Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Perimdami tradicijas iš savo tėvų, senelių ir perduodami jas iš kartos į kartą, prasidėjus bene gūdžiausiam ir niūriausiam rudens mėnesiui lapkričiui, švenčiame Vėlines, arba Visų Šventųjų ir Mirusiųjų dieną. Kartu su giminėmis lankome ir tvarkome mirusių savo giminaičių ar kitų brangių žmonių kapus, pagerbiame gyvenančiuosius kitame pasaulyje juos prisimindami, uždegdami žvakių, melsdamiesi. Tačiau tik nedaugelis žino, kad anksčiau ši šventė būdavo švenčiama spalio mėnesio 28 dieną ir turėjo kitokį pavadinimą. Vadinosi ji Ilgėmis, arba Vėlių paminklėlių diena.
Vėlių paminklėlių diena
Lapkritį naktys, kaip ir vakarai, tampa ilgos, kasdienybėje atsiranda daug tamsos, stiprūs vėjai pradeda siautėti ir kartu su lietumi plėšo paskutinius medžių lapus, palikdami juos nuogus ir kraupius. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės, pasirodo, kad tai – dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kad ji vėliau bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėda į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampa „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeina pro „vėlių vartelius“. Žmonės tikėjo, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias jų lankymosi metas – gūdus ruduo: mat vėlės mėgsta tamsą, šaltį ir liūdesį, kuris apninka, kai žmonės retai mato saulę, o lauke šalta ir drėgna.
Vėlės gerbiamos, jų nebijoma
Senovėje vėlių nebuvo taip labai bijoma. Jos buvo gerbiamos. Buvo apstu tradicijų ir papročių šiai pagarbai reikšti. Vienas šiuolaikinėje Vėlinių dienos minėjimo kultūroje visiškai svetimas paprotys – organizuoti linksmą mugę (arba turgelį). Mugėje žmonės susitikdavo apsikeisti jiems reikalingais daiktais, o vėliau patraukdavo į kapines aplankyti savo mirusiųjų. Čia pat užkąsdavo, vaišindavosi gėrimais ir dalydavosi prisiminimais apie velionius. Šis paprotys kiek primena meksikiečių ir romų tautų tradiciją švęsti ir linksmintis kapinėse, taip parodant, kad mirusieji yra prisimenami. Sakoma, kad žmogus gyvas lieka tol, kol gyvi prisiminimai apie jį. Gal tikrai yra daug tiesos šiame posakyje?
Seni kaime gyvenantys žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip daroma šiais laikais. Dabar Vėlinės neįsivaizduojamos be kapinėse šimtais uždegamų žvakių, kurios naktyje atrodo mistiškai, paslaptingai ir tikrai įkvepia galvoti apie gyvenimą anapus. Kiek sielų gyvena aname pasaulyje? Jų tikrai daugiau nei mūsų, gyvųjų. Galbūt ir anapusinis pasaulis yra tikresnis nei mūsų regimoji tikrovė ir kasdienybė?
Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namie vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Kapinėse pavakarieniavus būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė suteikta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms imta degti žvakes. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir klajojančios vėlelės, t. y. nesava mirtimi mirusieji. Tikėta, kad tokios vėlės (pvz., mirusių nekrikštytų kūdikių) per Vėlines klaidžioja po langais, prašydamos maldų.
Ir mirusiųjų dieną apstu maisto patiekalų
Panašu, kad lietuviai ypač vertino ir vis dar tebevertina maistą. Įvairūs ypatingi patiekalai būdavo gaminami ir Vėlinių dieną. Štai dzūkės šią dieną šeimai patiekdavo grikinių saldienių ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles. Šaltanosiai buvo daromi iš panašiai kaip šiandienos cepelinams sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, į paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai būdavo valgomi su „meškos pienu“ – pasaldintu aguonpieniu.
Neužmirštami ir varguoliai
Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną ir jo mėsą išdalyti pavargėliams. Senovėje būdavo pjaunama po avį ar ožį ritualinei padėkos mirusiesiems už jų globą tais metais puotai. Kitur būdavo kepamos įvairios bandelės, duona, kiti kepiniai – jie taip pat būdavo išdalijami alkstantiesiems. Manyta, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarsi mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkai. Tiesa, būdavo nepamirštama ir Bažnyčia: jai žmonės taip pat nešdavo aukų, kad ši melstųsi už mirusiuosius ir tinkamai palydėtų juos anapilin.
Kaipgi be prietarų
Senovėje buvo tikima, kad per Vėlines pavojinga vykti į tolimą kelionę, draudžiama ginti gyvulius ir palikti juos lauke per naktį. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiesiems. Manyta, jog jos gali gyvulius pavogti ar užkalbėti, kad šie pieno neduotų, kad jų protas pasimaišytų. Vakare susirinkusios prie stalų šeimos melsdavosi, valgydavo tylėdamos, mintyse apmąstydamos savo gyvenimą, prisimindamos visus mirusiuosius. Mirusiųjų prašydavo globos ir apsaugos, mat tikėjo, kad jie visada šalia ir niekada nepalieka savo gimtų namų bei artimųjų. Netyčia nukritęs maistas būdavo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti, už kurių ramybę galbūt pamiršta pasimelsti.
Šiurpios istorijos
Vakarų kultūroje taip įprasta ir puikiai žinoma Helovino šventė, pasirodo, ne tokia jau ir „naujoviška“: mūsų senoliai panašiai švęsdavo Vėlines. Tuo metu, kai dar niekas nė negirdėjo apie Heloviną, tarp mūsų senolių jau buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles ir gąsdinti kaimynus. Žinoma, po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Vis dėlto Vėlinių naktį į namus užklydę nepažįstami žmonės būdavo gražiai sutinkami, nes tikėta, kad tai – vėlių pasiuntiniai.
Vėlinės šiuolaikiniame pasaulyje
Šiais laikais įprasta Vėlines švęsti lankant, tvarkant, puošiant kapines. Būtinas Visų Mirusiųjų šventės atributas – uždegtos žvakės, skleidžiančios žinią, kad čia pagerbti visi mirusieji. Gražia tradicija tampa ir mokyklose, kitose įstaigose organizuojamas apleistų, neprižiūrimų kapų aplinkos tvarkymas. Tai ugdo mokinių pareigą ir atsakomybę, skatina susimąstyti, kad visada šalia yra tų, kurie pamiršti ir apleisti. Būtų gražu, jei nepamirštume apleistų nei gyvųjų, nei mirusiųjų. Paaukokime ir keletą pinigėlių žvakėms, skirtoms uždegti prie apleistų kapų. O tokių, nepaisant visų gražių kapų aplinkos tvarkymo iniciatyvų, gausu kiekvienose kapinėse.
Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė
