2003 metais pripažinto stratego ir trenerio Antano Sireikos vadovaujama Lietuvos krepšinio rinktinė iškovojo auksą Europos čempionate Švedijoje. A. Sireikos treniruojama Lietuvos rinktinė tapo rezultatyviausia pirmenybių komanda. 2003 metais A. Sireikai suteiktas Šiaulių garbės piliečio titulas. Vykstant Europos krepšinio 2015 m. čempionatui treneris dalijasi mintimis apie sportą ir kultūrą. „Matau krepšinį, jaunąją kartą, kurioje akivaizdžiai jaučiama pagarbos vyresniems žmonėms, elgesio kultūros stoka. Eidamas šaligatviu sutinki būrelį moksleivių, jie keikiasi prie suaugusio žmogaus, atrodo grubūs, lyg nesuprastų, kur esantys. Manau, ir sporte yra panašių dalykų, tad dažnai susimąstau, kodėl taip yra. Krepšinio varžybose, tenka pripažinti, tai pat stinga kultūros, mažai pagarbos vienas kitam, varžovui. Norėdami paraginti ar paskatinti sportininkus dažnai ir mes nerandame kitų žodžių, tik keiksmažodžius, šūksnius, reikalavimus… Negalima vaikų auklėti kaip robotų tik ugdant sportinius gebėjimus, pamirštant, kad kiekvienas yra jautrus, individualus žmogus. Daugiau sporto srityje galima pasiekti gerbiant priešininką, sportininkas visada labiau susitelks, jei vertins, gerbs savo varžovą kaip stiprų, o ne menkins jį. Ši taisyklė galioja ir prieš varžybas, ir po jų: reikia mokėti ir pralaimėti. Kaip sakoma, „žmogau, būk mielas ir jausk pagarbą, pripažink stipresnį, mokykis įveikti kitą, bet mokėk gyventi ir nugalėtas“. Norėtųsi, kad ir sportininkai, ir sirgaliai būtų kultūringesni, ne tokie siautulingi, gerbtų vieni kitus. Ne tik sporte, bet ir gyvenime dabar vyrauja pavydas, savanaudiškumas, egoizmas, o ne noras jausti pasitenkinimą gerai atliktu darbu“, – sako treneris A. Sireika.
Kokią reikšmę Jūsų gyvenime turi kultūra? Kas buvo didžiausias pavyzdys?
Manau, pats gyvenimas – didžiausia mano mokykla. Mane mokė nelengvas gyvenimas, nuo 5 metų užaugau be tėvo. Mama buvo pavyzdys, kad negalima lipti per galvas, kaip reikia gerbti kitus, daug dirbti, siekti, nes niekas už tave nieko nepadarys, – taip ji mane auklėjo nuo pat mažens.
Kaip pasukote sporto keliu?
Vaikystėje nedrįsau pasakyti, kad būsiu krepšininkas, tik rinkdavau kiekvieną naujieną apie legendinį Modestą Paulauską, bet kad sportuosiu ir dirbsiu sporto srityje, žinojau visada ir tikrai. Mokiausi gerai, mokytojai prognozavo studijas Vilniaus universitete, tačiau paskutiniais metais mokykloje pasakiau, jog mano gyvenimas bus susietas su sportu: „Noriu daryti tai, kas man mieliausia, o mieliausias man sportas.“ Baigęs KKI (dabar – Sporto universitetas) kitokio darbo ir nedirbau, tik krepšinio treneriu.
Kokios patirties įgijote būdamas Japonijoje?
Išvyka į Japoniją dvejiems metams buvo savanoriška, tačiau tremtis. Iš pradžių buvo nelengva. Ten žmonės kitokios kultūros, kitokio požiūrio į darbą, pareigą, vienas į kitą. Pvz., pakeltas tonas jau yra kito žmogaus įžeidimas… O mes čia įpratę „būti teisingi“ kaip tik kuo garsiau šaukdami, nurodinėdami, pykdami… Ten viskas yra planuojama, numatoma, skaičiuojama. Visi turi darbą, jį brangina ir labai daug dirba. Žmogui nereikia tiek nervintis, panikuoti, ieškoti išeičių, rizikuoti. Gal todėl ten net stichinės nelaimės priimamos ramiai, rodos, „planuotai“. Organizuotumas ir paklusnumas – išskirtiniai jų bruožai. Manau, Japonijos kultūroje minusų yra kur kas mažiau nei Lietuvos, yra ko iš jų pasimokyti. Didžiulį įspūdį paliko duoto žodžio svarba, niekada nebuvo juntamas žmonių skirstymas pagal luomus. Visur gali matyti nuolankumą, pagarbą, ramybę, jokio pažeminimo ar egoizmo. Jei japonai duoda žodį, dėl jo gali ir „nusižudyti“, nes reikia jį ištesėti. Taip pat ir politikoje: jei politikai rinkėjams duotų pažadų neįvykdo, nebeturi teisės pretenduoti į postus, jie praranda pasitikėjimą visam gyvenimui. Valdininkai ten – patarnautojai, dirbantys žmonėms.
Dalyvavote blaiviame festivalyje „Naisių vasara“. Kaip vertinate festivalį, kokie įspūdžiai?
Man nesvetimas kaimas. Sužinojau apie Naisiuose vykstančius festivalius, grįžęs iš Japonijos nutariau apsilankyti ir likau labai maloniai nustebintas. Nemažai važinėju po Lietuvos kaimus, turiu daug giminių. Tenka pripažinti, kad kaimo vaizdas ganėtinai niūrus: apleisti vienkiemiai, namai, net ir kaimeliai. Naisiai kaip feniksas kyla iš pelenų: piliakalniai, ežero pakrantė, žydintys gėlynai, sporto aikštė – kaip pavyzdiniai.
Mačiau tuos vaizdus seriale „Naisių vasara“, tačiau tokius pačius juos pamačiau apsilankęs Naisiuose. Manau, tai gražiausias Lietuvos kaimas.
Esate puikus strategas, gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje krepšinio treneris. Kokias taisykles ar vertybes skiepijate krepšininkams?
Pamačius tokias šventes, kaip festivaliai Naisiuose, pavyzdys įkvepia. Matau krepšinį, jaunąją kartą, kurioje akivaizdžiai jaučiama pagarbos vyresniems žmonėms, elgesio kultūros stoka. Eidamas šaligatviu sutinki būrelį moksleivių, jie keikiasi prie suaugusio žmogaus, atrodo grubūs, lyg nesuprastų, kur esantys. Manau, ir sporte yra panašių dalykų, tad dažnai susimąstau, kodėl taip yra. Krepšinio varžybose, tenka pripažinti, irgi stinga kultūros, mažai pagarbos vienas kitam, varžovams. Norėdami paraginti ar paskatinti sportininkus dažnai ir mes nerandame kitų žodžių, tik keiksmažodžius, šūksnius, reikalavimus… Manau, kiekvienam reikia pradėti nuo savęs – keisti požiūrį auklėjant jauną žmogų, ugdant pagarbą vienų kitiems, visos tautos istorijai, jos kultūros palikimui. Jauskime išdidumą ir pagarbą savo kraštui, kiekvienam žmogui. Labai norėčiau matyti šiuos pokyčius mūsų visų gyvenime. Gal todėl toks mielas šis kaimas – Naisiai.
Kaimuose nemažai geriančių žmonių. Naisiuose tai pavyksta sutvarkyti, tad kyla klausimas, kodėl to negalima padaryti sporto srityje.
Mano požiūris nepasikeis iki gyvenimo pabaigos: kiekvienas sportininkas pirmiausia yra žmogus, o tik paskui krepšininkas ar kitos sporto šakos atstovas. Nuo to ir reikia pradėti auklėti jaunus sportininkus. Kolegoms, treneriams visada patariu: pirmiausia atėjęs į treniruotę ir pasisveikinęs su vaikais paklausk, kas gero mokykloje, namie, kaip jis, jo tėtis ar mama jaučiasi, kas svarbaus ar netikėto nutiko. Tik paskui pereik prie sporto. Negalima vaikų auklėti kaip robotų, tik ugdant sportinius gebėjimus, pamirštant, kad kiekvienas yra jautrus, individualus žmogus. Daugiau sporte galima pasiekti gerbiant priešininką, sportininkas visada labiau susitelks, jei vertins, gerbs savo varžovą kaip stiprų, o ne menkins jį. Ši taisyklė galioja ir prieš varžybas, ir po jų – reikia mokėti ir pralaimėti: Kaip sakoma, „žmogau, būk mielas ir jausk pagarbą, pripažink stipresnį, mokykis įveikti kitą, bet mokėk gyventi ir nugalėtas.“ Norėtųsi, kad ir sportininkai, ir sirgaliai būtų kultūringesni, ne tokie siautulingi, gerbtų vieni kitus. Ne tik sporte, bet ir gyvenime dabar vyrauja pavydas, savanaudiškumas, egoizmas, o ne noras jausti pasitenkinimą gerai atliktu darbu.
Sportininkai, kaip aktoriai scenoje, negali apsimetinėti, nes žmonės pradės švilpti. Taip yra ir krepšinio varžybose.
Jeigu tu atsiduodi, aikštelėje „kauniesi“ sąžiningai ir atsakingai, net ir pralaimėjus žmonės ploja atsistoję, ypač užsienio šalyse. Manau, tai labiau priklauso nuo bendro tautos kultūros lygio.
Jei norime, kad žiūrovai mus gerbtų, reikia pirmiausia išmokyti krepšininkus gerbti save, varžovus ir tuos, kurie atėjo jų pažiūrėti. Norėtųsi, kad taip būtų auklėjami pradedantys sportuoti vaikai.
Kalbino Živilė Vyštartaitė
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo archyvo