Liaudyje sakoma, kad viščiukus pradedame skaičiuoti rudenį, o Utenos r. Užpalių kultūros centro veiklos skaičiavimus norisi pradėti kartu su pirmuoju medunešiu. Sklandaus ir džiaugsmingo skaičiavimo turbūt nebūtų, jei ne ilgalaikis įdirbis su partneriais, rėmėjais, talkininkais ir šiaip gerais bičiuliais. Pernai parašytas projektas „Etninės kultūros atspindžiai Užpalių bendruomenės tradicijose“ jau skina vaisius.
Bendradarbiaujant su Utenos kraštotyros muziejumi ir Lietuvos geografų draugija jau ne pirmus metus Užpaliuose įgyvendinami Lietuvos kultūros tarybos remiami projektai. Prieš septynerius metus gimusi partnerystė, kai kuriant dokumentinį filmą „Brukavota gatvė“ atsivėrė visi muziejaus stalčiukai, kuriuose tik buvo kas nors apie Užpalius, kasmet rutuliojasi naujomis idėjomis ir veiklomis. Minčių sukimosi sekos vis dar laukia kino juostoje užfiksuotas, kruopščiai muziejuje saugomas medžio drožėjo P. Rimiškio (1897–1971?) palikimas. Jei visuomenei pristatydami etninio paveldo išliekamąją vertę nekeltume sau tikslo tai, kas mums svarbu, pristatyti kiekvienai amžiaus grupei suprantama ir įdomia kalba, P. Rimiškio palikimas turbūt jau seniai būtų pristatytas žiūrovams ir pamirštas. Tad užpaliečio kraštotyrininko A. Juknio (1933–1998) įžvalgumas fiksuojant kasdienius įvykius, muziejaus darbuotojus įpareigoja pagarbiai prisiliesti prie tautiškumo pamatų ir dirbti atidžiai.
Edukacinis užsiėmimas „Etninio paveldo išliekamoji vertė ir atspindžiai etnografinėje dokumentikoje bei muziejiniuose eksponatuose“ – tai trijų asmenybių veiklos pristatymas visuomenei. Jei A. Juknys nebūtų nuotraukose ir kino juostose užfiksavęs audėjos B. Uborevičienės bei liaudies meistrės O. Jurkienės gyvenimo būdo, muziejuje išsaugoti jų darbai nebūtų tokie iškalbingi. B. Uborevičienės, pradėjusios austi nuo 8 metų, nepabaigiamų darbų ir sumanymų pilnas gyvenimas. Jos audiniuose galime išskaityti gamtos motyvus: vandenį, roželes, saulutes… Pasibaigus filmui apie liaudies meistrę O. Jurkienę, supažindindama su iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų atvežtais drožėjos darbais, muziejaus fondų saugotoja B. Juknevičienė pažymėjo, kad drožėją galėtume vadinti ir profesionale, nes ji turi skulptorės ir keramikės diplomus. Bet kartu ji yra ir liaudies meistrė, nes kaime gimusi, niekur nesimokiusi mergaitė, ganydama gyvulius, pradėjo drožti. Prasidėjus karui buvo priversta grįžti į kaimą. Ten nebuvo su kuo pasikalbėti apie meną, kaimo moters darbų rutina atribojo nuo informacijos apie jį. Sužalota ranka ir dar daug gyvenimo sunkumų galbūt ir suteikė išskirtinumo jos darbams. „Tai talentinga kūrėja, kuriai nepavyko realizuotis dėl nesėkmingai susiklosčiusio likimo“, – remdamasi tautodailininke L. Surgailiene, pristatydama O. Jurkienės darbus, pasakojo B. Juknevičienė.
A. Juknio kino juostose „Ausk, sesele, margą raštą“ (1978) ir „Pamėgau iš mažens“ (1982) užfiksuotas herojų gyvenimas ir Utenos kraštotyros muziejaus fonduose išsaugoti jų darbai. Eksponuoti Utenos kraštotyros muziejuje, vėliau jie aplankė Zarasų r, Salako, Rokiškio r. Kamajų, Anykščių r. Svėdasų miestelių gyventojus. Kaip ir planuota, edukacinis užsiėmimas vyko įvairioms amžiaus grupėms – nuo paauglių iki senjorų. Visi turėjo klausimų, o senjorai – ir jautrių, sentimentalių prisiminimų iš asmeninės patirties. Rudenį kino dokumentika ir muziejiniai eksponatai prabils Užpaliuose – ten, kur jie ir atsirado, o tada vėl lauks naujo pabudimo, nes apie tai turi žinoti visos kartos.
Kad esame gamtos vaikai, primena kitas projekto partneris – Lietuvos geografų draugija (LGD). Kartu ne pirmus metus analizuojamos Užpalių krašto gamtinės subtilybės. Per šių metų Sekmines – naujas iššūkis – geologinio gamtos paveldo objekto Konglomerato atodangos tyrinėjimas. Apibendrinimai ir išvados – dar ateityje, o su Lietuvos paukščių plunksnų, vabalų ir drugelių asmeninėmis kolekcijomis jau supažindino Zarasų r. miškų urėdijos, Gražutės regioninio parko girininkas M. Ilčiukas. Beje, įdomu tai, kad M. Ilčiukas yra ne tik užpalietis, bet ir audėjos B. Uborevičienės, apie kurios darbus rašyta straipsnio pradžioje, anūkas. Tad projektas „Etninės kultūros atspindžiai Užpalių bendruomenės tradicijose“ ne tik grąžina užpalėnus į praeitį, bet ir tiesia takus į ateitį. Istorijos puslapiai lyg pašėlę skuba pirmyn kiekvieną dieną užgoždami naujais įvykiais.
Siekdami prisiminti krašto savitumą atspindinčius įvykius, pasiremdami kraštiečių žiniomis, savaip interpretuodami šiandieną, kuriame naujas tradicijas. Pokštukų šventė vaikams, kai žaidžiami niekur neužrašyti, pačių sugalvoti žaidimai su aplinkoje esančiais daiktais, – tai puikiausias įrodymas, kad galime būti įdomūs ne tik sau, bet ir istorijai.
Užpalių gimnazijos dailės mokytojos R. Sakalauskienės tapybos ir grafikos darbų paroda byloja, kad apie meną Užpaliuose kalbama. Fotomenininko Algio Jakšto fotografijų paroda „Labanoro bažnyčia buvo ir bus“, pristatyta Labanoro bažnyčios klebono J. Kazlausko, pabrėžia, kaip svarbu viską užfiksuoti, kad negalėtume iškraipyti faktų. Bendravimas su LGD nariais, M. Ilčiuko priminimas apie mūsų papročių įtaką biologinės įvairovės kaitai skatina ne tik pažinti gamtą, bet ir neteršti jos. Geriau, užuot išmetę nebereikalingą daiktą, ypač jei jis primena senelius, nuneškime jį į muziejų, ir galbūt po kelerių metų jis bus neįkainojama vertybė, bylojanti apie mūsų dabartį.
Birutė Minutkienė
Nuotraukos A. Juknio, M. Ilčiuko, B. Minutkienės, S. Sližio