XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje Čikagoje dalyvaus dar vienas ypatingas kolektyvas –
moterų tautinių šokių grupė „Varsa”. Vos prieš metus susibūrusi grupė šiandien vienija įvairaus amžiaus
moteris, kurias suvedė bendras tikslas – šokti, puoselėti lietuviškas tradicijas ir tapti šios istorinės šventės
dalimi.
Nuo svajonės – iki šventės
Nors šiandien „Varsa” jau ruošiasi pasirodyti didžiausioje lietuvių tautinio šokio šventėje Šiaurės Amerikoje, kolektyvo pradžia buvo kukli. Viena iš grupės narių Alvyda Gudėnienė prisimena, kad viskas prasidėjo nuo kelių moterų, ieškojusių prasmingos veiklos, bendrystės ir galimybės iš naujo atrasti save.
„Pajutus šokio skonį negali sustoti. Šokis lydi mane visą gyvenimą. Kai vaikai užauga, daugiau laiko gali skirti sau ir savo pomėgiams. Šokis man yra išraiškos forma – judesiu, mąstymu, moteriška elegancija. Ir tai ne tik menas, bet ir sportas”, – sako Alvyda.
Iš pradžių kelios moterys lankė jogos ir šokio užsiėmimus, o po vasaros pertraukos vis garsiau kalbant apie
artėjančią Šokių šventę, gimė drąsi idėja – suburti savo grupę. „Tyliai mėginome mokytis tuos žingsnelius,
kurie ne iš karto pasidavė. Tačiau laikui bėgant mūsų kojytės jau geriau klausė. Taip nusprendėme ruoštis Šokių šventei, nors tuo metu mūsų buvo vos keletas”, – prisimena ji. Tuomet gimė ir grupės pavadinimas: „Norėjome paprasto, trumpo, bet prasmingo vardo. Pasirinkome ‘Varsą’.
Mums šis žodis asocijuojasi su gyvybės gija, švelnumu ir bendryste.”
Didžiuliu postūmiu tapo žinia, kad naujai šokių grupei vadovauti sutiko profesionali tautinių šokių šokėja Birutė Kugauda. „Buvome labai dėkingos, kad vadovauti sutiko miela, nuoširdi ir savo darbą puikiai išmananti profesionalė Birutė. Ji tapo mūsų įkvėpimu ir atrama”, – sako Alvyda.
Netrukus žinia apie naują šokių grupę pasklido po lietuvišką Čikagos bendruomenę. „Prie mūsų pradėjo jungtis vis daugiau šokį mylinčių moterų. Vienos buvo šokusios studijų metais Lietuvoje, kitos – tiesiog entuziastingos ir pasiryžusios mokytis. Turime net šokėją, kuriai netrukus sukaks 80 metų ir kuri pirmą kartą gyvenime ryžosi įgyvendinti savo svajonę”, – sako Alvyda. Grupės narės juokauja, kad „Varsa” gimė iš didelio noro dalyvauti Šokių šventėje. „Norėjome dalyvauti Šokių šventėje. Kituose kolektyvuose nebebuvo vietų, tad sukūrėme savo”, – pasakoja Agnė Kanaporė. Nors iš pradžių buvo planuota susiburti tik vienam tikslui – pasirodyti Šokių šventėje, šiandien moterys jau svarsto ir apie tolimesnę grupės ateitį.
Repeticijos – ne tik šokis, bet ir draugystė
Pasak grupės iniciatorių, kurti šokių grupę nuo nulio nebuvo lengva. Reikėjo spręsti daugybę organizacinių
klausimų – nuo repeticijų vietos ir laiko iki kostiumų, registracijų ir administracinių formalumų.
„Sukurti grupę – rimtas reikalas. Tačiau pasirodė, kad viskas išsprendžiama, kai kiekviena įdeda savo talentą. Vienos rūpinasi organizaciniais reikalais, kitos – kostiumais, trečios – administraciniais darbais. Taip viskas ir juda į priekį”, – sako Inga Auškalnienė. Pasiruošimas Šokių šventei vyksta itin intensyviai. Moterys repetuoja bent kartą per savaitę po dvi valandas, o prireikus renkasi ir papildomoms repeticijoms. „Norisi pasirodyti kuo geriau. Buvo net taip, kad pačioje pradžioje kelis sekmadienius pas vieną iš moterų rūsyje slapta tobulinome žingsnelius, kad pirmadienio repeticijos vyktų sklandžiau”, – šypsosi Inga.
Sandra Giedraitis prisipažįsta, kad prisijungė gerokai vėliau ir iš pradžių abejojo savo galimybėmis: „Jokie
pasiteisinimai, kad nemoku šokti ar turiu dvi kaires kojas, nepadėjo. Atėjusi į pirmą repeticiją visas abejones pamiršau. Nesu sutikusi nuostabesnių žmonių savo gyvenime kaip šios mano šokio bendrakeleivės.” Pasak jos, šokis pasirodė daug sudėtingesnis, nei atrodė iš šalies: „Iš pradžių buvo sunku suprasti, kas vyksta, bet dėl vadovės Birutės kantrybės ir profesionalumo šiandien galiu didžiuotis vadindamasi šokėja.” Sandra su šypsena priduria: „Ar žinote, kad mes turime ypatingą mokytoją, kuri nemoka šaukti? Tikrai. Niekada nesame mačiusios Birutės piktos.” „Tai bus pirmoji Šokių šventė mūsų kolektyvui ir daugumai pirmas pasirodymas tokio masto renginyje. Labai įdomu viską patirti iš vidaus – ne kaip žiūrovei, o kaip dalyvei”, – sako Sandra.
Bendrystė, kuri suartina
Nors grupės narės yra skirtingo amžiaus ir gyvenimo patirties, jas vienija ypatinga atmosfera. „Mus labiausiai suartina bendrystė, organizuotumas ir gera nuotaika”, – sako Jūratė Urbonienė.
Ji taip pat paaiškina ir grupės pavadinimo prasmę: „Žodis ‘varsa’ lietuvių kalboje reiškia spalvą arba vilnonio audinio pūką, gaurelius. Šis pavadinimas labai tinka šokių grupei, nes šokio judesiai, kostiumai ir emocijos kuria spalvingumą. Be to, pats žodis skamba melodingai ir lengvai įsimenamas.”
Repeticijose netrūksta nei darbo, nei juoko. „Daug juoko, savikritikos, palaikymo ir geranoriškos pagalbos, kai nesiseka. O kai pavyksta įvaldyti žingsnelius ir prisiminti choreografiją – džiaugsmas būna dvigubas!”, –
pasakoja Jūratė. Inga priduria, kad didžiausia kolektyvo stiprybė – mokėjimas palaikyti viena kitą: „Turėjome ir traumų, ir netikėtų pasikeitimų, tačiau niekada nenuleidžiame rankų. Jei reikia, perskirstome vietas, iš naujo dėliojame šokius ir kartu ieškome sprendimų.”
Lietuvybė, perduodama per šokį
Daugeliui „Varsos” narių tautinis šokis yra kur kas daugiau nei choreografija. „Tautinis šokis man yra tautinio pasididžiavimo simbolis, kultūrinės tapatybės išraiška ir meninė saviraiška”, – sako Inga.
Agnė pasakoja, kad tautinis šokis ją lydi nuo vaikystės: „Šokau tautinius šokius nuo vaikystės, universitete
dalyvavau folkloro ansamblyje. Labai džiaugiuosi, kad galiu šokti ir čia, Čikagoje.” Ji įsitikinusi, jog ypač
svarbu, kad ši tradicija būtų perduodama vaikams: „Noriu, kad tautiniai šokiai ir etninė kultūra būtų svarbūs ir mano vaikams. Jie nuo mažens girdėjo lietuviškas lopšines, pasakas, lanko lietuvišką mokyklą. O dabar kartu su manimi šoks ir Šokių šventėje.” Sandra primena, kad lietuvių liaudies šokis yra gyva mūsų istorijos dalis: „Lietuvių liaudies šokis pasakoja mūsų tautos istoriją ir papročius per judesį, muziką ir aprangą. Didžiuojamės galėdamos prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo šioje unikalioje šventėje.”
Svajonės pildosi
Laimutė Mockūnienė prisimena savo jaunystę Lietuvoje: „Esu dalyvavusi dviejose pasaulio lietuvių šokių
šventėse Vilniuje ir visada stebėdavau iš užsienio atvykusius išeivijos šokėjus. O dabar pati šoksiu ir
reprezentuosiu lietuvišką šokį išeivijoje. Jausmas neapsakomai malonus.”
Jūratė sako, kad labiausiai laukia bendrystės jausmo: „Šokių šventė – tai naujos pažintys, senų draugų
susitikimai ir bendrystės kulminacija, kai iš viso pasaulio susirenkame kartu ir pamatome, kokie stiprūs esame savo tautiškumu.” Alvyda taip pat neslepia jaudulio: „Labai laukiame, jaudinamės ir didžiuojamės savo šokių grupe. Džiaugiamės, kad mūsų svajonė tapo realybe ir netrukus suksimės vienoje aikštėje su šimtais lietuvių šokėjų iš viso pasaulio.” Nors „Varsa” buvo suburta šiai Šokių šventei, šiandien vis dažniau kalbama apie ateitį. „Iš pradžių galvojome tik apie šią šventę. Dabar vis dažniau kalbame – gal tęsiame? Juk taip smagu būti kartu”, – sako Inga. Šiai minčiai pritaria ir Jūratė: „Po šventės tikrai nesinori išsiskirstyti. Jau kalbame apie galimybę dalyvauti 2027 metų lietuvių šokių šventėje Argentinoje.” Taigi „Varsa” tapo ne tik šokių grupe. Ji tapo draugyste, bendryste ir įrodymu, kad meilė lietuviškam šokiui neturi nei amžiaus ribų, nei geografinių atstumų. Kartais užtenka vieno žingsnio į repeticijų salę, kad prasidėtų visiškai naujas gyvenimo šokis. Jau netrukus, liepos 12 dieną, Čikagoje šios moterys pirmą kartą žengs į tautinių šokių šventės aikštę, tačiau jų istorija, panašu, tik prasideda.
