Pažintis su gimtine prasideda nuo pirmojo žvilgsnio pro langą. Pradėjus savarankiškai vaikščioti skubama pažinti, kas slypi už gimtojo namo kampų, kiemo, sodo ar tvoros. Pamažu savo gimtinės pažinimą plėtojame ir nė patys nepastebime, kaip tampame didmiesčius ar svečias šalis labiau nei savo gimtinę pažįstančiais žmonėmis. Daugelis pasaulio istorijos įvykius ar iškilias asmenybes galėtume vardyti vieną po kito, bet kiek išvardytume savo gimtinės istorinių įvykių ir garsių asmenų?
Bendruomenės „Užpalėnų krivūlė“ vykdomas projektas, kurį remia Krašto apsaugos ministerija, skirtas jaunajai kartai. Juo siekiama prisiminti savojo krašto savanorių kovas. Ypatingas dėmesys skiriamas kraštiečiui, Lietuvos karo, politiniam ir visuomenės veikėjui generolui Jonui Galvydžiui-Bykauskui. Projektas įgyvendinamas pasitinkant Lietuvos kariuomenės 100-metį.
Knygose ar internete perskaityta informacija niekada nesukurs emocijos, kuri apima apsilankius su pasakojimais sietinose vietose. Pasivažinėjimas po gimtinę dviračiais yra bene viena iš paaugliams priimtiniausių formų visapusiškai pažinti gimtinę ir sužinoti jos istoriją. Dar geriau įsimenama žaismingai pateikiama informacija.
Norint sudominti jaunimą 1919–1920 m. savanorių kovoms skirtu žygiu „Mūsų generolo kelias“, kurti istorijų nereikėjo, nes pats generolas J. Galvydis-Bykauskas buvo charizmatiška asmenybė. Būdamas Karo mokyklos viršininku, nevengė kalbėti raiškia aukštaitiška Utenos krašto užpaliečių tarme. Dėl to kildavo nuotaikingų nesusipratimų ar anekdotinių situacijų.
Dviračių žygio dalyviams sustojus prie stogastulpio, vieno iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų J. Galvydžio-Bykausko gimtinėje Degėsių kaime, paaugliams pateikta labai paprasta užduotis – kraštiečio mėgtą posakį („Žmogus be veras ir kara maksla – tai kiaulą“) pasakyti taisyklingai. Žygio vadovas G. Indrašius perpasakojo savo tėvelio prisiminimus, kai generolas trumpam grįžęs į gimtinę eidavo maudytis į per Degėsius tekančią Šventąją upę. Eidavęs visada su kario uniforma, prašydavęs vaikų, kad šie pasaugotų jo uniformą, kol maudysis. Už gerą „sargybą“ vėliau sumokėdavęs litą, tad visi vaikai labai laukdavę į tėviškę grįžtančio kraštiečio.
J. Galvydis-Bykauskas – tai pirmasis Utenos rinkimų apygardoje išrinktas Seimo narys. Jis priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai, įeinančiai į Lietuvos krikščionių demokratų partijos bloką. Tai ryški, savo šaliai atsidavusi istorinė asmenybė, skatinusi kariūnus būti ištikimais šalies sūnumis ir ginti Lietuvą taip, kaip tinka lietuviui kareiviui. O, pasak J. Galvydžio-Bykausko, kareivis turėjo ne tik išmanyti karo mokslus, bet ir mokėti šokti, būti kultūringas ir turėti gražią dvasią. Tad ir žygio dalyviai ne tik dviračių pedalus mynė, bet ir mokėsi būti stipri, draugiška, disciplinuota komanda. Juk važinėdami po gimtąją apylinkę lankėme ir kitas vietas, po kurias turbūt ir pats generolas bėgiojo dar nė neįtardamas, kad vilkės kario uniformą.
Aplankėme milžinkapį, kuris, remiantis legendomis, mena pačias senąsias kapines, bet dabar jau sunku nuspėti, kiek metų yra niekieno nelankomas. Tik akylai ieškodami suradome nuvirtusį seną informacinį ženklą ir atidžiai trepsėdami suradome galimą kapinių akmeninę tvorą. Pravažiavome jau senokai nė vieno gyventojo neturinčio Satarečiaus kaimo kapines, kurios dar lankomos, o Gailiešionių kaime mus pasitiko 94 m. močiutė su ištikimu draugu šuneliu ir nurodė 1921 m. gimusio, 1944 m. rusų kariuomenės pašauto jauno gailiešioniškio Balio Vaičiūno kapą. Šis žmogus čia buvo palaidotas slaptai, ir tik vėliau jam pastatytas kryžius.
Turbūt daugelis vyresniojo amžiaus žmonių mena save, skubantį nudžiuginti mamos su smilga, pilna žemuogių. Žygio dalyviai šį sykį žemuogėmis nudžiugino Gailiešionių kaimo senolę.
Žygio įspūdžiais pasidalyti geriausia prie laužo, tad baigiantis kelionei draugiškai kepėmės dešreles, kūrėme ateities planus pagerbti kitas gimtojo krašto asmenybes. Vienbalsiai nusprendus, kad šis žygis buvo smagesnis nei pernai, tad kitas žygis turi būti dar įspūdingesnis. Kalbėta, jog kario uniformą vilkėjo ir daugiau užpaliečių, kurių gimtines galėtume aplankyti. Pavyzdžiui, Pranas Gladutis, gimęs 1893 m. Norvaišių kaime, karinius mokslus išėjęs Rusijoje ir Lietuvoje, savo žiniomis, patyrimu ir darbu daug prisidėjęs prie Lietuvos kariuomenės kūrimosi ir tobulinimo. Susidėlioję ateities planus, dviračio žygio dalyviai pasidalijo į du būrius ir savo sumanumą bei vikrumą išbandė strateginiame žaidime saugodami būrio vėliavą.
Taip paprastai, nuoširdžiai, žaismingai ir su atidumu vienas kitam Užpaliuose susipažįstame su savo gimtine ir jos istorija. Užpalių kultūros centras buvo starto ir finišo vieta, iš viso nuvažiuoti 23 kilometrai. Lyg ir nedaug, bet krašto istorija apžvelgta nuo kalavijuočių veržimosi į Užpalius iki partizaninių kovų su okupantais 1946 m. Vasaros metu vargu ar paauglius priverstume skaityti informaciją šia tema, o važiuodami dviračiais jie domisi, klausia, diskutuoja, kuria ateities planus (tegu ir vaikiškus), kaip saugoti ir ginti savo gimtinę. Naujai atradę gimtinę ir didžiuodamiesi jos savitumu, tampame atsakingi už visą šalį, išmokstame kultūros, kuri, pasak J. Galvydžio-Bykausko, svarbi kiekvienam piliečiui: kylame į saulę ir žvaigždes, o tai puošia žmogaus dvasią.
Birutė Minutkienė
Nuotraukos Sauliaus Šlyžio