Lina Neverbickienė, kūrybinis slapyvardis Lina Ever
Gimė Panevėžyje
Trečius metus gyvena Vokietijoje, Berlyne
Žurnalistė, rašytoja, ryšių su visuomene konsultantė
Linos Ever kūrybiniu slapyvardžiu pasivadinusi žurnalistė pirmojoje savo knygoje „Objektyve meilė“ įtraukia skaitytojus į intriguojančią meilės istoriją, kupiną žiniasklaidos ir politikos pasaulio užkulisių detalių. Šiuo metu Vokietijoje gyvenanti Lina jau dirba prie antrojo romano, kuris, kaip teigia, neturės nieko bendra nei su žiniasklaida, nei su politika. Kodėl ji nusprendė pasukti rašytojos keliu? Moteris prisipažįsta visada svajojusi tapti rašytoja, tačiau ilgai niekam nedrįsusi apie tai prisipažinti. Galiausiai imtis rimto romano ją paskatino… motinystė. Knygų draugijoje užaugusi Lina teigia, kad rašymas jai yra bene geriausias būdas atitrūkti nuo kasdienybės ir pakliūti į visiškai kitokį pasaulį. O knygų skaitymas – bene geriausia terapija, kuri tokia reikalinga rūpesčiuose paskendusiam ir neretai netinkamais būdais nusiraminimo ieškančiam šių dienų žmogui.
Pradėkime nuo pažinties su Jumis. Kuo dirbote Lietuvoje ir kaip Jūsų gyvenimo vaga pakrypo Berlyno kryptimi?
Esu baigusi žurnalistiką. Dar studijų metais pradėjau dirbti tada ką tik susikūrusiame pirmame nepriklausomame laikraštyje „Respublika“. Vėliau baigiau ryšių su visuomene studijas ir perėjau dirbti į kitą barikadų pusę – buvau atstovė spaudai, renginių organizatorė, ryšių su visuomene konsultantė, tarptautinės įmonės filialo Lietuvoje vadovė. Dirbau neskaičiuodama valandų, nuolat ką nors organizuodavau, konsultuodavau, bėgiodavau su kostiumėliais ir aukštakulniais. Visi jie dabar gražiai išrikiuoti stovi pas mamą spintoje Vilniuje, o aš dabar geriausiai jaučiuosi su džinsais ir sportbačiais. Gal todėl man taip patinka Berlynas. Šis miestas žavi paprastumu ir leidžia kiekvienam būti savimi. Visada svajojau čia pagyventi. Nors metus, kitus. Kaip kad kiti svajoja apie Paryžių ar Niujorką. Berlynas buvo mano pirmasis pamatytas užsienio miestas, o Vakarų Berlynas tapo pirmuoju Vakarų pasaulio veidu. Įsimylėjau jį iš pirmo žvilgsnio (šypsosi – red. past.).
Kai prieš dvejus su puse metų mūsų didieji vaikai baigė mokyklą ir įstojo studijuoti, o mažajam suėjo dveji ir jam buvo visai nesvarbu, kur gyventi, nusprendėme, kad pats laikas patiems „pabėgti iš namų“.
Ar buvo sunku priprasti prie naujos šalies?
Nebuvo sunku, nes Berlyną mes puikiai pažinojome, esu buvusi čia daugybę kartų, turiu draugų. Ir pinigų buvome pasitaupę gyvenimo svetur pradžiai, tad pirmus mėnesius jautėmės kaip turistai – stengėmės susipažinti su miestu, kuo daugiau aplankyti. Po pusės metų vyras gavo darbą – internetinėje parduotuvėje dirba mados fotografu. Aišku, nebuvo lengva rasti būstą, susitvarkyti dokumentus, sužinoti tvarką, susirasti būstą.
Kaip Jūsų vidinis gyvenimas pasikeitė persikėlus į Vokietijos sostinę?
Vos atvykusi jaučiausi labai pakylėtai. Kaip ir kažkada iš Panevėžio atvažiavusi studijuoti į Vilnių. Ta nevaržoma laisvė, tas žmonių margumas, daugybė renginių, menas ir muzika tiesiog gatvėje labai svaigino. Nors esu mačiusi nemažai pasaulio, Berlyne iš pradžių jaučiausi, kaip čia pasakius… lyg būčiau atvažiavusi iš kaimo. Todėl iš pradžių visais jutimo organais stengiausi sugerti įvairius miesto garsus, kvapus, spalvas. O miesto dalimi pradėjau jaustis tik praėjus maždaug pusmečiui.
Kodėl būtent dabar ėmėtės rašyti knygą? Galbūt visada svajojote tapti rašytoja?
Visada svajojau tapti rašytoja, tik drovėjausi apie tai garsiai pasakyti, todėl mano draugai ir artimieji buvo šiek tiek nustebinti. Buvau vienišė, užaugusi knygų draugijoje ir daugiau laiko praleidžianti su jų personažais negu su draugais. Turbūt aštuntoje klasėje su kaimyne buvome parašiusios paauglišką romaną. Vėliau rašiau pasakas, apsakymus, eiles, bet jų niekam nerodžiau. Kai laukiausi, atsirado daugiau laiko, tad nutariau pagaliau imtis tikro romano.
Kodėl pasirinkote tokį slapyvardį?
Tai ne slapyvardis, tai tiesiog gerokai apkarpyta mano pavardė, kuri gražiau atrodo ant viršelio (šypsosi – red. past.).
Skaitytojams visada smalsu: kiek knygose yra išties nutikusių dalykų, o kiek – fantazijų. Ar Jūsų knygoje daug tikrų įvykių?
Nelabai. Personažai sulipdyti iš kelių tikrovėje egzistuojančių žmonių, pagražinti girdėtomis istorijomis, politinėmis realijomis. Manau, kad galėtų būti ir toks premjeras, ir tokia redaktorė, ir tokių ištvirkusių, per klaidą į Seimą patekusių politikų. Ir toks paparacų biuras galėtų egzistuoti Londone. Mane labai sudomino Lietuvoje plačiai nuskambėjusi žaliaakės ir žymaus politiko istorija, todėl kilo noras iškelti žurnalisto atsakomybės ir etikos klausimus.
Kaip pati apibūdintumėte, apie ką yra Jūsų knyga? Ką siekėte ja pasakyti skaitytojams?
Nors romanas kupinas žiniasklaidos užkulisių, persmelktas politikos, fotografinio darbo detalių, vis dėlto jis pirmiausia yra apie meilę, apie šeimą, apie asmeninius ir profesinius pasirinkimus. Man atrodo, kad tai yra amžini dalykai, todėl visada domino ir domins skaitytojus.
Kur ir kada skaitytojai galės su Jumis susitikti?
Susitikimai su skaitytojais vyks vasario 21 d., šeštadienį, 13 val. Knygų mugėje Vilniuje ir vasario 18 d. 18 val. Panevėžio „Pegaso“ knygyne. Labai visų lauksiu!
Koks Jums rašymo procesas? Tai – malonus ir įtraukiantis ar labiau valios reikalaujantis darbas?
Rašymas man – galimybė pabūti su savimi ir pabėgti iš tikro pasaulio. Tai lyg „escape“ mygtukas, išjungiantis kasdienius darbus ir rūpesčius ir leidžiantis nusikelti į herojų pasaulį. Po švenčių ar atostogų taip būnu pasiilgusi savų herojų, kad nekantraudama lekiu į jų pasaulį. Aišku, būna, kad įstringu, atidėlioju, tada prireikia ir valios. Itin daug jos reikia redaguojant.
Ar belaukiant knygos pasirodymo nekilo noro ką nors perdaryti, patobulinti? Kiek truko juodraščio rašymas, o kiek – tobulinimas?
Aš visą laiką ją perdarinėjau. Net po to, kai nusiunčiau leidyklai, dar kartą ją perrašiau, sutrumpinau. Skaitydamos su redaktore nuolat abi ją taisėme.
Rašiau ilgai, maždaug dvejus metus. Paskui pusmetį nenorėjau prie juodraščio liestis, leidau jam pagulėti, daviau jį paskaityti kelioms draugėms. Galiausiai suvokiau, kad viskas turi būti kitaip, ir sėdau perrašinėti, keičiau romano struktūrą. Taigi galima sakyti, kad mano tekstas pakankamai „nučiupinėtas“.
Apie ką bus antroji Jūsų knyga?
Kita knyga bus apie Berlyną ir neturės nieko bendra nei su žiniasklaida, nei su politika. Tai bus odė mano mylimam miestui. Ir, aišku, meilės istorija. Bandysiu parodyti, kad ne vien Paryžiuje ar Romoje galima įsimylėti (šypsosi – red. past.).
Kai kurie leidėjai skundžiasi, kad sunku parduoti knygas: jaunimas gyvena elektroninėje erdvėje, vyresni žmonės paskendę šeimos, karjeros rūpesčiuose. Ką prarandame nerasdami laiko knygų skaitymui?
Prarandame tą kitų išgalvotą pasaulį, kuris daug spalvingesnis ir turiningesnis už virtualią realybę ar kompiuterinius žaidimus. Kiekvienas mūsų pavargstame nuo kasdienės rutinos, nesibaigiančių rūpesčių, tad reikia žinoti, kad ne alkoholis, ne televizorius, ne žaidimai, o knyga yra pati tikriausia terapijos priemonė, leidžianti mums pabūti patiems su savimi visai kitokiame pasaulyje. Mane knygos gelbsti ir kai liūdna, ir kai neramu, ir kai būnu supykusi.
Kas Jus pačią paskatino rinktis žurnalisto specialybę?
Be literatūros, mane domino ir fizika, ir biologija, ir geografija, mėgau fotografuoti, šokau, lankiau muzikos mokyklą, vaidindavau mokyklos spektakliuose. Galėjau rinktis iš daugybės sričių ir vis neapsisprendžiau. Ir dabar jau a. a. tėtis tada man pasakė: „Jei tau patinka viskas, gal rinkis žurnalistiką, nes jos studijuoti susirenka negalintieji apsispręsti ir išsirinkti vienos rimtos mokslo šakos.“ Be to, man patiko fotografuoti, svajojau tapti fotoreportere. Tik studijų metais sutikusi savo dabartinį vyrą, supratau, kad jis tai daro daug geriau už mane. Taip ir likau prie rašomosios mašinėlės.
Ar Jums patiko tai, ką dirbote?
Taip, man labai patiko žurnalistinis darbas. Ir dabar patinka – vis dar kartais rašau straipsnius. Tik darbas dienraštyje abiem tėvams, turintiems du mažus vaikus, buvo per daug įtemptas. Teko rinktis man.
Papasakokite apie didžiausią Vokietijos fotografijos festivalį, kuriame teko dalyvauti. Koks jame buvo Jūsų ir Jūsų vyro vaidmuo? Tiesa, kad nuotraukų paroda „Vilnius–Berlynas“ Lietuvos ambasadoje sulaukė didelio susidomėjimo?
Mes tiesiog išnaudojome gerą progą. Idėją surengti parodą, kuri būtų kaip tiltas tarp Berlyno ir Vilniaus, nešiojausi seniai. Ir kai pamačiau, kad galima teikti paraiškas dalyvauti tarptautinio fotografijos festivalio konkurse, nedvejodama susisiekiau su ambasada ir užpildėme reikiamus dokumentus. Džiaugiausi kaip vaikas, kai vertinimo komisija atrinko Renato ir Ramūno (Renato Neverbicko ir Ramūno Danisevičiaus) darbus dalyvauti festivalyje. Taip tapau parodos kuratore, nors niekada anksčiau nesu nieko panašaus dariusi. Paroda buvo labai gerai lankoma, bet labiausiai džiaugiuosi, kad dviejų lietuvių fotomenininkų vardai ir nuotraukos atsirado tarptautiniame kataloge. Beje, vasario 17 d. 18 val. atidarysime šią parodą Vilniuje, Šlapelių muziejuje, esančiame Pilies gatvėje. Ji bus eksponuojama iki kovo pradžios.
Ar Berlyne turite artimų draugų vokiečių?
Berlyne turime draugą, su kuriuo susipažinome prieš dvidešimt penkerius metus keliaudami autostopu po Baltijos šalis. Jo šeima jau yra tapusi mūsų šeima, ir daug švenčių švenčiame kartu. Berlynas yra internacionalinis miestas, jame gali išgyventi ir nebendraudamas su vokiečiais. Geriausiomis draugėmis šiuo metu tapo darželio mamos iš Vokietijos, Venesuelos, Rusijos. Su jomis labai įdomu bendrauti, nes užgriebiame daug istorijos, politikos, nacionalinių kultūrų skirtumų. Esame netradicinės mamos, nes susitikusios apie Putino politiką ir Che Guevarą kalbamės daugiau nei apie vaikus.
Ar dažnai apima Lietuvos ilgesys, mintys apie ją? Ko dar, be artimųjų, labiausiai trūksta gyvenant svetur?
Ilgesys užplūsta tik kartais, tik šiltais vasaros vakarais, kai apima noras atsidurti savo sodyboje prie Vilkokšnio ežero. Tada užsimerkiu ir prisimenu nupjautos žolės kvapą, ežero raibuliavimą, žemuogių karulius, žiogų čirpimą.
Mes į Lietuvą parvažiuojame dukart per metus, tad kaip ir nėra ko išsiilgti. Vilnių ir Berlyną skiria tik tūkstantis kilometrų, arba tik pusantros valandos skrydis, tad visada žinau, kad jei užplūs ilgesys, sėsiu į lėktuvą ir nuskrisiu.
Dvejus metus ilgėjausi knygų mugės šurmulio. Pernai sakiau, kad jau kitąmet tikrai važiuosiu. Negalėjau pagalvoti, kad svajonės išsipildys su kaupu ir šiemet galėsiu pristatyti knygą ir dalyti autografus.
Ko palinkėtumėte tautiečiams?
Tautiečiams linkiu drąsos būti tokiems, kokie jie nori būti, ir leisti kitiems „išeiti iš rėmų“.
Dėkoju už pokalbį.
Inesa Uktverienė
Knygų pristatymų organizatorių ir asmeninio Linos Ever archyvo nuotraukos