Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto 4 kurso bakalauro studentas Gintas Petkevičius (23 m.) šiuo metu studijuoja Tarptautiniame krikščioniškame universitete Japonijoje. Ten jis atsidūrė visai netikėtai – svajojo apie Prancūziją, bet taip susiklostė, kad pasinaudojęs dvišalių mainų studijų programa išvyko į Rytų Aziją. Studentas skaito paskaitas krikščionybės tema, moko japonų vaikus apie krikščionybę Europoje, rašo tinklaraštį apie savo patirtį tolimojoje šalyje. Ginto apibūdinti neišeitų be Šventojo Rašto ir muzikos. Tai du dalykai, kurie kasdien vaikiną atgaivina, įkvepia, skatina tobulėti ir tikėti, kad pasaulis yra daugiau nei jis pats.
Pagal dvišalių mainų programą išvykote studijuoti į Japonijos krikščionišką universitetą. Kas paskatino Jus ryžtis šiam žingsniui?
Apsispręsti padėjo sunkus laikotarpis gyvenime, kurių visiems būna. Aiškiai supratau, kad gyvenu aukso amžiuje: jei ne dabar, tai niekada negalėsiu išnaudoti tokios galimybės. Jau artėja amžius, kai visą gyvenimą reikės paaukoti šeimai, darbui, bendruomenei, Lietuvai. Nebėra „vėliau“, turiu tai padaryti dabar. Nors baimių ir iššūkių buvo daug, tačiau tokia patirtis nepasveriama ir neįkainojama.
Taigi jau buvau nusprendęs vykti dvišalių mainų studijų, tik dar nežinojau kur, todėl pradėjau ieškoti galimybių. Svajojau apie studijas Prancūzijoje ar Italijoje, bet ten nepavyko rasti nė vieno universiteto, kuris priimtų studijuoti teologiją anglų kalba. Štai tada Dievas parodė, kad per siaurai mąstau. Vieno iš vizitų VDU Tarptautinių ryšių tarnyboje metu tiesiog išgirdau frazę: „Azijoje labai laukiami religijos studijų atstovai.“ Netrukus man prieš akis atsirado šalių ir universitetų sąrašas ir tereikėjo pamatyti popieriaus lape užrašą „Japonija“, kad visa širdimi suprasčiau – ten! Nekilo jokių dvejonių ir nekyla iki dabar. Esu ten, kur turiu būti.
Ką reiškia studijų mainai teologijos studentui?
Manau, kad teologija niekada nebuvo uždaras mokslas. Tam, kad suprastum Kūrėją, reikia žvelgti ir į kūriniją. Ne kokią nors kūrinijos dalį, o į visas jos dalis. Po viso laiko, praleisto Japonijoje, galiu tvirtai paliudyti – Dievas sukūrė ir japonus (juokiasi). Gilindamasis į šią kultūrą, turiu galimybę suprasti, ką byloja Šventasis Raštas, kitomis akimis. Jau šiandien aišku, kad neįmanoma patirti visų dalykų Lietuvoje ar bet kurioje vienoje vietoje. Ne visiems to reikia, bet manau, kad ypač teologai negali būti siauro mąstymo ir uždari žmonės. Tada nelieka vietos artimo meilei, jei artimas kitoks.
Kaip galėtumėte apibūdinti studijas krikščioniškame universitete Rytų Azijoje?
Mano universiteto akronimas ICU turi labai smagų „iššifravimą“, atskleidžiantį, kas vyksta pas mus ir kaip jį mato nekrikščioniškoji japonų dauguma. Universitetas labai primena viduramžišką vienuolyną. Čia mes gyvename, mokomės, leidžiame laisvalaikį. Gyvenimas virte verda ir iš „pasaulio“ atėję žmonės visada nustemba ir tik linksėdami galvas šypsosi bei patvirtina, kad suteikta „pravardė“ tikrai taikli: „Isolated Crazy Utopia“ (liet. izoliuota pamišusi utopija). Taip ir gyvenu. Lietuvoje neįmanoma patirti, ką reškia „campus life“ (liet. studentiško miestelio gyvenimas), kai tavo visas gyvenimas yra universitetas. Todėl tai yra dar viena nuostabi patirtis ir galimybė mokytis bei gyventi visavertį akademinį gyvenimą.
Jau kurį laiką gyvenate Japonijoje. Kokį įspūdį Jums sudarė ši šalis?
Jei esi atviras jai – ji atsiveria tau. Pamilti Japoniją labai lengva dėl daugybės dalykų. Pirmiausia nustebino žmonės ir jų meilė artimui. Artimas čia tiesiogine prasme – tas, kuris stovi priešais, net jei matai jį pirmą kartą gyvenime. Labai daug tos meilės patyriau tiesiog gatvėje. Kadangi atvykau mokėdamas vos daugiau nei jų raidyną, aš tos meilės patyriau daug. Manimi rūpinosi paprasti praeiviai. Teko paklaidžioti ir pasiklysti, tačiau visos tos istorijos tampa labai šviesiais priminimais dėl žmonių, kurie pamatę suglumusį veidą neprašyti prieidavo paklausti, ar viskas gerai. Nemokėdamos anglų kalbos, močiutės stengėsi kaip įmanydamos suprasti problemą, tuoj pat aplink žvilgsniu surasdavo žmonių, kurie moka anglų kalbą, ir netrukus jau keturiese ar penkiese ieškodavom, kur to didelio žmogaus (mano) namai.
Kitas nuostabus dalykas – kad šis miestas pritaikytas prie mažutėlių. Taip aš vadinu neįgaliuosius. Gatvėje mane aplenkė skubantis aklas žmogus. Tik tada suvokiau, kaip miestas pritaikytas jiems. Šaligatvių paviršiaus nelygumai jiems byloja viską: kryptį, priešais esančias kliūtis, sankryžas, šviesoforus. Tokijuje niekas nestoviniuoja – net aklieji skuba. Tada prisimindavau, kaip maloniai apsidžiaugdavau, kai Lietuvoje iš naujo nudažo perėją arba kelio juostas. Labai šypsausi viduje palyginęs panašius dalykus.
Vardyti būtų galima labai ilgai, bet apibendrinant kuo labiau pažįstu šią šalį, tuo labiau stebina ir keičiasi ne tik Japonija, bet ir žmogaus ir žmogiškumo supratimas.
Sukūrėte tinklaraštį, teko pastebėti, jog labai aktyviai jį rašote. Koks jo tikslas?
Visų pirma pasakysiu, kad laiškai vis dar yra pati nuostabiausia bendravimo per atstumą forma, jie priverčia mąstyti apie žmogų, kuriam rašai, visa širdimi. Laiškai turi tą tikro pažinimo momentą, nes jiems parašyti reikia pastangų ir laiko. Šiandienėje skubėjimo kultūroje tai – brangiausi dalykai, kuriuos labai vertinu.
Prieš išvykstant supratau, kaip pavargau nuo socialinių tinklalapių ir kaip gaila laiko tokiai veiklai, iš kurios sužinau, ką draugai valgė pusryčiams ar kur išgėrė kavos. Geriau susitikti ir pasikalbėti. O draugų turiu nemažai. Ir labai nuostabių. Nenorėjau palikti jų nežinioje. Todėl nusprendžiau rašyti jiems apie save. Kam įdomu – paskaito. Žinoma, stengiuosi pateikti ne tik subjektyvių potyrių, bet ir vieną kitą faktą apie Japoniją. Visada noriu dalytis atradimais ir žiniomis. Tačiau po kelių savaičių supratau, kad šis tinklaraštis yra nuostabus įrankis liudijimui. Manau, kad to dabar labiausiai reikia kiekvienam iš mūsų – kad kažkas paliudytų, jog yra viltis, yra būdas gyventi taip, kad joks iššūkis nebūtų per didelis, yra kelias, kuriame išbandymai tikrai augina ir daro tave geresniu žmogumi. Rašydamas visada noriu įterpti dalelę tos stiprybės, kurią atrandu su Dievo pagalba šioje kelionėje.
Kas Jums yra tikėjimas?
Kaip teologijos studentui labai platus klausimas. Bet kaip katalikui neturėtų kilti dvejonės, kad tikiu Trejybėje Vieną Dievą, kuris mane gelbėja kasdien. Esu labai laimingas žmogus, nes kasdien mane supa džiaugsmas. Kad ir kokie vargai ar skausmai, visada turiu didesnę paguodą. Tikiu tiesa, kuri didesnė už mane. Atsisakau gyventi „man, man, man…“ pasaulyje. Todėl tikėjimas yra didžiausias iššūkis kasdien išties ne tik deklaruoti, kad kažkur yra meilė, kuri didesnė už viską, bet ir tuo gyventi bei dalytis.
Skaitėte pranešimą akademinei bendruomenei universitete Japonijoje. Papasakokite, kas Jums pasiūlė skaityti šį pranešimą, apie ką kalbėjote.
Atvykęs į svetimą šalį žinojau, kad krikščioniškas universitetas turi maldos ritmą. Taigi, įsiliejęs į tą ritmą, pažinau praktikuojančius universiteto krikščionis. Jų nėra daug, tačiau labai nustebino faktas, kad dėstytojų ten tiek pat, kiek ir studentų. Antradieniais pamaldose visada skaitomas pranešimas, kurio tikslas – paskatinti atėjusius kolegas kalbėti apie tikėjimą, šiandienos problemas Japonijoje, politiką ir t. t. Įprasta, kad kalba profesorius iš savo varpinės. Taigi manęs paprašė papasakoti apie krikščionišką identitetą ir kaip aš jį suprantu ir randu Biblijoje. Viena iš misijų – jaunų žmonių supažindinimas su krikščionybe. Šis pranešimas būtent ir buvo apie tai. Kaip ir visur, jauniems žmonėms daug labiau imponuoja jaunas kalbėtojas, todėl vis dažniau pakviečiamas jaunas tikintysis.
Ką Jums reiškia dvišalių mainų studijos Japonijoje?
Studijos Japonijoje man atveria akis. Augu kasdien ir kartais atrodo, kad tikrai esu nepajėgus priimti tiek, kiek man duodama. Tai, be abejonės, yra iššūkis, bet gerąja prasme. Iššūkis, kuris neleid˛ia snausti, tiesiog egzistuoti. Čia reikia gyventi. Pažįstu žmonių iš viso pasaulio, įvairias kultūras, ypač japonų. Kasdien mokausi suprasti, kaip mąsto kiti, kodėl jie taip mąsto, kaip galima gyventi. Tai visada verčia pažiūrėti, kaip aš gyvenu, ir leidžia tobulėti. Manau, kiekvienoje kultūroje yra stiprybių, kurių galime išmokti. Japonijoje mokausi didelės širdies ir išmintingo požiūrio į darbą – japonui nėra per sudėtingos užduoties, yra tik per mažai įdėto darbo. Kitais žodžiais tariant, nedejuoti, stotis ir eiti, nes gyvenimas yra daugiausia, ką turiu.
Kalbino Gabrielė Gugytė