Pradinis / Lietuviai svetur / Viruso iššūkiai lituanistiniam švietimui ir lietuviškumo ugdymui

Viruso iššūkiai lituanistiniam švietimui ir lietuviškumo ugdymui

Lapkričio 15 dieną vyko 15-asis kasmetinis Jungtinės Karalystės mokytojų kvalifikacijos kėlimo seminaras. Šį kartą seminaras vyko virtualiai, jame dalyvavo pusė šimto lietuviškų mokyklų vadovų bei mokytojų.

„Mano pirmųjų mokslų“ įkūrėja Simona Staputienė su šeima

Seminaro dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos ambasadorius Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje Renatas Norkus ir antrasis sekretorius Tadas Kubilius, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Užsienio lietuvių skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Žemgulienė, naujoji Seimo narė Dalia Asanavičiūtė ir Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininko pareigas laikinai einanti Alvija Černiauskaitė. Seminare įdomius pranešimus skaitė ir naudingus praktinius užsiėmimus vedė lektoriai: etnokultūrininkas, ansamblio „Žvangucis“ vadovas Giedrius Griškevičius, folkloro ansamblio „Gegutala“ vadovė Nijolė Grivačiauskienė ir prodiuseris, muzikologas Gediminas Zujus.

Seminaro metu daug dėmesio buvo skirta virtualioms pamokoms aptarti ir nauja patirtimi bei metodine medžiaga pasidalinti. Virusui pavasarį pasiekus Jungtinę Karalystę ir dabar išgyvenant antrąjį karantiną, lituanistinės mokyklos patyrė daug padarinių. Dalį liūdnų ir dalį labai pozityviai įkvepiančių.

Iššūkiai

Buvo liūdna, kad ne visi mokiniai tęsė ar vasarą baigė mokslus virtualiai dėl visos paletės priežasčių: ne visi, ypač didesnėse šeimose gyvenantys, vaikai turėjo laisvą kompiuterį pamokų metu, kai kurie po savaitės privalomų pagrindinės mokyklos mokslų prie kompiuterio nenorėjo dar ir šeštadienį praleisti taip pat mokantis. Ikimokyklinukai dalyvavo tik su tėvelių pagalba, tad irgi ne kiekviena šeima galėjo prisėsti su vaiku pamokų metu. Gaila buvo nors ir laikinai atsisveikinti su dalimi mokinių.

Virtualių pamokų laikas sutrumpėjo laikantis sveikatos reikalavimų. Mokiniui didėjo savarankiško darbo krūvis. Taip pat labai svarbu paminėti, jog mokymas per kompiuterį tinka tikrai ne kiekvienam, ypač ikimokyklinio amžiaus, vaikui. Turintiems specialiųjų poreikių, dėmesio problemų toks mokymas turi būti labai trumpas ir pritaikytas, virtualioje grupėje jis pasidaro visiškai neveiksmingas. Mokytojams sudėtingiau tikrinti ir taisyti ranka rašomus vaikų darbus, reikia laukti, kol mokiniai atsiunčia savo darbų nuotraukas.

Džiaugsmai

Tikrai yra ir kuo pasidžiaugti. Pamokų perkėlimas į virtualią erdvę privertė mokytojus labai kūrybingai pažiūrėti į lietuvių kalbos mokymo galimybes. Mokyklos sugalvojo įvairių sprendimų, kaip ne tik garantuoti lietuvių kalbos pamokų tęstinumą vedant gyvas virtualias pamokas, bet ir išlaikyti vaikų susidomėjimą dalyku. Lidso (Leeds) mokyklos „Saulutė“ vadovė Simona Kaunienė pristatė vaizdines priemones žodyno plėtimui ir temines vaizdo pamokas vaikams. Portsmuto (Portsmouth) lituanistinės ugdymo studijos „Jūra“ vadovė Gintarė Ulevičiūtė pristatė atpasakojimo, kaip psichologinio kalbos mokymosi pagrindo, metodą, puikiai taikomą nuotolinėse pamokose. O šios studijos mokytoja Aušrinė pasakojo, jog buria mokinius į virtualius lietuviškų knygų skaitymo ir filmų žiūrėjimo klubus. Škotijos lietuviškos mokyklos vadovė Evelina Kovnators pasakojo, jog internete rado vertingos, jau paruoštos medžiagos, ją pritaikė savo pamokoms ir pati kuria nuotolinių pamokų medžiagą.

Aš pati šiuo metu gyvenu Vilniuje ir kuriu savo vadovaujamos mokyklos-darželio Londone „Mano pirmieji mokslai“ mokiniams vaizdo reportažus apie juos dominančius, su mokymo tema susijusius dalykus Lietuvoje. Juose kalbinu muziejų gidus, visokių sričių specialistus, kūrėjus. Reportažais siekiu supažindinti mokinius su Lietuvos istorija, kultūra, tradicijomis ir dabartimi, parodyti vaikams įdomias tėvų gimtosios žemės vietas.

Gerą žinią lituanistinėms mokykloms paskelbė laikinoji lietuvių bendruomenės pirmininkė Alvija Černiauskaitė. Bendruomenės tinklalapyje netrukus atsiras puslapis, kuriame Jungtinės Karalystės mokyklos dalinsis sukaupta metodine medžiaga.

Aptardami mokinių pasiekimus seminaro dalyviai atkreipė dėmesį, jog pradinių klasių ir vyresnieji mokiniai kiekvienas prie savo kompiuterio susikaupia geriau nei klasėje, vaikų niekas neblaško. Tėvai geriau mato, ko ir kaip mokosi vaikai, ir gali jiems padėti.

Džiugiausia naujiena, jog atsiradus didesniam virtualių lietuvių kalbos pamokų pasirinkimui, mokytis prisijungė nauji, toli nuo mokyklų gyvenantys mokiniai, kurie neturėjo galimybės lankyti lietuviškos mokyklos, nes jos arti nebuvo. Naujų šeimų ir vaikų susidomėjimas lietuviškomis pamokomis yra pats geriausias ir prasmingiausias dėl viruso atsiradusių virtualių pamokų rezultatas.

Lietuviškumo ugdymas

Minėtas faktas ir kūrybiškas mokytojų sprendimų ieškojimas teikia daug vilties, kad lietuvių kalbos mokymosi galimybės virusas neįveiks. Savo pranešime seminaro dalyviams kalbėjau  norėdama paskatinti mokytojus neprarasti budrumo ir nepamiršti, jog labai svarbu ne tik mokyti vaikus lietuvių kalbos ar istorijos, bet ir ieškoti būdų, kaip ugdyti lietuviškumą. Lietuviškumu vadinu lietuviško mąstymo, kultūros supratimą, lietuviško identiteto ir savivertės formavimą, lietuviškų tradicijų ir papročių perėmimą. Tapatybės gerųjų patirčių, nuo pat mažų dienų gyvenant kitoje šalyje, natūraliai atsiranda ne tik šeimoje, bet ir per ryšį su lietuviška mokyklos bendruomene, lietuvių draugų rato plėtimą ir gyvą bendravimą patiriant malonias emocijas. Lituanistinėje mokykloje tai yra labai natūrali veiklos dalis. Virtualios pamokos karantino metu šiuo atžvilgiu riboja mokytoją. Mokant internetu nebeįmanoma su mokiniais šokti ratelių, žaisti grupinių žaidimų, neįmanoma susiderinti dainuoti dainas. Kiekvienas lieka su savimi.

Būtų dar blogiau, jei mokymas persikeltų į visiškai kompiuterizuotą, programuotą lygį, nes gyvo bendravimo su mokytoju tikrai kokybiškai nepakeis joks kompiuteris ar dirbtinis intelektas. Mokytojas turi visą bagažą „supergalių“, kaip dabar madinga sakyti. Kelios svarbesnių: emocinis intelektas, padedantis jausti, ar mokinys priima mokymo medžiagą, ar gerai šiandien jaučiasi ir nusiteikęs mokytis, o gal prieš pradedant mokslus reikia su juo pasikalbėti ir pamotyvuoti. Geras mokytojas žino individualius, kiekvienam jo mokiniui tinkančius mokymo būdus ir nešabloniškai vertina jo pasiekimus. Mokytojas ne tik prisideda prie ugdymo, bet ir auklėja mokinius. Galima šį sąrašą pratęsti iki labai ilgo ir detalaus, bet, manau, jau supratote, jog noriu akcentuoti, kad mokytojas yra žmogus. Kiekvienas žmogus turi minusų, bet mokymo atžvilgiu kas daugiau gali išugdyti ŽMOGŲ, jei ne kitas žmogus? Tikrai ne kompiuteris. Ir į tai labai svarbu atkreipti dėmesį turint omenyje, kad lituanistines mokyklas aktyviausiai lanko ikimokyklinio ir pradinio ugdymo mokiniai, kurių mokymuisi labai reikalingas gyvas bendravimas, emocijos.

Žmogus, mokytojas lituanistinėje mokykloje moko, dalinasi ne tik kalba ir Lietuvos istorija, bet ir kultūra, tradicijomis. Juk reikia pirmiausia jas turėti ir branginti, kad galėtum su kitais pasidalinti. Ir tai efektyvu daryti gyvai bendraujant klasėje, bendruomenėje, nes įsimenama patiriant geras emocijas, jaučiamas bendrumas su kitais mokiniais. Virtualiose pamokose mokytojas irgi yra svarbiausias veikėjas, kuris kuria ryšį ir visos klasės bendrumo jausmą virtualiai įmanomais būdais. Tad noriu palinkėti visiems lietuviškų mokyklų mokytojams neužmiršti, jog mūsų visų tikslas – ne tik techniškai mokyti kalbos, bet kuriant virtualių pamokų mokymo planus labai sąmoningai stebėti savo mokinius, kaip jaučiasi vaikai ir kas jiems padeda, o kas trukdo mokytis šiomis neįprastomis sąlygomis, kad galėtume išsaugoti ryšį su esamais ir sukurti jį su naujais mokiniais. Per šį savo ryšį padedame mokiniams puoselėti, kurti, atrasti ir stiprinti ryšį su Lietuva.

Simona Staputienė

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top