Ne, tai ne džiaugsmo žodžiai ir net ne žodžiai, kuriais norėčiau rašyti apie savo šalį, bet, žinote, privalau. Prieš maždaug ketvirtį amžiaus atkūrus nepriklausomybę, Lietuva spindėjo ir džiaugėsi esanti savarankiška ir laisva. Žmonių akys žibėjo ir kalbėjo apie pasiektą pergalę, apie naują, laisvą valstybę. Šiandien akis rėžia vienas dalykas, kuriuo sunku patikėti valstybėje, palyginti neseniai išsikovojusioje nepriklausomybę.
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo ir šiuo metu tęsiasi ekonominių, socialinių priežasčių nulemta emigracija. Įstojus į Europos Sąjungą emigracijos srautai prasidėjo kitomis kryptimis: dauguma lietuvių išvyko į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją, Vokietiją, vėliau Švediją, Norvegiją. Lietuvos laisvė suteikė laisvę sugrįžti, bet kartu ir išvažiuoti.
Lietuvos emigracijos šaknys siekia XIV–XV a., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas išplėtė LDK ribas iki pat Juodosios jūros. Sunku suskaičiuoti, kiek Lietuvos didikų ir kariuomenės žmonių išvyko iš etninės Lietuvos ir liko gyventi tų laikų LDK užimtoje Kijevo Rusios teritorijoje, bet jų tikrai buvo nemažai. Taip pat iš XIV a. šaltinių matyti, kad Gediminaičių laikų didikų ir lietuvių kunigaikščių emigracija buvo gerai žinoma. Vieni Lietuvą palikdavo trumpesniam laikui ir grįždavo, kiti išvykdavo visiems laikams.
Nuo XVI a. emigraciją Lietuvoje lėmė labiau ideologinės ir religinės priežastys, kada radikalieji protestantai (arijonys) bėgo nuo stiprios kontrreformacijos bangos. Tokia emigracija į Vakarus nuplukdė ir nemažai iškilių asmenybių, tokių kaip Karolis Aleksandras Kursius (jis įkūrė pirmąją lotynišką mokyklą Naujajame Amsterdame (Niujorke). Po Lietuvos ir Lenkijos padalijimų užgimė nauja emigracijos banga, ji daugiausia palietė turtingąjį ir privilegijuotą bajorijos sluoksnį. Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalis buvusių lietuvių ir lenkų kovotojų pasitraukė į Prancūziją, JAV.
Vis dėlto tik XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išaugęs emigrantų skaičius lėmė lietuvių, kaip emigrantų tautos, identitetą. Ekonominių sąlygų verčiami gyventojai traukė į stipresnę pramonę turinčius regionus – Latviją, kitas Rusijos gubernijas. 1897 m. Rusijos imperijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. lietuvių emigrantų, o iki 1914 m. jų padaugėjo dar 74 tūkstančiais. XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Vidurio ir Rytų Europos valstybės pradėjo gausiai migruoti į JAV ir Didžiąją Britaniją, kartu su visais – ir pirmoji lietuvių emigrantų banga. Ekonominės priežastys buvo pagrindinis migraciją skatinantis veiksnys, tačiau nemažą vaidmenį atliko ir rusifikacinė carizmo politika, revoliucijos pralaimėjimas, karai.
Kiek tiksliai lietuvių išvyko į JAV, nėra žinoma, bet, tyrinėtojų duomenimis, 1880–1914 m. emigrantų skaičius svyruoja tarp 300–600 tūkst., o į Didžiąją Britaniją, remiantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Išeivijos instituto duomenimis, išvyko apie 12 000 lietuvių. Antroji migrantų banga, vykusi nuo 1926 iki 1937 metų, už Lietuvos ribų, tiksliau, už Atlanto, nusinešė apie 80 tūkst. gyventojų, kurių didžioji dalis buvo kairiųjų pažiūrų organizacijų atstovai, šalį palikę dėl politinių priežasčių, ir vargo prispausti, dėl ekonominių sąlygų tėvynę priversti palikti gyventojai. Šiuo laikotarpiu daugiausia gimtąją žemę palikusių lietuvių apsigyveno Pietų Amerikoje – apie 50 tūkstančių. Kiek mažiau jų apsistojo Šiaurės Amerikoje – 20 tūkst. išeivių. Pridėkime šiuos skaičius prie 650 tūkst. lietuvių, kurie gyveno dar prieš tai. Pagal emigrantų skaičiaus proporcinę statistiką Lietuva buvo viena iš pirmaujančių Europos valstybių.
Vėliau, jau baigiantis Antrajam pasauliniam karui, po pasaulį pasklido trečioji emigrantų banga. Iš pradžių Rusijos okupacijos metu laikinai pasitraukę į Vokietiją ar Austriją, žmonės vylėsi, kad pasibaigus karui galės grįžti namo, bet niekas nesitikėjo, jog okupacija truks 50 metų. Po kelerių metų Vokietijoje ar Austrijoje laikinai gyvenantiems asmenims buvo leista išvykti į kitas šalis. Nekeista, kad daugiausia žmonių emigravo į JAV, kur tėvynainiai jau buvo pramynę takus. Čia, už Atlanto, kūrėsi lietuvių bendruomenės, imta leisti lietuviška spauda, kūrėsi visuomeninės organizacijos ir ne vienas aukojo tėvynėje likusiems tautiečiams, laukdami, kada Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė. Tačiau laukimas užtruko, išeivių vaikai susilaukė savo vaikų, kūrėsi naujos emigrantų šeimos, įleidusios šaknis svečioje šalyje. Skaičiuojama, kad vien tik Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynuose apsigyveno daugiau nei 2 milijonai lietuvių.
Pasaulis gyvena globalios modernybės amžiuje, kada visa informacija ir visas gyvenimas verda vienoje socialinėje internetinėje realybėje, kada viskas visiems galima ir lengvai prieinama. Ir emigrantas mano, kad jis šalia, jis su Lietuva: vasarą grįžta į Palangą, per Kalėdas aplanko močiutę, gimines, kartais perskaito A. Užkalnio straipsnį viename portale ir pabalsuoja „Eurovizijoje“. Dienomis emigrantas dirba ir kiekvienam mėnesiui pasibaigus vis pagalvoja: „O kiek aš būčiau uždirbęs Lietuvoje?“ Dabar jis turi pinigų, gali nusipirkti neblogą automobilį, per atostogas nuskristi į Egiptą, gražiai įsirengti būstą. O į Lietuvą ketina grįžti tik tuo atveju, jei kas nors garantuotų galimybę pakankamai uždirbti, sustiprėtų šalies ekonominė galia ir dar valdžia pasikeistų. Man tokiais atvejais norisi klausti: „O ką tu padarei, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau? Kuo tu prisidėjai prie Lietuvos ekonomikos gerinimo, politinės ir pilietinės sąmonės ugdymo? Ar pinigai – tai tavo laisvė?“ Manau, mūsų pokalbyje stotų tyla.
Meilę tėvynei visi suvokia skirtingai. Galbūt dėl to paskelbus, kad atnaujinama privalomoji karo tarnyba ir formuojama šauktinių kariuomenė, padaugėjo jaunų žmonių, išvykusių iš Lietuvos. Iškeliavusiųjų skaičius išaugo daugiau nei ketvirtadaliu. Statistikos departamento duomenimis, per pirmus penkis 2015 metų mėnesius iš šalies oficialiai išvyko 19 tūkst. žmonių, o tai net 5 tūkst. daugiau nei 2014 metais. Tokia statistika signalizuoja apie gana žemą jaunų žmonių patriotiškumo ir atsakomybės savo valstybei jausmą. Jaunuoliai klausia, kodėl jie privaloma tvarka verčiami eiti į kariuomenę, juk jie turėtų turėti laisvę rinktis. Bet ar Lietuvos valstybė turi laisvę rinktis kariauti ar ne? Atrodo, keista, kad XXI a. reikia kariuomenės, o karas vis dar šiandienos realybė.
Švietimo sistema Lietuvoje turi siekti moksleivių ir studentų gerovės, skatinti likti tėvynėje, čia tęsti studijas ir dirbti. Tačiau šiandien netenkame daug gabių žmonių, kurie neranda, kur realizuoti savo žinias ir gebėjimus. Abiturientas Lukas rašo: „Mokausi 12 klasėje ir manau, kad tikrai emigruosiu iš Lietuvos. Nenoriu gyventi tokioje Lietuvoje, kur kiekvienas žiūri tik savęs ir linki aplinkiniams blogo!“ Aštuntokė Emilija pasakoja, kad mokykloje per didelis krūvis, mokiniai jaučiasi blogai: „Šiuo metu kalbate su būsima emigrante, – apie savo planus kalba mokinė. – Likti čia, kaip ir daugelis iš mano aplinkos, nesiruošiu. Nematau čia savo ateities. Esu pikta ant tų, kurie „aukščiau“. Žmonių, kurie kuria tai, ką aš kas vakarą kalu ir mokausi.“ Sąlygos mokyklose įtemptos ne tik dėl nemažėjančių patyčių skaičiaus, bet ir dėl integralios švietimo sistemos nebuvimo. Nuolatiniai pokyčiai joje dar labiau stiprina šalies gyventojų nepasitikėjimą valdžia. Vis dėlto reikėtų pastebėti ir tuos mokinius, kuriems Lietuvoje gerai, kurie čia baigę mokyklas įstoja ten, kur norėjo, kurie džiaugiasi studijomis ir yra patenkinti savo gyvenimu.
Praradome santykį su tėvyne, tapatumą, suvokimą, kad mus visus sieja bendra istorija ir papročiai, o valstybės ekonominį, politinį ar socialinį būvį nurašėme nuo mūsų nepriklausomoms srovėms. Bet juk iš tikrųjų viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu ne aš, tada kas rinks valdžios vertus politikus? Jeigu ne aš, kas mokės mokesčius valstybei? Jeigu ne aš, kas leis savo vaikus į lietuvišką mokyklą? Ir jeigu ne aš čia gyvensiu, kas tada gyvens? Visada galima rasti valstybių, kuriose didesni atlyginimai, mažesni mokesčiai, oras šiltesnis ir t. t. Bet tokia valstybė, kurioje gimei tu, tavo tėvai ir protėviai, kuri turi unikalią kalbą, kurioje žmonės turi savitus papročius ir kultūrą, yra tik viena. Ir ji vadinasi Lietuva.
Komentarą noriu užbaigti grupės „Garbanotas bosistas“ dainos žodžiais: „Grįžkite namo, grįžkit iš toli, jau skaidrus vanduo, jau miškai žali.“
Vytauto Didžiojo universiteto studentas Tautvydas Mažeika