Kalba, kuri neatitinka nustatytų normų, kurios sąmoningai vengiama ar bandoma ją pamiršti… Žodžiai, kurie šokiruoja, sukelia neigiamų emocijų, gąsdina… Visa tai – Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto docento dr. Roberto Kudirkos tyrimų sritis. „Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodyno“ bei „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyno“ sudarytojas pavyzdžių savo knygoms ieškojo kalėjimuose, landynėse ir tamsiuose skersgatviuose…
Moralinis kriterijus žodynuose neegzistuoja
„Ką Dievas baudžia, tas rašo žodynus“, – savo leksikografijos mokytojo prof. A. Butkaus žodžiais į klausimą, kodėl ėmėsi žargono tyrimų, atsakė doc. dr. Robertas Kudirka. Mokslininko teigimu, lietuvių kalbos tyrėjai ir puoselėtojai ilgai ignoravo žargoninės kalbos fenomeną jo netyrinėdami. „Susidomėjau šia tema, nes pamačiau, kiek ten yra nerealizuotų galimybių… Juk tokio žodyno tiesiog nėra! Mano tikslas buvo apimti kuo daugiau sričių, užfiksuoti ne tik bendrojo pobūdžio žargoną. Taip pat domino specifiškesnė, pavyzdžiui, kalėjimo, kriminalinio pasaulio, uždaros erdvės kalba. Šie žmonės yra socialiai atriboti, todėl jų kalba vystosi tarp šių uždarų sienų ir tvorų ir tampa savarankiška realybe“, – teigia mokslininkas. Tačiau žargono ir nenorminės leksikos atveju, labiau nei tyrimo rezultatai, intriguoja jo eiga. R. Kudirka 6 metus bendravo su nuteistaisiais, kalėjimo ir pataisos namų prižiūrėtojais, narkomanais, kišenvagiais ir kitokio plauko žmonėmis iš kriminalinio pasaulio. „Formuodamas žodyną netaikiau moralės kriterijaus ir nieko nenutylėjau, išskyrus vardus, dabar egzistuojančių įmonių pavadinimus. Visa kita – sudėjau į žodynus, – sakė mokslininkas. Pasak jo, buvo tokių ekstremalių situacijų, kai jis nueidavo drauge pas dilerį, duodavo pinigų dozei, čia pat prie jo ją susileisdavo, o tada jau kalbėdavo…
Pasitikėjimą pelnęs ufonautas
Informantų mokslininkui ilgai įkalbinėti nereikėjo. „Jeigu kalbinu narkomaną, užtenka mano pirktos dozės, tiesiog buvimo kartu. Keista, bet tiek narkomanai, tiek kriminalinio pasaulio atstovai yra išsiilgę normalaus bendravimo. Jie mane matė daugiau kaip pašnekovą, nes aplink juos – nuolatinės išdavystės, vagystės, narkotikų dozės paieškos. Šių asmenų išsižadėjo šeimos, viskas išvogta, išgerta ir prakaifuota (= išleista narkotikams), sveikatos nėra, visiškas pravalas (= prapultis, situacija be išeities). Ir tuomet atsiranda neaiškus žmogus, kuris nenori nei skolintis, nei suorganizuoti ko nors, nei įtraukti į nusikalstamą veiką, kažkoks visiškas ufonautas. Jiems tai kėlė nuostabą ir ilgainiui atsirado net tam tikras draugiškumo motyvas“, – teigia Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros docentas. Šešerius metus rinkęs informaciją, mokslininkas ją sistemino dar dvejus metus ir surinko iki šiol sistemiškai neaprašytų žargono ir nenorminės leksikos pavyzdžių. Sudaryti žodynai atspindi gausų 9 300 antraštinių žargoninės kalbos archyvą. Knygų autorių konsultavo narkomanai, nusikaltėliai, nuteistieji ir kalėjimų prižiūrėtojai, su kuriais susirašinėta laiškais, susitikimų metu bendrauta kalėjimuose. Tarp įspūdingą patirtį sukaupusių specialiųjų redaktorių minimi tokie informantai kaip Saulius Kanevičius, („Kania“, narkotikų pardavinėtojas, narkomanas su 20 m. narkotikų vartojimo stažu, 3 teistumais ir 16 m. kalinio stažu), 23 metų narkomano stažą ir vieną teistumą turintis Darius Kazakevičius „Driucha“ ar nuo 1994 m. iki gyvos galvos nuteistas Juozas Maksimavičius.
Žodynui reikalingus žodžius teko pirkti
„Tai tikriausiai labiausiai prašalaitį šokiruojanti sritis, nes iš arčiau susipažįsti su jų kasdienybe (Kaluosi den v den ir nežinau kaip nulipt), matai visus tuos nesibaigiančius persilaužimus (= narkotikų vartojimo nutraukimus), ir atkritimus (Aguona moka laukti…), vienatvę, kūno degradaciją“, – sako kalbininkas. Tapęs daugkartinis kaifavimo (= narkotikų vartojimo) liudininkas, o kartais ir finansinis rėmėjas, doc. dr. R. Kudirka stebėjo šių žmonių santykį su realybe, kuris pasirodė esantis tragikomiškas, nes skirtingi narkotikai žmogų apglušina (= apsvaigina), sukelia relakso (= atsipalaidavimo) būseną, išplečia sąmonę. Dažnas ima filosofuoti, tampa apatiškas bet kokiems išoriniams dirgikliams, arba atvirkščiai, pradeda visko bijoti, matyti savo mintyse pačių susikurtus vaizdus ir grėsmes. „Ir gyvenimas jų trumpas. Daugelis sakė, kad nekaifuojant viskas atrodo labai juoda ir beprasmiška, o laikina sąmonės euforija praskaidrina kasdienybę“, – tarsteli mokslininkas, apie savo pašnekovus kalbėdamas jų pačių žodžiais. „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyne“ atvirai situaciją aiškinantis tyrėjas pastebi: „Iki nepriklausomybės narkomanų subkultūra buvo savitas būdas, susijęs su pasipriešinimu politiniam režimui, turėjo disidentizmo atspalvį ir pan. <…> Dabartinė situacija ir sintetinių, nebrangių narkotikų (Kavianskas soduose gamintas gaidys. Tikras gaidys.) atsiradimas gana pakeitė vartojimo kultūrą, perkeitė ją labiau į gryną, politiškai neangažuotą vartojimą.“
…visi kišenvagiai ant Savanorių susirenka
Pavartyti docento sudarytą „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyną“ gali būti ne tik įdomu, bet ir naudinga. Pratarmėje autorius aptaria ne tik gerai apgalvoto kriminalinio pasaulio kalbą, bet ir atskleidžia tam tikrus nusikaltėlių veikimo principus, veiklos pobūdį ir net vietas Kauno mieste. „Kišenvagių nelengvo darbo laukas yra trasa (= palanki vieta kišenvagiauti): žmonių prisigrūdęs maršrutinis viešasis transportas (troleibusai, autobusai ir kt.), masiniai žmonių susibūrimai (turgūs, šventės) ir pan. (Dieną ant trisdešimt septinto gera trasa nuo dvylikos, nuo „Neries“ sustojimo ir ant kalno. Kai Kairys skrido po tiltu, tai gera trasa buvo – iš vienos mergos pusę tūkstančio atsipirkom.)“, – žodyne aiškina kalbininkas. Dažniausiai trise keturiese dirbantys kišenvagiai turi savitą darbo specifiką ir tam tikrą sistemą: pirmiausia siekiama sudaryti grūstį, užtarmozinti (= užspausti) apvagiamąjį, pridengti bendrininką (duoti prityrkę, prityrinti su širma), iš kišenės ar rankinės ištraukti piniginę (atsipirkti šmielių, lopetą) ir viską kuo greičiau perduoti kitam asmeniui išnešti (perduoti propolį). „Dabar ir pats įlipęs į troleibusą pamatau vieną, paskui antrą, trečią, ketvirtą – suprantu, kad dirba. Jei atpažįsta, linkteliu galva ir stengiuosi nekreipti per daug dėmesio. Kišenvagiai, siekdami nesukelti įtarimo savo išvaizda, stengiasi nepragerti veido ir neprasikaifuoti (nors daugelis jų sėdi ant adatos), rengtis tvarkingai, tad juos atpažinti nėra paprasta. Ypač sunku patikėti, kai kokia megzta berete penkiasdešimtmetė moteris nė nemirktelėjusi mikliai įneria kito kišenėn“, – pasakojo R. Kudirka.
Kalėjimo paniatijos
Mokslininko surinkti pavyzdžiai, leidžiantys iš arčiau susipažinti su, galima sakyti, atskiru dialektu, gali šokiruoti. „Kalėjimo ir pataisos namų bendruomenė yra labiausiai atribota nuo likusios visuomenės, sudaro atskirą subkultūrą: čia egzistuoja savi nerašyti įstatymai, vertybių sistema, tam tikra klasinė hierarchija. Tad natūralu, kad ir to „pasaulio“ kalba, kalėjimo žargonas, gyvena savo tarsi atsietą gyvenimą“, – rašo doc. dr. R. Kudirka „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyno“ pratarmėje. Kalėjime galioja savi įstatymai, sava konstitucija. „Didesni autoritetai, vadinami zakonininkai (= patyrę, autoritetingi nusikaltėliai), tokių žmonių kaip aš ir žurnalistų ne itin mėgsta, privengia, nes mano, kad jie yra ožiai (= slaptieji agentai, bendradarbiaujantys su teisėsauga išdavikai, koloborantai), kurie iškreipia informaciją, interpretuoja savaip, nesupranta ką rašo. O jų paniatijos (= pataisos namų (kalėjimo) ir nuteistųjų nerašyti, neoficialūs „įstatymai“, normos, tradicijos) yra vidinis slaptas dalykas. Bet jie man vis vien pasakojo. Sunku suprasti tokį jų santykį“, – stebisi mokslininkas. Gilinęsis į nenorminės šnekamosios kalbos ir žargono vartoseną, R. Kudirka pastebėjo, jog kalėjimuose didžiausią įtaką ir valdžią turi ne demonstruojantys savo jėgą, o sugebantys protu ir intelektu pasinaudoti nuteistieji. Žmogus, gebantis manipuliuoti kitais, žinantis, kokios yra paniatijos ir kaip jas išaiškinti, daro jiems didelį įspūdį, nes ši nerašyta sistema yra pakankamai paini. „Daug tirdamas ir tikslindamasis gavau keletą komplimentų iš jų pačių. Sako: „Kam čia dabar klausinėji, tu ir pats viską puikiai žinai, pasidarei žinovas“, – prisiminė knygų autorius.
Tarsi du skirtingi pasauliai
Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros docentas tvirtina, kad per visą tyrimų laiką jam pavyko atskirti dvi nesutaikomas erdves, kontroliuoti savo kalbą ir elgesį. „Šie tyrimai mane išplėtė kaip asmenį. Dabar matau daugiau įvairių socialinių statusų. Pagal kalbą galiu pasakyti, ar pašnekovas buvo teistas ir sėdėjęs kalėjime. Jie vartoja specifinius, kodinius žodžius, kurie nėra perėję į bendrąjį žargoną. Ilgiau pakalbėjęs įsitikinu, kad spėdamas neapsirikau“, – sako dviejų žodynų autorius. Per pastaruosius dvejus metus išleisti 2 žodynai savo vertės nepraras dar gerą dešimtmetį. Tačiau ateinanti nauja karta su savimi atsineša ir naują nenorminės kalbos tradiciją, kuriai įtaką daro jau nebe rusų, o anglų kalba, todėl autorius ketina tęsti savo tyrimus ir pateikti abejingų nepaliekančių naujų rezultatų.
Parengė Giedrė Rutkauskaitė