Iš pradžių miško apsuptyje gimė pasakos apie fėjas ir nuostabios rankų darbo lėlės. Ilgainiui tai išaugo į įspūdingą fėjų pasaulį, kuriame kiekvienas gali pasijusti tarsi stebuklingoje pasakoje. Vilniuje įsikūręs „Fėjų slėnis“ neišdildomą įspūdį palieka tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Jo sumanytoja, kūrėja Edita Lei ir vadovė, globėja bei puoselėtoja Aurelija Čižauskaitė-Butkaliuk dalijasi šios Lietuvoje ir už šalies ribų unikalios vietos atsiradimo istorija.
Edita, pasikalbėkime apie „Fėjų slėnio“ priešistorę. Kokia iki tol buvo Jūsų veikla ir kas paskatino ieškoti kitų saviraiškos formų?
Edita: Prieš dvidešimt metų dirbau grožio salone, o tiesiai iš ten nėriau į mišką ir dešimt metų jame kūriau sodybą. Man labai patiko statybų procesas, tiek namų, tiek landšafto kūrimas. Taip patiko gamta ir ramybė, kad miške ir pasilikau gyventi. Būtent čia mane aplankė įkvėpimas ir pradėjau labiau daryti ne tai, ką reikia, o tai, ką noriu.
Kaip atsirado „Fėjų slėnis“?
Edita: 2010 metais susidomėjau interjerinių lėlių kūryba, ėmiau kurti pagal užsakymus ir šiaip lėles, skirtas parduoti. 2013 metais atsirado pirmosios fėjos, o 2014-aisiais sukūriau feisbuko profilį pavadinimu „Fėjų slėnis“ ir nuo tos dienos nebepriėmiau jokio užsakymo, atsisakiau parduoti bet kurią savo lėlę. Jos tapo personažais ir mano kurtų mini pasakų herojais. Tuo metu dar nebuvo jokio veiklos plano, net minčių apie tai, ir metus aš kūriau pasaką. Vėliau šovė mintis išleisti knygą su neįprastomis iliustracijomis – rankų darbo lėlių nuotraukomis. Bet ir tada neturėjau jokio plano, tenorėjau popierinės knygos. Tai pasirodė labai smagi idėja.
Išleistos pirmosios knygos skaitytojai, supratę, kad pasakos herojus galima pamatyti, ėmė jų ieškoti. Štai tada ir kilo mintis nukelti skaitytojus į regimą pasakų pasaulį. Iš pradžių vieną vasarą ekspozicijos buvo mano pavėsinėje, vėliau visai atsitiktinai beveik dvejiems metams susikraustė pas draugę į Garliavą. Dar vėliau su vieno žmogaus pagalba nusikraustėme į Vilnių. Dabar „Fėjų slėnyje“ Vilniuje karaliauja Aurelija ir jos dėka galime skaitytojams dovanoti realią kelionę į pasakų pasaulį.
Kas buvo sunkiausia įgyvendinant šią idėją? Ar sulaukėte vien palaikymo, o gal teko girdėti ir skeptiškų nuomonių?
Edita: Sunkiausia buvo įrengti „Fėjų slėnio“ pasakų pasaulį Vilniuje. Štai čia jau buvo grandiozinis projektas, pareikalavęs daug jėgų. Buvo ir nusivylimo, ir džiaugsmo akimirkų – nenusakomas emocijų kokteilis. Būtent tuo etapu išgirsdavome, kad esame išprotėję. Bet kai labai nori ir tiki tuo, kad kuri kai ką gražaus, nelabai supranti, blogai ar gerai būti išprotėjusiai.
Kuo unikali ši vieta ir ką galima išvysti „Fėjų slėnyje“?
Aurelija: Drąsiai galima sakyti, kad ši vieta unikali jau vien tuo, jog tokios Lietuvoje ir net už jos ribų nerasite. Visos autorės istorijos ir herojai, sugužėję į paslaptingą miško labirintą, kviečia lankytojus savo akimis pamatyti, kaip viskas atrodo realybėje. Taip pat čia daug rankų darbo daiktų. Vaikus pradžiugina mažučiai antpirščio dydžio arbatos puodeliai, kuriuose sustingusi arbata su žolelėmis, arba didelė tarsi kamuolys kamanė. O labiausiai nudžiunga tie, kurie skaitydami vaikams pasakas net neįtarė, kad pasakų iliustracijos yra nuotraukos.
Gal kai kurie kūriniai turi ypatingą istoriją?
Edita: Ypatingų istorijų ne viena, tačiau jos kažkokios mistinės, todėl ne viską pavyksta paaiškinti. Gal teko girdėti mitologijoje, kad fėjos – labai kaprizingos būtybės ir nepyksta, jei apie jas pasakojama tik tiek, kiek jos leidžia. O pyktis su jomis nesinori, tai labai pavojinga (juokiasi). Viena galiu pasakyti, kad fėjų ir kitų herojų charakterius sukuria mano draugai, pažįstami ar šiaip sutikti pakeleiviai. O ir žmonės labai noriai įsitraukia į žaidimą, kai paklausiu, kokie jie galėtų būti pasakų herojai. Taigi pasakos užvaldžiusios mano gyvenimą ir tai labai gerai.
Kokios būna lankytojų – ir vaikų, ir suaugusiųjų – reakcijos išvydus šį grožį?
Aurelija: Dažniausiai vaikų reakcija būna „Vaaau, kaip gražu!!!“ arba tiesiog įvairūs nuostabos šūksniai. Kai kurie tampa tylūs, apstulbę, lyg apkerėti aplink esančio stebuklo. Drąsesni vaikai griebia draugą už rankos, rodo patikusias detales, tyrinėja.
Suaugusieji dažniau ima telefoną į rankas, iškart fotografuoja ir siunčia nuotraukas draugams, artimiesiems. O prieš išeidami sako: „Maniau, kad bus gražu, bet tikrai nesitikėjau, kad toooks kosmosas“, „Nežinau, ar man, ar vaikui labiau patiko“, „Tikrai dar grįšim ir visiems apie magišką slėnį papasakosim!“ ir pan. Žinoma, mažieji labiau jaučia atmosferą, bendrą įspūdį, o suaugusieji pastebi smulkias detales, skaičiuoja investuotus pinigus, stebisi ir žavisi, kad tai lietuvės moters kūryba.
Ar visos „Fėjų slėnio“ lėlės, jų aplinkos daiktai kurti vienos autorės?
Aurelija: Visi „Fėjų slėnio“ herojai ir butaforijos yra kurti vienos autorės, išskyrus vieną peliuką, kuris slepiasi Kauko krepšyje. Tačiau dabar autorės iniciatyva galerijoje jau atsirado lėlyčių ir suvenyrų, kurie pagaminti ir kitų lietuvių kūrėjų. Beje, darbeliai pažymėti žvaigždute ir juos galima įsigyti.
Kas Jus įkvepia šioje veikloje?
Edita: Dovanoti teigiamą emociją visiems apsilankantiems, tikėjimą plačiąja prasme, viltį, skleisti tvarumo idėjas. Priminti, koks beribis gali būti mūsų kūrybingumas, kokia laki gali būti mūsų fantazija. „Fėjų slėnis“ savo esybe įtraukia.
Ar pirmiau gimsta pasakos, ar sukuriami personažai?
Edita: Būna išimčių, bet paprastai pirmiau gimsta pasaka. Unikalu tai, kad sukurti herojai gali dalyvauti tęstiniuose projektuose tarsi aktoriai.
Inesa Uktverienė
Nuotraukos Regimanto Zakšensko