„Iš savo patirties galiu teigti – Europos šalys visada susitaria, kad ir kiek tai užtruktų“, – teigia Europos Sąjungos ambasadorius Rusijos Federacijoje Vygaudas Ušackas. Pasak jo, grėsmių ES vienybei, tarp jų ir susijusių su Rusijos veikla, nereikėtų nei pervertinti, nei nuvertinti – svarbu būti tinkamai pasirengusiems jas atremti.
„Turime pasikliauti sąjungininkais, būti pasirengę ir turėti valios gintis patys. Be to, būtina atnaujinti glaudesnį bendradarbiavimą su Lenkija. Ji yra stipriausia mūsų sąjungininkė gynybine prasme“, – įsitikinęs V. Ušackas.
ES pareigūnas teigia Rusijoje bendraujantis su jaunais šios šalies žmonėmis, pastebintis jų norą išgirsti žinių ir naujienų, pateikiančių objektyvią informaciją, alternatyvią gaunamai per propagandinius valstybės kanalus.
„Rusijoje televizijos populiarumas krinta – ją žiūri vis mažiau žmonių, ir vis daugiau jų ieško informacijos internete. Publikuodami objektyvias žinias rusiškai internete mes turime galimybę pasiekti pilietiškai nusiteikusią Rusijos visuomenės dalį“, – ragina politikas.
Lietuva, ruošdamasi valstybingumo šimtmečiui, šiandien susiduria su kompleksiniais saugumo iššūkiais, susijusiais ir su geopolitine situacija, ir su aplinkosaugos problemomis bei energijos ištekliais. Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas (KTU SHMMF) gegužės 15 dieną organizavo ekspertinę diskusiją, skirtą ES ir Lietuvos santykių ateičiai. Pateikiame interviu su vienu iš jos dalyvių, Europos Sąjungos ambasadoriumi Rusijos Federacijoje V. Ušacku.
Kovo pirmąją Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude‘as Junckeris pristatė penkis galimus Europos Sąjungos ateities scenarijus. Jos variantai – nuo „nedarykime nieko“ iki „kurkime federaciją“. Kuris scenarijus palankiausias Lietuvai?
Visų pirma tie 5 scenarijai nėra à la carte meniu, kokį gaunate restorane, – tai ne pagal tikslią receptūrą subalansuoti „patiekalai“. EK pirmininkas J. C. Junckeris pasiūlė juos siekdamas išprovokuoti diskusiją. Jis pats savo nuomonę išsakys rugsėjo mėnesį, o tam tikra Europos raidos kryptis greičiausiai bus numatyta gruodžio mėnesį, po visų 27 valstybių susitikimo.
Europos Sąjunga Lietuvai – tai ne tik ekonominės gerovės, bet ir visuomenės modernizavimo pagrindas, o kartu – tiesioginis ir netiesioginis mūsų saugumo garantas. Net jeigu ES nėra karinė galia, buvimas tiek euro, tiek Sąjungos branduolio, tiek Šengeno erdvės dalimi mums labai naudingas. Lietuvai naudinga likti Europoje, kuri, susivienijusi galėtų nuveikti daug daugiau. Nors nemažai europiečių mano, jog ES institucijos pernelyg reglamentuoja privatų ar korporatyvinį gyvenimą, Lietuvoje šios nuotaikos nėra labai ryškios.
Kiek yra realu yra tai, kad Europos šalys narės sutars dėl ateities scenarijaus?
ES šalys visada susitaria, kad ir kiek laiko tai užimtų. Esu dalyvavęs daugybėje susitikimų, organizuoju ir vadovauju ES šalių ambasadorių susitikimams Maskvoje. Tad neabejoju, kad susitarimas bus pasiektas ir Europa gyvuos dar ilgai.
Kas kelia didesnę grėsmę Europai – ar vidiniai valstybių nesutarimai, ar išorinės jėgos?
Europos Sąjunga susiduria su įvairiomis grėsmėmis – tiek išorinėmis, tiek vidinėmis, tačiau įvertinti, kurios iš jų yra didžiausios, sudėtinga. Ar Rusijos agresyvi politika kelia didžiausią grėsmę ES, ar Europos šalių piliečių nepasitenkinimas ES institucijų veikla, ar atotrūkis tarp politikų Briuselyje ir eilinių piliečių – įvertinti sunku.
Kalbate apie vidines ir išorines grėsmes, tačiau tam tikrų antieuropietiškų partijų veikla neretai siejama su Rusija. Kiek išorinės jėgos turi įtakos procesams šalių viduje?
Mano nuomone, vien tik Rusijai ar kai kuriems jos veikėjams priskirti visus „nuopelnus“ dėl ES destabilizavimo būtų klaidinga. Antra vertus, žinoma, mes – ir aš, ir kiti Europos Sąjungos šalių ambasadoriai, kolegos Briuselyje ir specialiosios tarnybos – akylai stebime, kiek su Rusija siejamais ištekliais (tiek žmogiškaisiais, tiek finansiniais) yra palaikomi populistiniai, radikalūs nacionalistiniai judėjimai.
Akivaizdžiausiai ši įtaka matyti Prancūzijos Nacionalinio fronto, kuriam vadovauja Marine Le Pen, veikloje, pavyzdžiui, prieš trejus metus Pirmasis Čekijos-Rusijos bankas šiai partijai suteikė 9,4 milijono eurų paskolą. Stebime daugybę nacionalistiškai nusiteikusių populistinių partijų atstovų, kurie, finansuojami Rusijos nevyriausybinių organizacijų, dalyvavo kaip vadinamieji „stebėtojai“ vadinamuosiuose „rinkimuose“ Kryme, stebėjo procesus Donecke ir Luhanske. Gerai prisimename, kaip praėjusių metų rugsėjį viename iš prabangių Maskvos viešbučių įvyko pasaulio separatistinių judėjimų suvažiavimas. Jame dalyvavo tokių judėjimų atstovai iš Teksaso, Kalifornijos, Katalonijos, Puerto Riko, Italijos, Kalnų Karabacho, Padniestrės. Stebime ir antiglobalistinio judėjimo Rusijoje veiklą – šios jėgos skiria lėšų įvairioms organizacijoms, renginiams ir iniciatyvoms, o tai kelia ES valstybių narių susirūpinimą.
Kaip jūs pats, būdamas Lietuvos, ES pilietis, jaučiatės gyvendamas toje šalyje?
Aš jaučiuosi labai patogiai. Pažįstu tą šalį, jos žmones, kalbą, tradicijas, apkeliavau Rusiją nuo Karaliaučiaus iki Kamčiatkos, nuo Murmansko iki Čiukotkos. Esu labai gerbiamas – lietuviai turi gerą reputaciją, ypač tarp išsilavinusių, verslo žmonių. Jie su pavydu žiūri į ekonomikos ir visuomenės progresą, kurį mes pasiekėme per 27 nepriklausomybės metus: turime veikiančią demokratiją, egzistuoja įstatymo viršenybė. Rusija sau to vis dar negali leisti.
Savo ankstesnėse publikacijose raginate stengtis bendrauti, pasiekti paprastus Rusijos piliečius. Kiek tai yra realu, juk Rusija gyvena iškreiptos informacijos lauke?
Yra įvairių kelių. Pavyzdžiui, aš, kaip ambasadorius, keliauju po Rusiją, nepaisydamas kartais pasitaikančių draudimų ar gąsdinimų ką tik grįžau iš Krasnojarsko, greitai vyksiu į Jakutską ir Voronežą, birželio pradžioje lankysiuosi Kaliningrade. Į susitikimus su manimi susirenka pilnos salės žmonių, labai daug studentijos. Būna ir taip, kad jaunimas sėdi ant grindų tam, kad išgirstų alternatyvų žodį, prieštaraujantį propagandai, vienai tiesai, kuri yra brukama per valstybės kontroliuojamus informacinius kanalus.
Kita vertus, reikia paminėti, kad Rusijoje televizijos populiarumas krinta: dar prieš trejus metus ją žiūrėdavo ir pagrindiniu žinių šaltiniu laikė 70 proc. žmonių, o dabar jų yra 50 proc. Savo ruožtu labai populiarėja internetas – jį savo pagrindinių žinių šaltiniu laiko net 32 proc. Rusijos gyventojų (tai – 10 proc. daugiau nei pernai). Pateikdami rusiškai objektyvias žinias mes turime galimybę pasiekti tą auditoriją.
Be to, Europos Sąjungoje turime didelį biudžetą studentų mainams: tam skiriama 26–30 milijonų eurų per metus. Taip sudaromos galimybės tiems universitetams, kurie turi pasirašę bendradarbiavimo sutartis, dalyvauti studentų mainų programose. Tai – puiki proga pasiekti jaunus žmones iš Rusijos, parodant jiems, kas yra tikroji demokratija ir laisvas pasaulis. Deja, Lietuva yra viena iš pasyviausių studentų mainų dalyvių.
Galiausiai ne viena dešimtis Rusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių gynėjų jau persikėlė gyventi į Vilnių, nes Rusijoje nesijaučia saugūs. Lietuva yra tapusi jiems demokratijos prieglobsčiu. Tai – akivaizdūs pavyzdžiai, kaip galėtume palaikyti ryšius su Rusijos pilietine visuomene, ypač su jaunimu.
Kas kelia didžiausią grėsmę Lietuvos saugumui?
Esu minėjęs, jog didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui yra emigracija: kai nebeliks kam mokėti mokesčių, išlaikyti ligoninių, mokyklų ir universitetų, tada ir nebeliks mūsų valstybės. Bet apie tai reikėtų kalbėti atskirai.
Žinoma, nelegalūs Rusijos veiksmai, tokie kaip Krymo aneksija, Ukrainos destabilizacija ir karinių pajėgų stiprinimas Lietuvos pasienyje kelia pagrįstą susirūpinimą, ir tai yra viena iš tų rizikų, kurias reikia nuosekliai, profesionaliai, tačiau nepanikuojant valdyti.
Mūsų šalyje yra labai silpnai išvystytas sisteminis krizių valdymas, būtina steigti krizių valdymo simuliacinius centrus, rengti profesionalus, gebančius dirbti komandoje. Atskirų žinybų atstovų gebėjimas bendradarbiauti valdant krizes, treniravimasis per pratybas, mokantis duoti atsaką į konkrečias grėsmes – kibernetines, fizines atakas, tarptautinio terorizmo išpuolius ar atomines, aplinkosaugines katastrofas – yra vienas iš svarbiausių uždavinių stiprinant saugumą. Turime sukurti sistemą, turėti funkcionuojančias jos grandis, dirbančius profesionalus ir išugdytą patirtį.
Ką galime padaryti, kad jaustumėmės saugesni?
Pirmiausia turime pasikliauti sąjungininkų parama – esame ES ir NATO nariai; žinoma, labai svarbūs mūsų santykiai su JAV. Antra, turime stiprinti savo pačių gebėjimą apsiginti – tikėti, pasitikėti, turėti valią gintis ir būti pasirengusiems. Džiugina visuomenės palaikymas šauktinių kariuomenei – po pirmųjų metų šauktinių gretoms užpildyti pakako savanorių.
Trečiasis svarbus veiksnys yra regioninis bendradarbiavimas. Latvija ir Estija yra ne tik mūsų kaimynės, bet ir NATO sąjungininkės; manau, kad reikalingas glaudesnis bendradarbiavimas su Suomija, Švedija, Norvegija, Danija ir ypač su Lenkija. Būtina suderinti koordinacinius veiksmus, jei atsirastų tiesioginė karinė grėsmė.
Manote, kad Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas galėtų būti artimesnis?
Pastarieji metai rodo, kad tiek aukščiausių vadovų, tiek žemesniame lygmenyje mums trūksta kontakto su Lenkija. Tikiuosi, kad pavyks susigrąžinti strateginės partnerystės ryšius tiek veiksmais, tiek dvasiniu nusiteikimu. Gynybine prasme Lenkija yra svarbiausia mūsų sąjungininkė.
Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos?
Jei tik žinočiau – pasakyčiau. Žinoma, rinkimų Prancūzijoje rezultatai nuteikia optimistiškai – Prancūzija, kaip ir Vokietija, yra giliausių ir turtingiausių europinių tradicijų šaltinis, varomosios Europos Sąjungos jėgos. Ypač svarbu, kad jose proeuropietiškas nusiteikimas stiprėtų.
Norisi matyti naują energiją ne tik plėtojant ES vystymosi kryptis, bet ir sprendžiant tuos uždavinius ir problemas, su kuriais Europa susiduria. Tai – ne tik Rusijos agresyvi pozicija, bet ir nelegali migracija, tarptautinis terorizmas. Šiems iššūkiams įveikti reikalingos sutelktos politikų, visuomenės, specialiųjų tarnybų ir karinių pajėgų pastangos.
KTU nuotr.