Pradinis / Lietuviai svetur / Vytautas Maciūnas: „Neskurdinkime savo vaikų“

Vytautas Maciūnas: „Neskurdinkime savo vaikų“

Ilgametis išeivijos veikėjas Vytautas Maciūnas pozityviai vertina pokyčius, kuriuos į JAV lietuvių bendruomenę (LB) įneša naujai atvykusieji iš Lietuvos, nors, reikia pripažinti, stebėtinai daug naujai atvykusių šeimų vaikų sunkiai ar nenoriai kalba lietuviškai. Suprantama, taip siekiama lengviau pritapti prie gyvenamosios JAV aplinkos. Prisimindamas savo jaunystę Amerikoje, V. Maciūnas teigia, kad be tėvų nuolatinio raginimo ir reikalavimų būtų ištirpęs JAV visuomenėje. Tačiau jis iš patirties žino, kad, mokant lietuvių kalbą, galima lengviau prisitaikyti ne vienoje kultūroje. Todėl dabar jis sako: „Neatimkime iš savo vaikų galimybės jaustis saviems dviejose kultūrose, nes tai didelis pranašumas.“ Apie ilgametį darbą JAV LB vadovybėje ir išeivijoje įgytą patirtį kalbamės su Filadelfijos apylinkėje gyvenančiu Vytautu Maciūnu.

Koks buvo Jūsų kelias į JAV LB?

Viskas, ką darai, priklauso nuo to, kaip vaikystėje ir jaunystėje lietuvybės klausimais auklėjo tėvai. Paprastai pradžia būna lituanistinėse mokyklose, stovyklose, Ateitininkų organizacijoje. Taip suformuojamas atsparumas tautiniam ir kultūriniam ištirpimui. Jaunimui lengviau prisitaikyti prie aplinkos, o ne derinti gyvenimą dviejuose pasauliuose. Tą įtampą pajutau besimokydamas gimnazijoje, nes lietuvybė ir Lietuva buvo lyg įsipareigojimai, o daugumai JAV gimnazistų įsipareigojimų sąvoka dar buvo toli už horizonto, bent taip man tada atrodė.

Mano mama buvo Vilniaus universiteto (VU) bendrabučio vadovė. Jos pavardė atsirado tremiamųjų sąraše, tačiau kartu su mano tėvu ji suspėjo pasitraukti į Vakarus. Amerikoje iš pradžių dirbo siuvykloje, ilgainiui tapo lietuviškos mokyklos mokytoja. Kai po kelerių metų darbo virš mokyklos pakibo uždarymo grėsmė, ji nedvejodama apsiėmė eiti ugdymo įstaigos vedėjo pareigas, rasti išeitį iš susidariusios situacijos, kurios kiti neįžvelgė ar nenorėjo dėti pastangų.

Mano tėvas buvo VU profesorius, literatūrologas, VU bibliotekos direktorius. JAV jis dirbo Pensilvanijos universiteto bibliotekoje, katalogavo knygas, parašytas įvairiomis kalbomis. Kai buvo leidžiama Lietuvių enciklopedija, vėliau pavadinta Bostono enciklopedija, jis buvo pakviestas redaguoti XV, t. y Lietuvos, tomą. Grįžęs po darbo bibliotekoje, tėvas plušo ir namuose: raudonu pieštuku braukė kitų profesorių, mokslo daktarų straipsnius, vis prasitardamas, esą tas ar anas nemoka rašyti. Jo aukojimasis tam darbui buvo akivaizdus, nors man ir nevisiškai suprantamas. Vis dėlto jutau, kad tik toje veikloje jis rasdavo tam tikrą ramybę ir pasitenkinimą.

Daug kas pasitvirtino, kai 1993–1994 metais atvykau į Lietuvą, į jo straipsnių knygos pristatymą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Buvęs švietimo ir mokslo ministras, literatūrologas, tuomet ėjęs instituto direktoriaus pareigas Darius Kuolys susirinkusiesiems apibūdino mano tėvo mokslinio darbo reikšmę. Jis suprato mano tėvo likimą geriau negu aš, paaiškino, kad šis išeivijoje tęsė savo, specialisto, veiklą, nors ir dirbo kaip „profesorius be studentų“. Ėmiau geriau suprasti tėvo prarastą gyvenimą.

JAV įsitraukiau į Ateitininkų organizaciją. Dar būdamas gimnazistas dalyvavau žiemos kursuose Dainavoje. Atmintyje iki šiol liko prisiminimai apie dr. Vyganto, Antano Sabalio, kunigo Stasio Ylos paskaitas ir ypač pokalbiai su kunigu S. Yla apie ateityje mūsų laukiančius iššūkius, tarsi numatant Lietuvos kelią į laisvę ir mūsų pastangas šiame kelyje.

Kai buvau septyniolikos, tuometis JAV LB Krašto valdybos pirmininkas Vytautas Volertas pakvietė mane dirbti administracinį darbą ir net pasiūlė kuklų atlygį. Pradėjęs dirbti JAV LB Krašto valdyboje, dalyvaudavau posėdžiuose, susipažinau su jos veikla. Mane ypač stebino tai, kad lietuviai nesibaimina reikalauti tiesos ir net siekti bei reikalauti JAV valdžios pareigūnų palankumo į viešumą keliant Lietuvos okupacijos klausimą ir Lietuvos valstybės pripažinimo tęstinumą. Bendravau su tų dienų Krašto valdybos aktyvistais Algimantu Gečiu, Rimu Česoniu, Aušra Zerr, Juozu Gaila. Stebėjau veiklą, kuri labai skyrėsi nuo mano tėvo literatūros istorijos rašinių ir minėtos enciklopedijos redagavimo.

Ilgainiui, įvertindamas tėvų lietuvybei nuveiktus reikšmingus darbus, supratau, kad mano lietuviška veikla galėtų būti paremta visuomeniniais reikalais. Lietuvių kalbą mokėjau, bet supratau, kad į Lietuvos literatūrą svaresnio įnašo nepadarysiu. Tad iš arti stebėjau, kaip reikia dirbti visuomeninį darbą ir patraukti organizacijos dėmesį. Būdamas studentu tapau JAV LB Krašto valdybos vicepirmininku jaunimo reikalams, o vėliau – ir pirmuoju JAV lietuvių jaunimo sąjungos pirmininku.

Tačiau šioje veikloje tuomet teko daryti pertrauką, nes pasirinkta profesija ir darbas inžinerijos srityje bei su juo susijusios kelionės užėmė daug laiko.

Naują ryšį su Lietuva radau per muziką. Lankydamasis pas būsimos žmonos tetą Niujorke, klausydavausi man dar negirdėtos naujos lietuviškos muzikos. Žmonos teta gaudavo „lauktuvių“ iš Lietuvos, iš jos pusseserės Zinaidos, ilgametės Vilniaus plokštelių studijos redaktorės. „Atradau“ grupę „Nerija“, Stasį Povilaitį, Nijolę Ščiukaitę ir kitus populiariosios muzikos atlikėjus. Filadelfijos choro repertuare, kuriame dainavau, buvo religinių giesmių, operų ištraukų ar operinio stiliaus bei liaudies dainų. O šioje muzikoje buvo daug naujo, tai buvo man iki šiol negirdėta kūryba. Per muziką atradau santykį su nauja, gyva Lietuva.

Chore buvau pagalbininkas. Kai jo vadovas iškeliavo amžinybėn, tapau choro vadovu. Mane domino naujos lietuviškos dainos, bet negalėjome gauti jų natų. Reikėjo pačiam įsiklausius nurašyti melodiją ir priderinti balsus. Mano muzikinis išsilavinimas apsiribojo penkerių metų grojimo pianinu praktika, tad negaliu sakyti, kad tai buvo aukščiausio lygio muzikavimas. Vis dėlto turėjome naują repertuarą, dainavome, koncertavome. Buvo smagu. Nors bėgau nuo kultūros ar literatūros profesine prasme, šis laikotarpis sustiprino bendravimo įgūdžius, o ryšys su kultūra teikė ir dvasinę atgaivą.

Kilus Lietuvos nepriklausomybės sąjūdžio bangai, stebėjau tuometinės JAV LB Krašto valdybos veiklą. Man atrodė, kad, atėjus kritiniam laikotarpiui, valdyboje trūko patirties, kurią regėjau iš arti, kai dar buvau studentas. 1990 metais kartu su Rimantu Stirbiu, siekdami suvienyti JAV lietuvius aktyvistus, skleisti naujausią informaciją bei informuoti JAV valdžios atstovus, įsteigėme Filadelfijos komunikacijos centrą. Stiprinant jėgas, po kelių pasitarimų mūsų Komunikacijos centras tapo JAV LB Krašto valdybos sudėtine dalimi.

Komunikacijos centras veikė Filadelfijos lietuvių namų patalpose. Mobiliųjų telefonų tuomet dar nebuvo, neseniai buvo atsiradę tik asmeniniai kompiuteriai. Įvedėme septynias telefono linijas, sudarėme visos Amerikos aktyvistų sąrašą. Dienos metu centre rinkdavosi net ir mamos su mažais vaikais. Vaikai žaisdavo, o mamos skambindavo senatoriams, Kongreso nariams, žiniasklaidai, ragindamos remti Lietuvos nepriklausomybę bei informuodamos apie įvykius šioje Baltijos šalyje. Vakarais susirinkdavo dieną pagal specialybę dirbę lietuviai, jie tęsė dienos darbus: kūrė atsišaukimus, peržiūrinėjo JAV Kongreso pareiškimus, spaudos pranešimus, susijusius su nepriklausomybes keliu einančia Lietuva.

Taip pamažu įsibėgėjo mano įsitraukimas į LB visuomeninę veiklą. Komunikacijos centro veiklą pristačiau JAV LB Tarybos sesijoje. Po pusantrų metų tapau kandidatu į JAV LB Tarybą ir kandidatavau į JAV LB Krašto valdybos pirmininkus. Laimėjęs rinkimus, pakviečiau savo konkurentę Reginą Narušienę tapti vykdomąja vicepirmininke ir suformavau Krašto valdybą.  Atėjo metas kurti naujus ryšius su jau laisva Lietuva ir paremti Lietuvos siekius tapti NATO nare.

Atėjo kitas metas, arčiau susipažinote su tuomet dar nepažįstama Lietuva?

Pirmą kartą Lietuvą aplankiau 1992-ųjų rugpjūtį, kai vykau į konferenciją Birštone. Prieš tai, 1991 metais, į Filadelfiją atvyko Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys Stasys Kropas. Tai buvo pirmas žmogus iš naujosios Lietuvos. Pokalbių su juo metu kilo idėja surengti konferenciją, kurioje JAV LB ir Lietuvos atstovai susipažintų ir pradėtų pokalbį. Konferenciją pavadinome „Lietuva-išeivija: ryšiai ir neišnaudotos galimybės“, ji įvyko 1992 metų vasarą Birštone.

Konferencijoje dalyvavo Lietuvos Seimo ir Vyriausybės atstovai bei lietuviai iš 14 kaimynių šalių. Buvo nuostabu susipažinti su tiek daug veiklių žmonių, svarstyti aktualius klausimus bei kartu pajusti tautinio sąmoningumo įvairovę.

Po Birštono konferencijos prasidėjo kelerius metus trukusios pastangos sukurti ilgalaikę JAV LB ir Lietuvos Seimo bendravimo struktūrą. 1993-ųjų žiemą sėdau į lėktuvą ir vėl atskridau į Lietuvą. Aplankiau visų tuometinių partijų vadovus, surinkau parašus už tai, kad būtų steigiama bendra Lietuvos Seimo ir LB komisija, kurios tikslas būtų svarstyti reikalus, susijusius su išeivijos patirtimi, kuri padėtų atskleisti dar neatrastas galimybes bei veiklos kelius stiprinant Lietuvos nepriklausomybę. Komisija buvo sąmoningai kuriama tokios formos, kad lietuvybės klausimai nebūtų politizuojami, visi sprendimai būtų priimami bendru sutarimu.

Gediminas Kirkilas tuo metu buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDDP) pirmininkas. Seime LDDP turėjo daugumą. Žinojau, kad jei LDDP nepritars, minėtos komisijos nebus. G. Kirkilas pakvietė mane į jų partijos posėdį. Keistai ten jaučiausi, o jie stebėjosi, kam gi ta Seimo komisija reikalinga ir koks čia „paukštis“ atėjo kalbėti apie kažkokią komisiją. Jau turėjau susirinkęs kitų partijų atstovų parašus, ir LDDP pirmininkas, su kuriuo buvau anksčiau susipažinęs, kreipėsi į savo kolegas, kad šie paremtų idėją. Pirmininkui paskatinus, gavau ir valdančiųjų pritarimą įkurti JAV LB ir Seimo komisiją.

Tačiau, nors visos partijos raštiškai pritarė komisijos įkūrimui, dar reikėjo palaukti, nes tuometis Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas dvejojo. Reikėjo papildomo spaudimo. Regina Narušienė, Liuda Rugienienė ir Algimantas Gečys labai prisidėjo prie to, kad komisijos steigimas būtų įtvirtintas Seimo įstatymu.

Pagaliau JAV LB ir Seimo komisija buvo įsteigta ir dėmesys pakrypo Lietuvos stojimo į NATO reikalų pusėn. Ilgainiui JAV LB ir Seimo įkurta komisija tapo Seimo ir PLB komisija. Ji tebeveikia ir dabar, jau atšventė 25 metų sukaktį.

Kiek „lietuviškų kepurių“ nešiojote?

Kelerius metus buvau Filadelfijos LB mokyklos mokytoju ir vedėju. Apie penkerius metus buvau Filadelfijos „Vilties“ choro ir vyrų padalinio vadovu, kadaise buvau sporto klubo „Aras“ pirmininku. Šešerius metus buvau Šiaurės Amerikos Ateitininkų Tarybos nariu ir trejus – Valdybos pirmininku.

Buvau Filadelfijos LB apylinkės pirmininku, Pietryčių apygardos pirmininku, LB Tarybos nariu, JAV LB ir Lietuvos Seimo komisijos nariu, PLB ir Seimo komisijos pirmininku. Tris kadencijas buvau JAV LB Krašto valdybos pirmininku (1990–1993), (2006–2009) ir (2010–2012).

Tačiau dabar pagrindinis mano darbas ir rūpestis – išlaikyti Filadelfijos lietuvių namus, įkurtus dar 1907 metais. Pandemija labai apsunkino jų išlaikymą, bet į talką atėjo ir senoji karta, ir naujai iš Lietuvos atvykusieji. Nors padėtis tebėra sudėtinga, smagu užnugaryje turėti pasirengusią ir pajėgią pamainą.

Turite patirties dirbant su pirmaisiais JAV LB lyderiais, Lietuvos nepriklausomybės kovų liudytojais, esate aktyvus dabartinės bendruomenės narys. Kokius panašumus ir skirtumus matote besikeičiančioje LB?

Dar nepaminėjau to, kuo labai didžiuojuosi. Antrosios savo JAV LB Krašto valdybos kadencijos metu pakviečiau šviesaus atminimo Birutę Bublienę būti vykdomąja pirmininke ir kartu įsteigėme JAV lietuvių išeivijos studentų stažuočių programą (vadinamąją LISS – Lithuanian International Student Services – programą). Tai buvo naujovė, ji iki šiol tęsiama (tiesa, pandemijos metu buvo padaryta pertrauka).

Baigdamas paskutinę kadenciją 2012 metais įsitikinau, kad bendruomenę turi perimti naujai atvykusieji iš Lietuvos. Jų vis daugėjo, jie jau pradėjo įsitvirtinti JAV. Pagerėjo lituanistinių mokyklų veikla, gerėjo lietuvių kalbos įgūdžiai. Mačiau kitą energiją, natūraliai artimesnius ryšius su dabartine Lietuva. Supratau, kad LB tęstinumas priklausys nuo to, ar atsakomybę perims Lietuvoje gimusieji. Vis dėlto mane šokiruoja, kad nemažai atvykusių iš Lietuvos šeimų vaikai sunkiai kalba arba vengia kalbėti lietuviškai… Regis, kai kurie jų mano, kad, norint sulaukti sėkmės gyvenime, reikia pritapti, t. y ištirpti, JAV kultūroje. Ir nors toks pritapimas tuo momentu atrodo lengvesnis pasirinkimas, jis, manau, skurdina ir prisitaikančiuosius, ir pačią visuomenę. Tačiau esu optimistas, nes matau, kad tarp bendruomenės vadovų yra žmonių, kurie supranta, jog būti dviejų kultūrų atstovu yra pranašumas.

Jūsų tėvų, net ir Jūsų karta turėjo konkretų tikslą – kovoti už laisvą Lietuvą. Dabartinė karta neturi tokių konkrečių tikslų, ir tie skirtumai išryškėjo.

Nors man teko pažinti tėvų kartos žmonių, kurie skyrė daug laisvo laiko ir pastangų rūpintis, kad JAV valdžia nepripažintų Lietuvos okupacijos, nesakyčiau, kad išeivijos veikla buvo nukreipta į kovą dėl Lietuvos laisvės. Mano tėvų karta daugiausia dėmesio skyrė kultūrinei veiklai ir švietimui, turėdama tikslą už Atlanto išlaikyti gyvą tautos šaką. Mano kartai pastangos prisidėti prie Lietuvos išlaisvinimo tapo dėmesio centru ir tautinio sąmoningumo reiškiniu. Matau, kad dabartinė iš Lietuvos atvykusi karta ir čia gimusi bei užaugusi karta tampa panašios savo pasaulėžiūra, o jų atžalos – ir lietuvių kalbos mokėjimu.

Manau, akivaizdu, kad, praradę laisvą Lietuvą ar lietuvių kalbą bei kultūrinį pažinimą, taptume skurdesni. Manau, kad JAV gyvenantys lietuviai turėtų susipažinti su savo politinės įtakos galimybėms ir padėti užtikrinti, jog JAV parama Lietuvos nepriklausomybei būtų išlaikyta. Šiuos du tikslus prisiimdami kaip kelrodį, nepaklysime.

Pastaruoju metu vyko ir vyksta įvairios akcijos: Black Lives Matter (BLM), Joe Bideno, Ukrainos palaikymo akcija, kova prieš Baltarusijos, Astravo keliamas grėsmes… JAV LB yra nepolitinė organizacija, tačiau šios akcijos supriešino jos narius. Į politiką organizacija negali kištis, bet ir nereaguoti būtų neteisinga. Ar įmanoma rasti balansą?

Šioje srityje reikia tik daugiau susikalbėjimo ir supratimo. Bendruomenė kaip organizacija negali dalyvauti politinių organizacijų veikloje ir negali skelbti, kad remia politikus, politines partijas ar skatina savo narius remti vieną ar kitą politinę partiją ar politikus. Taip pat ne pelno organizacijų lėšų neleistina skirti tokiam tikslui.

Tačiau JAV LB kaip organizacija gali informuoti valdžios atstovus apie tai, kas rūpi bendruomenės nariams. Svarbu, kad JAV LB nariai ir ypač vadovai tai aiškiai suprastų.

Kas Jums yra JAV LB?

Organizacija, kurios veikla siekia dviejų pagrindinių tikslų: padėti nariams išlaikyti lietuvišką tapatybę ir prisidėti prie to, kad Lietuva išliktų laisva. Organizacija, kuri savo struktūra turi skatinti palaikyti tarpusavio ryšius tarp JAV gyvenančių lietuvių (apylinkės, apygardos, šokių ir dainų šventės ir kt.), ryšius su Lietuva per Seimo ir PLB komisiją bei ryšius su lietuviais kituose kraštuose per PLB valdybą ir kitas kraštų bendruomenes.

Ko palinkėtumėte dabartiniams ir būsimiems JAV LB lyderiams?

Abiejuose kraštuose jau turime beribes galimybes būti savimi, laisvai gyventi. Vertinkime tai bei užtikrinkime, kad ir mūsų vaikai turėtų tokias galimybes.

Kalbino Sigita Barysienė, „Lietuvybės geno“ projekto vadovė

JAV lietuvių bendruomenei švenčia 70-metį ir pristato 70 istorijų apie 70 su bendruomene sąsajų turinčių žmonių iš skirtingų organizacijos gyvavimo laikotarpių.

https://javlb.org

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top