Spalvingiausi rudens pranašai išdidžiai iškėlė prabangius graižus į saulę: Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode Kaune jau žydi viena didžiausių jurginų kolekcijų Lietuvoje. Ji padalinta per kelis laukus, kuriuose auga tiek Lietuvos selekcininkų sukurtos veislės, tiek iš viso pasaulio atkeliavę visų klasifikacinių grupių jurginai. Iš viso jų čia – daugiau kaip tūkstantis kolekcinių numerių, eksponuojamų įvairiose sodo vietose ir užimančių daugiau kaip 60 arų plotą.
Ar žinojote apie jurginus?
Kaip gentis jurginai pirmąkart buvo aprašyti ne laukinėje gamtoje, o botanikos sode Madride. Jurginus pirmąkart aprašė 1791 m. ispanas Antonio José Cavanilles, naująją augalų gentį pavadino Dahlia vardu garsaus švedų botaniko Andreas Dahl garbei. Beje, A. J. Cavanilles jurginus iš pradžių paskelbė esant daržovėmis – mat jų gumbai iš tiesų gali būti valgomi, tiesą sakant, actekai tą sėkmingai ir darė.
Iš kur atsirado jurgino vardas? Vokietis Carlas Ludwigas Willdenow nusprendė naujai aprašyti ir suklasifikuoti jau egzistuojančią bei aprašytą Dahlia gentį: 1803 metais jis pakeitė Dahlia genties pavadinimą į Georgina, gamtininko Johanno Gottliebo Georgio garbei. Vis dėlto, kadangi Georgina vardas tebuvo vėlyvesnis Dahlia vardo sinonimas, mokslininkai jį atmetė. Tiesa, Georgina spėjo prigyti kai kuriose kalbose, ypač slavų.
O štai mūsų kaimynai latviai, aistringi jurginų gerbėjai, šiuos augalus ir vadina dālija. Garsi latvių selekcininkė Rita Zala vieną savo išvestą jurginų veislę yra pavadinusi lietuvišku vardu ‘Birštonas’.
Pirmuoju jurginų augintoju Lietuvoje laikomas dr. Stanislovas Moravskis, gyvenęs Ustronės dvare Jundeliškėse. Jis XIX amžiaus viduryje atsivežė jurginų iš Lenkijos, apsodino jais savo dvarą, o iš čia augalas paplito po visą Lietuvą.
Pirmasis lietuviškų jurginų veislių kūrėjas – P. Rotomskis, savo veisles išvedęs po Antrojo pasaulinio karo. Tiesa, šiuo metu apie jų išlikimą nėra žinoma.
2013 metais 15 lietuviškų jurginų veislių buvo įtrauktos į Lietuvos augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą: tai A. Gražio išvesti jurginai ‘Juozas Miltinis’, ‘Lietuvos knygnešiams’, ‘Sabonis’, ‘Ona Skeivienė’, ‘Saulėlydis’, ‘Sniegius’, ‘Teatras’, ‘Ugnius’, ‘Vitalija’ ir A. Liutkevičiaus veislės ‘Baltijos kelias’, ‘Margiris’, ‘Oginskis’, ‘Provincinis’, ‘Rambynas’, ‘Tumas Vaižgantas’.
Ilgą laiką Lietuvoje vadinti močiučių gėlėmis, pastaraisiais dešimtmečiais jurginai tapo labai populiaria gėle. Juos kolekcionuoja gėlininkai, rengiamos jurginų parodos. Jurginai labai tinkami ir vienmečių gėlių gėlynams, ypač dėl to, kad žydi tuomet, kai kiti augalai jau nebūna tokie dekoratyvūs, todėl spalvomis puošia gėlynus iki vėlyvo rudens.
Gamtoje skaičiuojama apie 40 laukinių jurginų rūšių, iš kurių tik kelios buvo panaudotos selekcijoje: visa dydžių ir spalvų įvairovė yra kilusi iš jų. Šiuo metu pasaulyje yra daugiau kaip 15 tūkstančių jurginų veislių.
Jurginų žiedai gali būti visų spalvų, išskyrus mėlyną, – selekcininkai vis bando sukurti mėlynai žydinčius jurginus, bet kol kas nesėkmingai.
Ne tik spalvos, bet ir jurginų graižų skersmuo gali būti labai įvairus: nuo vos 2 cm siekiančių nykštukų, iki „pietų lėkštėmis“ vadinamų daugiau kaip 25 cm milžiniškų graižų.
VDU Botanikos sodas neatsitiktinai vadinamas vienu iš jurginų selekcijos centrų Lietuvoje: čia išvestos ir pirmąkart oficialiai užregistruotos lietuviškos jurginų veislės. Nemažą dalį čia auginamų jurginų sudaro hibridiniai sėjinukai, iš kurių atrenkami augalai naujų veislių registracijai. Viena garsiausių – dr. Arūno Balsevičiaus sukurta ‘Orija’, 2019 metais pelniusi publikos prizą Paryžiaus tarptautiniame jurginų konkurse. Veislė pavadinta Kalvarijos savivaldybėje esančio Orijos ežero vardu, kur prabėgo autoriaus vaikystė.