Deimantę Katkauskaitę ir jos šeimą, tiesiog neįsivaizduojančią savo namų be jokio gyvūno, jau pusmetį džiugina nepaprastai linksmas keturkojis augintinis – mažasis rusų toiterjeras, vardu Bosas. Mergina mielai sutiko papasakoti apie mažylio savybes, pasidalyti su mumis savo patirtimi gyvenant su šiuo žaviu keturkoju.
Mažas, bet drąsus
Paklausta apie šunelio charakterį, elgesio bruožus, Deimantė pirmiausia paminėjo jo žaismingumą: „Kartais būna toks žaismingas, kad iš to džiaugsmo krimsteli į ranką, pirštą ar į šoną. Jis tikras kramtukas, kandžiojasi kaip pašėlęs.“ Gyvūnas labai sargus. Loja ant nepažįstamųjų, kurie tik užkalbina. Mergina giria augintinį dėl paklusnumo. Būdamas dar mažytis, jis jau paklūsta komandoms: „sėsk“, „negalima“, „gulk“ ir „duok leteną“.
Ne naujiena, kad gyvūnų augintojams kartais tenka atsisveikinti su vienu ar kitu namų daiktu: augintiniai, ypač mažieji, kurie tiesiog negali nustygti vietoje, nuolat prasimano įvairiausių žaidimų, nesvarbu, ar su siūlų kamuoliu, ar su namų raktais, neretai sukelia ir šiek tiek rūpesčių. Bet, pasak Deimantės, kol kas didžiausios Boso išdaigos – iš tėčio atimtas mėsos gabaliukas ir suplėšytas gėlės lapas.
Boso kūno kalba
Įdomu, kokiais ženklais Bosas bendrauja su šeimininkais, išreiškia jiems savo norus. „Norėdamas būti pakeltas, jis pakelia priekines kojytes, – pasakoja Deimantė. – Prašydamas ko nors, žiūri mielomis akutėmis, nuleidęs ausytes. Kad jam šalta, parodo pakeldamas vieną priekinę letenėlę. Kai jam miegant užleidžiu garsesnę muziką, pradeda loti, kad patildyčiau.“
Šunelis – tas, kuris Tavęs visuomet laukia
Turbūt kiekvienas šeimininkas galėtų vardyti ir vardyti, ką jam suteikia jo augintinis. Iš gyvūnų kartais gauname to, ko mums nesuteikia niekas kitas. Ar kas nors geba taip džiaugsmingai Jus pasitikti grįžtantį iš darbo ar mokyklos, kaip šunelis? O juk taip gera žinoti, kad kažkas tavęs namuose be galo laukia. Bosas Deimantei grįžus namo tiesiog virpa iš laimės, toks patenkintas būna… Dažniausiai vakarais atsigula ant kelių – tai labai ramina.
Trumpa veislės charakteristika
Rusų toiterjerų veislė išvesta XX a. Rusijoje. Yra ilgaplaukių ir trumpaplaukių. Trumpaplaukiai šuniukai atrodo lyg stirnaitės, yra labai vikrūs. Turi grakščias kojas, tvirtą kūną, nedidelę galvą, dideles protingas akis, dideles stačias ausis. Pasižymi puikia uosle. Šiek tiek dreba dėl jautrios nervų sistemos. Tai šeimininkui atsidavę, mylintys gyvūnai, puikūs draugai, labai sargūs, drąsūs. Mėgsta keliauti, dėl nedidelio dydžio (yra vieni mažiausių šunelių) galima juos pasiimti kartu į kelionę.
Priežiūra
Rusų toiterjerus tinka laikyti bute. Tai aktyvūs šunys, todėl juos reikia kasdien vesti pasivaikščioti į lauką. Kaip teigia Deimantė, žiema šios veislės šuneliams sunki… Jie turi vaikščioti su stora striuke ar megztiniu, nes kitaip gali sušalti. Net ir aprengtas rudens dienomis būdamas lauke jos augintinis dreba. Kai pernelyg šalta, pats bėga namo.
Rusų toiterjerus maudyti pakanka kartą per mėnesį, reikia saugoti, kad į ausis nepatektų vandens.
Neleiskite šiems šuneliams šokti iš aukštai, nes gali susižeisti.
Komentarų: 1
Viskas panašu kaip pas mano Rusų Toiterjeras.Bet aš nesuprantu vieno dalyko kai aš Pradedu mokinti ji komandų jis Nuliūsta nuleidžia ausis ir pradeda Drebėti ir nieko nedaro arba atsigula😥