JAV. Imk viską, ką gali

Pradžia…

Atvažiavau į Jungtines Amerikos Valstijas su tėvais ir broliu 2005 metais. Tuo metu man dar nebuvo nei 14 metų. Šeimos planas buvo atvažiuoti trumpam, užsidirbti pinigų ir grįžti į Lietuvą, nes kartu su mumis nebuvo dviejų vyresnių mano brolių: vienas dirbo Airijoje ir grįždavo į Lietuvą vasarą arba per šventes, o kitas niekad nebuvo išvažiavęs uždarbiauti į užsienį.

Atvažiavę į Floridą joje ir pasilikome. Karštas klimatas kėlė nuotaiką net ir tada, kai buvo labai sunku. Deja, pritapti mokykloje buvo labai sudėtinga. Tiesą sakant, nemanau, kad kada nors joje ir buvau pritapusi. Neperpratau amerikietiškos mąstysenos ir tikriausiai dėl to nepavyko susirasti tikrų draugų – tokių, kokie liko Lietuvoje.

Gyvendama Lietuvoje mokytis nelabai mėgau, todėl ir geru anglų kalbos mokėjimu negalėjau pasigirti. Amerikoje supratau, kad turiu susigriebti ir pradėti gerai mokytis, ypač stengtis anglų kalbos pamokose. Taip ir padariau. Net ir naktimis mokiausi, kad tik gaučiau gerus pažymius ir bent taip pradžiuginčiau tėvus, nes jie čia perspektyvų nebematė, pinigų nepavyko taip lengvai sutaupyti. Mudu su broliu buvome didžiausi tėvų džiaugsmai ir jie liko gyventi JAV tik todėl, kad mes baigtume mokslus.

Namuose – kaip svečiuose

Po metų, praleistų Floridoje, grįžome trumpam į Lietuvą, nes vyko vieno iš brolių tuoktuvės. Vėliau, po poros metų, apsilankėme Lietuvoje dar kartą. Šį kartą nuliūdau, nes suvokiau, kad Lietuvoje jau nebesijaučiu kaip namuose, jau nebemokėčiau čia gyventi. Aišku, niekas dėl to nekaltas, tiesiog mano mąstysena jau buvo pasikeitusi, aš nebesupratau savo draugų, o jie – manęs. Gyvendama Amerikoje supratau, kiek daug galiu pasiekti, jei tik to norėsiu. Gyvenau tarp pasiturinčių žmonių, kurie suklestėjo, nes išnaudojo pasitaikiusias progas. Nusprendžiau savo laimę už sparnų pačiupti ir aš.

Mokslai, mokslai, mokslai…

Dar nebaigusi 12 klasių, 2009 metais, įstojau į Tarptautinį Floridos universitetą. Pirmuosius kursus pasirinkti ir lankyti man buvo leista jau 2010 metų pavasario semestrą, nors dar neturėjau vidurinės mokyklos baigimo dokumento, kurio įteikimą ir mokyklos baigimo ceremoniją buvo seniai pranokęs įstojimas į universitetą. Šiuo metu esu baigusi 2 renginių vadybos kursus.

Kai įstojau į universitetą, išsikrausčiau gyventi į Majamį pas savo draugą Petrą. Atvažiavusi į Ameriką sau pasižadėjau, kad draugausiu tik su lietuviu ir ištekėsiu tik už lietuvio! Kadangi šnekame ta pačia kalba, mus sieja ta pati kultūra, tai gyvenant svetur ir keičiamės vienodai… Po metų jis man ir pasipiršo! Dabar tereikia pradėti planuoti dideles vestuves Lietuvoje. Problema ta, kad nei aš, nei jis to nedarome, nes trūksta laiko… O giminės vis laukia…

Modelio karjera prasidėjo nuo konkurencijos

Prieš išvažiuodama iš Lietuvos pamenu tėvų draugų komentarus, jog vieną dieną būsiu manekenė ir tapsiu „Mis Lietuva“. Į tas kalbas tuo laiku dėmesio nekreipiau. Atvažiavusi į Ameriką išgirdau daug komplimentų ir komentarų, jog jau seniai turėjau dirbti modeliu. Įsitikinusi, jog taip galvoja ne vienas praeivis ar pažįstamas, pirmą kartą apsilankiau agentūroje dar būdama paauglė. Pasirašiau sutartį su agentūra „MC2“, kuri buvo įsikūrusi Majamyje, nors pati gyvenau West Palm Beach (atstumas tarp miestų – apie 120 km). Mokslai ir atstumas – tai kliūtys, dėl kurių buvo sudėtinga lankyti atrankas. Teko važiuoti į jas ir traukiniais, ir autobusais ir automobiliu su mama. Kadangi agentūra atstovavo daugeliui gerų, patyrusių modelių, man konkuruoti su jais buvo labai sunku. Jeigu būčiau turėjusi burtų lazdelę, tai būčiau pridėjusi bent 5 cm prie savo ūgio, nes tas 174 cm ūgis labai riboja mano kaip modelio galimybes.

Pokyčiai

Po metų darbo su šia modelių agentūra nusprendžiau, kad nebenoriu tęsti modelio darbo, todėl nuvažiavau į ją nutraukti sutarties. Išsiskyrėme gražiai, palinkėjome vieni kitiems sėkmės. Tik išėjusi iš agentūros, prieš lipdama į autobusą, buvau užkalbinta kitos agentūros agentės. Ponia mane įkalbino užeiti pas ją į biurą. Taip ir padariau. Jos įtikinta, įtikinau ir mamą, kad pasirašytų sutartį (aš vis dar buvau nepilnametė) su nauja agentūra. Dabar dirbau kur kas daugiau: įgavau patirties ant podiumo, pakliuvau į kelis filmus, pakeliavau. Geriausi prisiminimai buvo iš mano fotosesijos Ekvadore. Pirmą kartą apsistojau Gvajakilyje ir vežama vairuotojo, nekalbančio nei žodžio angliškai, pamačiau tik dalį šalies, tačiau sugrįžusi antrą kartą su fotografu ir jo komanda, patraukėme į ilgą kelionę automobiliu Cuencos miesto Andų kalnuose link. Nebuvau mačiusi kalnų, todėl kelionė buvo tikrai įsimintina.

Mažais žingsneliais sėkmės link

Už kiekvieną naują patirtį, blogą ar gerą, esu visada dėkinga. Taip suprantu, ko siekti ir ko vengti. Supratusi, jog ši agentūra yra nepajėgi suteikti man tiek darbų, kiek jų norėčiau, pasibaigus sutarčiai jos nebeatnaujinau. Nusprendžiau skirti šiek tiek daugiau laiko nuotraukoms atnaujinti, sportuoti ir tobulėti. Padedama gerų fotografų išmokau taisyklingai eiti podiumu bei atnaujinau savo nuotraukų rinkinį. Tada susiradau naują agentūrą. Nors ji ir nedidelė, darbų gaunu daug, ypač komercinių. Teko dirbti įmonėms „Coca-Cola“ ir „Pepsi“, filmuose bei serialuose („Vilko bilietas“), MTV ir t. t. Fotografavausi katalogams, interneto puslapiams, juvelyrikos ir rūbų dizaineriams ir t. t.

Svajonės – gaivus oro gurkšnis

Dirbu ne tik modeliu, bet ir renginių vadybos srityje. Be to, padedu savo sužadėtiniui braižyti ir projektuoti namus – tai mano hobis! Galėčiau visą dieną matuoti namą, o vėliau jį braižyti kompiuteryje. Mano draugai juokauja, jog pasirinkau ne tą specialybę.

Laisvalaikį leidžiame daugiausia su draugais lietuviais, kiekvieną penktadienį žaidžiame sieninį. Kai turime mažiau darbų, pakeliaujame. Kartais važiuojame į sieninio turnyrus, vykstančius Vašingtone arba Atlantoje. Kelis kartus Naujųjų metų sutiktuvių proga skridome paslidinėti į kalnus. Esame išmaišę beveik visą Floridą. Šiuo metu planuojame pakeliauti po visą Ameriką automobiliu. Aš asmeniškai labai noriu apsilankyti Kalifornijoje, pamatyti Didįjį kanjoną (Arizonos valstija) ir paslidinėti Aspene (Kolorado valstija).

Mano didžiausia svajonė – padaryti modelio arba renginių vadybos srityje karjerą. Taip pat visada labai norėjau suvaidinti kokiame nors filme, tačiau tam reikia ne tik talento, pažįstamųjų, drąsos, bet ir sėkmės atsirasti tam tikroje vietoje, tam tikru metu. Aišku, labai norėčiau pakeliauti po pasaulį, jis juk toks gražus. Jeigu nesugebėsiu jo apkeliauti per savo gyvenimą, manau, kad mano gyvenimas bus pusiau bevertis.

Pažadas

Man vykstant į JAV sunkiausia buvo išsiskirti su broliais. Nors visada bendravome ir tebendraujame per „Skype“ ar elektroniniu paštu, tačiau tai ne tas pats kaip apsikabinimas ar susitikimas per šventes. Nebepamenu, kada paskutinį kartą šventėme šv. Kalėdas ar šv. Velykas visi kartu. To labiausiai ir ilgiuosi… Šią vasarą buvau grįžusi į Lietuvą trečią kartą (šį kartą po 4 metų pertraukos); pamačiau tik ką gimusius sūnėną ir dukterėčią. Žodžiais neapsakysi to jausmo, kai pagaliau susitinki artimuosius po daug daug metų, ir pagaliau gali juos tikrai apsikabinti. Tai pats geriausias jausmas! Šią vasarą su mama apkeliavau beveik visą Lietuvą. Prisipažinsiu, kad būdama svetur labai pasiilgstu savo gimtojo krašto ir suspaudžia širdį lipant atgal į lėktuvą. Jaučiau, kad išvažiuoju ne visam laikui, nes ir vestuves kelsime Lietuvoje, ir tikrai dėl būsimų vaikų pasižadame dažnai grįžti į gimtinę.

Apie lietuviškas šventes ir tradicijas, kurias stengiamės puoselėti

Švenčių metu stengiamės susirinkti visa šeima. Tiesa, tik mano tėvai gyvena Amerikoje. Prie šv. Kūčių,
šv. Kalėdų ar šv. Velykų stalo sėdame laikydamiesi katalikiškų tradicijų – su malda. Visada  prieš tai apsilankome ir bažnyčioje. Kalėdaičių bei kūčiukų visuomet kažkas mums parūpina – ar giminės atsiunčia, ar kas iš draugų bei pažįstamų atveža. Esame ne kartą gaminę kūčiukus ir patys, jie daug skanesni. Mūsų tradicinės šeimos šventės modernios – visuomet susėdę prie stalo susiskambiname su broliais per „Skype“, bent virtualiai vieni kitus pasveikiname. Iš tiesų tai sunkiausias metas, nes būtent tokiomis akimirkomis, kai visa šeima susirenka, o labiausiai per šv. Kalėdas – šeimos šventę, trūksta visų šeimos narių.

Stengiamės su draugu puoselėti ir kitokias tradicijas, kurios sujungtų visus lietuvius, nes mums labai svarbu išsaugoti savo kultūrinį identitetą. Stengiamės nuolat bendrauti su lietuviais, domėtis Lietuvos gyvenimo aktualijomis. Kai turėsime su Petru savo vaikų, jie tikrai šnekės lietuviškai!