Vengras kunigas – lietuviškumo garantas

Tibor Teszár

Gimė: Újpest, Vengrijoje

Gyvena: Tordas, Vengrijoje

Kunigas

Moto: Viskas savu laiku 

„Norisi bent straipsniu atsidėkoti šiai iškiliai ir mūsų bendruomenei labai svarbiai asmenybei“, – apie kunigą Tiborą Teszárą sakė Vengrijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Reda Rimkutė-Lorincz. Keistumas ir džiugesys – jausmai, kurie užvaldė rašant apie šią asmenybę. Jis pamilo Lietuvą, pamatęs lietuvių ryžtą ir drąsą kovojant dėl laisvės dar prieš daugiau nei du dešimtmečius. Ir net aš šiuo metu jaučiuosi jam dėkinga, kad mano tautiečiams, gyvenantiems toli nuo Lietuvos, jis padeda puoselėti lietuviškas šaknis ir globoja juos religine bei moraline prasme… O ką jau kalbėti apie Vengrijos lietuvių norą jam padėkoti… 

Neišdildomi įspūdžiai iš Lietuvos

Tiboras Teszáras jaunystėje norejo būti katalikų kunigas, bet dėl socializmo politikos jam nebuvo leista juo tapti… Tada jis pasirinko inžinieriaus kelią, sukūrė šeimą, jam gimė 3 vaikai. 1989 metais Tiboras, lankydamasis konferencijoje Vilniuje, tapo Baltijos kelio, demonstravusio trijų Baltijos respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – pasiryžimą išsilaisvinti iš tarybinės santvarkos, liudininkas. Tas paprastų lietuvių, latvių ir estų ryžtą ir laisvės siekį visam pasauliui parodęs kelias paliko jam neišdildomą įspūdį, todėl Tiboras pradėjo daugiau domėtis trijų mažų tautų istorija. Kaip tik tuo metu jis sužinojo apie galimybę Budapešto ekonomikos universitete mokytis lietuvių kalbos. Tai buvo nemokami G. Soroso fondo organizuoti lietuvių kalbos kursai, į kuriuos susirinko net keliolika Lietuva ir lietuvių kalba besidominčių vengrų – Lietuvos mylėtojų… Tiboras, kuriam įspūdžiai iš Lietuvos buvo nepamirštami, nutarė išmokti lietuviškai. Kursai truko net 3 metus, o vasarą Tiboras su kitais vengrais kelis kartus turėjo galimybę išvykti į Lietuvą, į Vilniaus universitete rengiamus lietuvių kalbos kursus užsieniečiams. Maždaug tuo metu susikūrė Budapešto lietuvių bendruomenė, kurios nariai galėjo būti ne tik lietuviai, bet ir jiems prijaučiantys vengrai. Tuo metu Budapešto lietuvių bendruomenės gyvenimas buvo tikrai aktyvus: visi jaudinosi dėl įvykių Lietuvoje, dėl blokados, dėl Sausio 13-osios įvykių, dažnai vykdavo susitikimai, kartu būdavo minimos lietuvių šventės. Tiboras nuo tada tapo vienas iš aktyviausių bendruomenės narių.

Išsipildė jaunystės svajonė tarnauti Dievui

Kartą Tiboras išsiuntinėjo visiems kvietimus atvykti tam tikrą dieną ir valandą prie Budapešto centre esančios Centro parapijos bažnyčios. Ir koks buvo visų mūsų nustebimas, kai ten susirinkusius lietuvius pasitiko kunigo rūbais apsirengęs Tiboras! Paaiškėjo, kad jam pavyko įgyvendinti jaunystės svajonę tarnauti Dievui – jis jau dabar, išėjęs į pensiją, baigė Kunigų seminariją ir buvo įšventintas į diakonus. Tai buvo pirmoji Tiboro liturgija, kuri vyko po 8 dienų nuo jo įšventinimo. Jau tada jis pasiryžo, kad šioje srityje įgytas vertybes skirs Vengrijos lietuvių bendruomenei.

Vengrijos lietuvių globėjas

Nuo to laiko, kai buvo įšventintas, Tiboras tapo Vengrijos lietuvių globėjas ir religine prasme. Jis pradėjo aktyviai organizuoti Vengrijos Lietuvių bendruomenei liturgijas, kurias visada laikydavo lietuvių kalba. Iš pradžių liturgijos vyko Centro parapijos bažnyčioje, kurioje jis buvo paskirtas diakonu. Kadangi lietuvių bendruomenė neturėjo vietos, kur galėtų susitikinėti, Tiboro dėka bažnyčios patalpos tapo Vengrijos lietuvių bendruomenės nuolatinių susitikimų vieta. Ten Tiboras ne kartą organizavo ir įvairias lietuvių šventes, Vasario 16-osios minėjimus. Religinių švenčių proga jis surengdavo bažnyčioje liturgijas lietuviams, o po jų bažnyčios patalpose Lietuviai ir jų draugai visada turėjo galimybę susirinkti, aptarti aktualias temas arba paprasčiausiai pabendrauti. Tiboro iniciatyva kasmet vyksta Liturgija Sausio 13-ajai paminėti. Tiboras savo misiją – globoti Vengrijos lietuvius ir laikyti liturgijas, krikštyti, laidoti ir atlikti visas krikščioniškąsias pareigas Vengrijos lietuviams, kaip jo prašė kardinolas V. Sladkevičius apsilankymo pas aukštus katalikų dvasininkus Lietuvoje metu, iki šiol vykdo nepaprastai kruopščiai. Jis pats paruošė maldų tekstus lietuvių kalba, kiekvienai liturgijai išrenka skaitinius, skaitomus lietuvių kalba į liturgijas atėjusių bendruomenės narių, giesmes, kurias gieda tuo metu Budapešte besimokančios lietuvės studentės ir kai kurios jau lietuviškai pramokusios vengrės.

Kunigo dėka Vengrijoje yra lietuviška televizija

Tiboro veikla neapsiribojo vien bažnytine ir organizacine veikla bendruomenėje. Jis, vengras, pirmasis pradėjo rūpintis, kad lietuviai Vengrijoje galėtų matyti Lietuvos televizijos programas su palydovine antena. Turėdamas inžinieriaus išsilavinimą, jis ir tokiu būdu padeda lietuviams neatitrūkti nuo Lietuvos. Be jokio užmokesčio, iš meilės Lietuvai ir noro padėti lietuviams ne vienas Vengrijos lietuvis džiaugiasi galėdamas žiūrėti lietuviškas laidas.

Lietuvių tautinio identiteto puoselėtojas

Budapešte įkūrus Lietuvos Respublikos ambasadą, Tiboras ne kartą vedė liturgijas įvairių švenčių proga ir ambasados patalpose. Tiboras Teszáras aktyviai dalyvauja Vengrijos lietuvių bendruomenės veikloje, niekam neatsisako padėti ir religiniais klausimais, paguosti ar nuraminti, yra tikras Vengrijos lietuvių globėjas. Be jo lietuvių bendruomenės neįmanoma įsivaizduoti. Juk jo dėka lietuvių bendruomenė ilgus metus turėjo ir iki šiol turi prieglobstį, o lietuviai išlaiko savo tautinį identitetą. Pasak T. Teszáro, visame pasaulyje išeivių pabuvimas kartu bažnyčioje naudingas jų identiškumui suvokti, nes kartu švęsdami, melsdamiesi, dvikalbių krikštynų, laidotuvių (o gal kada nors ir sutuoktuvių!) metu pasijaučia artimesni vieni kitiems.

Sunku sudėti Tiboro Teszáro, kuris savo dalį gyvenimo nesavanaudiškai, be skambių žodžių pašventė Lietuvos išeivijai Vengrijoje, nuopelnus į biografinius rėmus, nes jis lietuviams davė dvasinę šilumą, galimybę susirinkti ir bendrauti gimtąja lietuvių kalba, neužmiršti Lietuvos, jos papročių, švenčių, džiaugsmų ir liūdnesnių akimirkų.

 Parengė Ieva Ąžuolaitytė ir Reda Rimkutė-Lorincz