykau į San Fransiską“, – pasakoja Giedrė.
San Fransisko šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje „Genys“ mokoma lietuvių kalbos, istorijos, dainų, šokių, etnologijos. „Šiuo metu mokykloje mokomi vaikai nuo 4 iki 12 metų. Veiklos praktikos metu tikrai netrūko. Šeštadieniais vesdavau pamokas penktokams, o darbo dienomis, bendradarbiaudama su mokyklos direktore, rašydavau išplėstinius pamokų planus ir buvau atsakinga už interneto tinklalapį, kuriame buvo skelbiami mano rašyti straipsniai apie mokykloje vykstančius renginius ir kt. Daugiausia laiko ir pastangų skirdavau išplėstinių planų sudarymui. Pagal parengtą mokymosi programą kūriau užduotis, kurios, kiek įmanoma geriau atitiktų mokymosi tikslus ir uždavinius. Norėdama viską gerai atlikti, galiu sakyti, įdėjau daug pastangų, nes norėjau nenuvilti nei savęs, nei kitų“, – pasakoja Giedrė.
Kaip vyksta pamokos lituanistinėje mokykloje? „Pamokos tradiciškai prasidėdavo Lietuvos himno giedojimu. Jis pakiliai visus nuteikdavo dienos veiklai. Aš mokiau mokinius, kurių lietuvių kalbos žinios buvo labai skirtingos. Vieni – kalba lietuviškai, kiti – šiek tiek supranta, tačiau nekalba. Kadangi mokinių mokymosi lygis labai skyrėsi, todėl darbas tapo gana dideliu iššūkiu. Pažinusi mokinius, stengiausi individualizuoti užduotis ir jas pritaikyti visiems vaikams. Pamokų metu kalbėdavau lietuviškai, tačiau sunkiai suprantantiems mokiniams stengdavausi, pavyzdžiui, atliekamą užduotį paaiškinti dar kartą, tačiau jau angliškai. Kartais ir lietuviškai kalbantys mokiniai sunkiau suprantantiems puikiai pagelbėdavo ir tokiu būdu galėdavo atsidurti mokytojo vietoje. Manau, kad visi klasėse stengėmės puoselėti atmosferą, kurioje visi jaustumėmės vienodai svarbūs“, – kalba mergina.
Lietuva mokiniams yra tolima, bet stengiamasi su ja palaikyti kuo glaudesnį ryšį. „Man labai įsiminė pamoka, kai drauge su mokiniais kalbėjome apie artėjantį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Aptarę svarbiausias datas, Lietuvos simbolius ir tai, kuo galime drąsiai didžiuotis, kūrėme sveikinimą ir piešėme nuostabius piešinius. Vienas mokinys nupiešė du tiltus – Mindaugo ir Auksinių vartų – kurie, anot mokinio, simbolizavo dviejų miestų – Lietuvos ir San Fransisko – bendrumą, ryšį. Kaip gera girdėti tokias mintis!“ – teigia Giedrė.
Giedrė ne tik patobulėjo kaip mokytoja, bet ir tobulino savo asmenines kompetencijas. „Manau, įgijau daugiau pasitikėjimo, tikėjimo tuo, ką darau. Anksčiau dažniau man to jausmo pritrūkdavo. Be to, mokydama vaikus, kurie sunkiai supranta ir kalba lietuviškai, tapau kantresnė, tolerantiškesnė. Supratau, kad įdėtos pastangos anksčiau ar vėliau atneša labai laukiamų rezultatų. Tikiu, kad praktikoje įgyta patirtis pravers ateityje, todėl skatinčiau ir kitus studentus išnaudoti visas teikiamas galimybes“, – pasakoja mergina.