Ir šiais laikais nestinga jaunų žmonių, trokštančių prisiliesti prie mūsų protėvių per ilgus amžius kauptos dvasinės patirties, geriau pažinti savo baltiškas šaknis. Tokių progų rasti nesunku: senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ rengia įvairias kalendorines šventes pagal senąsias tradicijas, o jos atstovai mielai dalyvauja šeimų šventėse atlikdami senovines apeigas. Gintarė ir Darius Gumbrevičiai, jaučiantys glaudų ryšį su tautos kultūriniu, dvasiniu paveldu, panoro dukrelę palaiminti pagal baltiškas tradicijas. Apie šią šventę – iš pačios Gintarės lūpų.
Mes su vyru, klausydami savo širdies balso, nusprendėme dukrytę Rugilę palaiminti ir sustiprinti pagal mūsų tautai artimas baltiškas tradicijas. Tai įgyvendinti padėjo krivė Inija Trinkūnienė su dukromis Rimgaile ir Vėtra.
Senovėje naujagimiai aplinkiniams nebūdavo rodomi visą mėnesį, kol per vardynas jiems būdavo suteikiami vardai. Jau paaugusius vaikus dabar krivė palaimina pagal senoviškas tradicijas, kuriose svarbūs keli pagrindiniai elementai: vanduo, žemė, ugnis, šeimos bei giminės dėmesys ir palaiminimas prašant baltiškųjų dievybių, kurios yra glaudžiai susijusios su gamta, jos dėsniais, sustiprinimo ir globos.
Tik atvykusi į jaukią mūsų pasirinktą sodybą „Gervių pieva“, krivė Inija pamatė didžiulį samanotą akmenį. Nuo jo ir pradėjome apeigas.
Krikšto tėvelio ryte pasemtu šaltinio vandeniu palaiminome dukrytę, palinkėjome būti sveikai ir laimingai. Padėkojome deivei Laimai ir paprašėme jos suteikti laimės Rugilei. Tuomet pasodinome ją ant audinio, patiesto ant žemės, ir laiminome jai ant galvytės berdami grūdus. Aš, kaip mama, eidama ratu visus svečius laiminau berdama ant kiekvieno grūdus.
Saulei šviečiant žygiavome link aukuro ir prie jo kartu su apeigų vedėjomis giedojome atitariamas giesmes. Rimgailė ir Vėtra pritariamai grojo kanklėmis, būgnu ir dainavo kartu.
Per rankas paleidome mediniame inde supiltą apeiginį gėrimą – namie krikštatėvių užraugtą girą. Vėliau per svečių rankas ratu lyg žaltys vinguriavo juosta, kol apsivijo aplink dukrytės juosmenį.
Kiekvienas svečias ratu kilnojo Rugilę ir sakė linkėjimus. Dėkojome ir ugnies deivei Gabijai, ir galingajam Perkūnui… Kartu su krikštatėviais, giedodami giesmes, supome mergaitę audekle – jai tai buvo malonus potyris ir atokvėpis.
Per apeigas buvo nukirpta dukros plaukų sruogelė – pasikvietę krikštatėvius su ja sodinsime liepą. Medis augs kartu su Rugile…
Nuostabu tai, kad pakeliui į sodybą pamatėme gausybę augančių mėlynų rugiagėlių. Iš jų dukrai nupyniau vainikėlį ir uždėjau ant galvelės. Lyg senoviškoje lietuviškoje dainoje „Vainikėlį pyniau, ant galvelės dėjau…“ O krikštatėviai su savo dukra priskynė dovanų puokštę rugiagėlių. Buvo taip gražu ir simboliška…
Regis, visos aplinkybės ir pati Žemė laimino mūsų dukrą, dovanodama saulėtą dieną, atvesdama į nuostabią „Gervių pievos“ sodybą, suburdama mielus ir gerai nusiteikusius žmones.
Apeigos vyko ramiai, neskubant, džiaugiantis kiekviena mums dovanota akimirka.
Krivė su dukromis, mūsų šeima ir krikštatėviai buvome pasidabinę lininiais drabužiais ir rankomis austomis juostomis. Aplinką papuošėme tautodailininkės surištais šiaudiniais dirbiniais.
Palaiminimo šventei rinkausi kuo lietuviškesnes vaišes. Bulvių plokštainį pagamino svetingi sodybos šeimininkai. Nuostabaus skonio tortą „Medutis“ dovanų iškepė teta. Jį papuošėme rugiagėlių žiedlapiais. Lietuvos ūkininkų sūrius gardinome dėdės kopinėtu miško medumi. Svečius vaišinome ir riešutais paskaninta tradicine lietuviška rankų darbo duonele.
Tinklaraščio „Virš obelų“ autorė Gintarė Gumbrevičienė
Fotografas Karlas Ramusis