Įtraukusis švietimas šiandien jau tapo mokyklų kasdienybe, tačiau į fizinio ugdymo pamokas jis ateina lėčiau. Lietuvos paralimpinio komiteto apklausa ir patirtis rodo, kad vaikai su negalia vis dar dažnai nuo šių pamokų „atleidžiami” arba yra pasyvūs stebėtojai. Nuo vaikystės nevaikštanti ir mokytojus įtraukties mokykloje mokiusi vežimėlių tenisininkė Agnieška Toločko įsitikinusi, kad svarbiausia matyti vaiko galimybes ir ieškoti būdų pritaikyti pamoką kiekvienam.
Įtraukties mokė mokytojus
Vežimėlių tenisininkė ir naujo Lietuvos paralimpinio komiteto įgyvendinamo projekto „Aš galiu” vadovė A. Toločko sportuoja visą gyvenimą. Kojų nevaldo nuo kūdikystės – stuburo kanale susiformavęs auglys buvo užspaudęs nervus, teko iškęsti ir 12 operacijų. Vis dėlto, negalia jos nestabdė niekada, o artimiausi žmonės visada palaikė. Agnieška mokė mokytojus apie įtrauktį, kai tokia mokyklose neegzistavo.
„Tėvai ilgai svarstė, į kokią mokyklą mane leisti: skirtą vaikams su negalia, ar įprastą. Džiaugiuosi, kad galų gale nusprendė leisti į bendrojo ugdymo įstaigą, kuri buvo arčiausiai namų, kur mokėsi ir jie, ir mano brolis. Mokykla sutiko pabandyti. Pamenu, pradinių klasių mokytoja tėvams sakydavo, kad nežino, ką su manimi daryti, nes aš visur norėdavau dalyvauti. Kalėdiniuose vaidinimuose, sporto užsiėmimuose – visur. Labiausiai esu dėkinga tėvams, kad nestabdė, nes pavyzdžių mačiau įvairių”, – pasakoja A. Toločko.
Augdama ji išbandė skirtingas sporto šakas. Būdama paauglė net tapo asmenų su negalia sportinių šokių čempione. Tiesa, šokius teko mesti, kai partneris pasirinko kitą sportą šaką. Tada atrado vežimėlių tenisą – šiuo metu A. Toločko yra Lietuvos paralimpinės rinktinės narė, siekia patekti į Los Andželo paralimpines žaidynes.
„Mokykloje svarbu buvo ne tik fizinis prieinamumas, bet ir tai, kaip su manimi bendravo mokytojai bei kiti vaikai. Būdavo, kad fizinio ugdymo pamokose, ekskursijose, renginiuose kiti nuspręsdavo už mane: „Tau turbūt nepavyks“, „tau bus per sunku“, „gal geriau nedalyvauk“. Tačiau buvo ir žmonių, kurie suteikdavo galimybę pabandyti, įtraukdavo ir elgdavosi su manimi taip pat, kaip su kitais. Pamenu, vaikai mokėsi sukti lanką. Galvoju, na, čia jau tikrai ne man. Tačiau mokytoja sakė, jog galiu sukti lanką ant rankos, kaklo ar dar kitaip. Ir aš tai dariau”, – savo patirtimis dalijasi vežimėlių tenisininkė.
Šiandien A. Toločko ne tik profesionali sportininkė, bet dirbdama ir Lietuvos paralimpiniame komitete siekia užtikrinti, kad kiekvienam vaikui būtų sudarytos galimybės sportuoti kartu su bendraamžiais.
„Ką norėčiau, kad mokytojai žinotų? Įtrauktis nereiškia, kad visi turi viską atlikti vienodai. Galima pakeisti taisykles, užduotį ar aplinką – svarbiausia, kad vaikas būtų kartu ir galėtų dalyvauti. Kartais tam, kad vaikas pats atrastų, ką jis gali, reikia tik vieno suaugusio žmogaus, kuris nepasakytų: „Tu negali“, o paklaustų: „Ką padaryti, kad galėtum?“ – sako A. Toločko
Ekspertė: situacija gerėja
Lietuvos fizinio ugdymo mokytojų asociacijos prezidentė Aida Vengalė sako, kad bendra tendencija mūsų šalies mokyklose yra palanki įtraukčiai. Vaikai, turintys individualių ugdymosi poreikių, mokosi kartu su savo bendraamžiais, tad fizinio lavinimo pamoka nėra išimtis – čia taip pat ieškoma būdų vaikų visapusiškam įtraukimui.
„Tai ne ateities planai – įtrauktis jau vyksta. Žinoma, skirtingose mokyklose ir patirtys skirtingos, todėl svarbiau kalbėti ne tik apie šių vaikų buvimą klasėje, bet apie realų jo dalyvavimą pamokoje. Norėtųsi pereiti nuo formalaus „dalyvauja, nedalyvauja“ pasakymo, prie klausimo visai mokyklos bendruomenei: „Kiek ir kaip vaikas gali aktyviai dalyvauti fizinio ugdymo pamokoje ir ką mes visi (administracija, mokytojai, mokinio padėjėjai, klasės draugai, tėvai) kartu galime padaryti, kad situacija keistųsi”, – pabrėžia Lietuvos fizinio ugdymo mokytojų asociacijos vadovė.
Anot A. Vengalės, kartais užtenka paprasčiausių dalykų – įrengti pakylą, kad su vežimėliu būtų patogu įvažiuoti į salę, ar nupirkti daugiau ausinių, jog vaikai, kuriems salėje per stiprūs garsai, galėtų sportuoti ramesnėje aplinkoje.
„Įtrauktis fizinio ugdymo pamokose svarbi dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, fizinio ugdymo pamokos suteikia vaikui galimybę judėti. Kuo daugiau bus skirtingų judėjimo patirčių, tuo vaikais daugiau įgis kompetencijų – pažinti savo kūną, gebėjimus, jį valdyti ir ilgainiui pats gebės atsirinkti, kas jam tinkama. Antra, sportavimas – tai sėkmės patyrimas, bendradarbiavimas su klasės draugais ir buvimas kartu su visais pamokoje. Svarbu matyti vaiko galimybes, o ne jo negalią. Padrąsinti, skirstyti užduotis, pateikti įvairių priemonių, pasirinkimo laisvės ir vaikas tikrai atsiskleis taip, kaip mes net nesitikėjome. Verta priminti sau, jog tai yra vaikai ir jie visi geba judėti”, – sako A. Vengalė.
Daugiau pagalbos mokytojams
Švietimo portale 2022 m. buvo paskelbtos metodinės rekomendacijos „Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, fizinis ugdymas“. Anot ekspertės, praskleidus jų turinį matome, kad yra pateikta aplinkos pritaikymo ir sportinių veiklų organizavimo pavyzdžių. Taip pat parengtos bendrųjų programų pritaikymo rekomendacijos skirtingų poreikių mokiniams.
Lietuvos paralimpinio komiteto atlikta fizinio ugdymo mokytojų apklausa rodo, kad įtraukties problema rūpi paties mokytojams – absoliuti dauguma – net 80 proc. respondentų įsitikinę, kad bendros fizinio ugdymo pamokos gali prisidėti prie geresnės mokinių su negalia įtraukties į mokyklos bendruomenę. Vis dėlto, trečdalis mokytojų pripažįsta, kad jų pamokose vaikai su negalia į fizinio ugdymo pamokas neįtraukiami.
„Verta paminėti, kad fizinio ugdymo mokytojai apskritai turi palankų požiūrį į mokinių, turinčių negalią, įtraukimą. Įvairūs mokymai, diskusijos, praktinės veiklos ir įgytos žinios pritaikomos praktiškai pamokoje. Mokytojai dažniau kelia praktines problemas: didelės klasės ir skirtingi vaikų gebėjimai, trūksta laiko pamokoje individualizuoti užduotis, specialistų ir mokinio padėjėjų trūkumas pamokoje, neatliepiamas tinkamų priemonių ar didesnės jų įvairovės poreikis. Liūdna, kad fizinio ugdymo pamokai reikalingos priemonės yra toje pat priemonių mokyklai „eilutėje“ kaip ir knygos, pratybos. Ir dažniausiai mokykla pirmiausia perka knygas, o fizinio pamokai reikalingoms priemonėms tiesiog nelieka lėšų”, – problemas vardina A. Vengalė.
Ji atkreipia dėmesį į fizinio ugdymo pamokos dažną realybę: po įtemptų kitų pamokų, čia vaikai „pasileidžia plaukus“ – daug emocijų, triukšmo, greita veiklų kaita, dažnai tuo pat metu vienoje salėje dalyvauja dvi skirtingos klasės. Tad kartais dėl pačių vaikų saugumo jie neįtraukiami į pamoką. Taip pat vis dar dažnai susiduriama su tėvų nusistatymu, nerimu, abejonėmis, kai tėvai patys atriboja vaikus nuo šios pamokos, nes nori juos apsaugoti, bijo, jog vaikams nepavyks atlikti užduoties, jie patirs nesėkmę. Dėl šios priežasties labai svarbu tėvams ir mokytojui kalbėtis, kad būtų kuo daugiau aiškumo ir abipusio supratimo dėl vaiko gerovės.
„Taip pat atkreipčiau dėmesį į mokinio padėjėjo dalyvavimo pamokoje svarbą. Pareigybė yra, tačiau dažnai jų nepakanka, arba mokinio padėjėjas tiesiog neateina į šią pamoką, arba ateina nepasiruošęs, pavyzdžiui, neturi nei sportinės aprangos, nei tinkamos avalynės ir yra tik pasyvus stebėtojas. Panašu, kad reikia aiškiai apibrėžti pareigybę, jog mokinio padėjėjas kartu su vaiku turi būti aktyvus dalyvis fizinio ugdymo pamokoje. Labai svarbu suprasti, kad jis yra komandos dalis, ir jo indėlis labai svarbus, kai vaikui reikia pagalbos, pavyzdžiui, orientuojantis aplinkoje, atliekant pratimą, judant ar užtikrinant saugumą. Tačiau jo tikslas – padėti vaikui savarankiškai atlikti pratimą, o ne tą pratimą atlikti už jį”, – sako Lietuvos fizinio ugdymo mokytojų asociacijos prezidentė.