Kaune neproporcingai daug švietimui skiriamų lėšų nukeliauja ne pačiam švietimui ar mokytojų atlyginimams, o pastatams, šildymui ir aptarnaujančiam personalui. Tai pabrėžiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas įsitikinęs – pinigus geriau investuoti į mokytojus, o ne į pastatus.
Pagal tai, kiek vienam mokytojui tenka mokinių, Kauno miestas efektyvumu praktiškai nenusileidžia šalies lyderiui Vilniui. Bet pagal tai, kiek išleidžiama pastatams, Kauną lenkia visi didieji miestai ir 14 rajonų savivaldybių. Pasak Ž. Šilėno, Kaune moksleivių ugdymas sutvarkytas puikiai, tad belieka sutvarkyti infrastruktūrą. Tai tapo ypač aktualu, kai per pastaruosius septynerius metus moksleivių skaičius Kaune sumažėjo beveik 13 tūkst.
Dalis mokyklų yra pustuštės ne tik periferijoje, bet ir didmiesčiuose. Kodėl?
Moksleivių Lietuvoje drastiškai mažėja. Nuo 2009 metų Lietuvoje moksleivių sumažėjo maždaug šimtu tūkstančių. Paradoksalu, tačiau mokytojų skaičius pakito visai nedaug. Todėl viena didžiausių problemų, kurią turime šiandien, yra ne visu krūviu dirbantys ir mažas algas gaunantys mokytojai. Darbo krūvis nedidelis, nes neužtenka mokinių.
Kaip siūlote šią problemą spręsti?
Būtina imtis mokyklų tinklo ir mokytojų skaičiaus optimizavimo. Mūsų tyrimai rodo, kad Lietuvoje neproporcingai daug švietimui skiriamų lėšų nukeliauja ne pačiam švietimui ar mokytojų atlyginimams, o pastatams, šildymui ar aptarnaujančiam personalui. Mano įsitikinimu, pinigus geriau investuoti į mokytojus, o ne pastatus.
Visi pabrėžia, kad Lietuvoje daug mokytojų – apie 32 tūkstančius. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, nepedagoginio personalo, atmetus socialinius darbuotojus, sveikatos priežiūros darbuotojus, bibliotekininkus ir mokytojų padėjėjus, yra netoli 20 tūkstančių. Vadinasi, iš 5 mokykloje dirbančių žmonių 2 yra ne mokytojai.
O kaip yra su infrastruktūros išlaikymu?
Savivaldybės finansuoja mokyklų infrastruktūrą, tad jos privalo rūpintis, kad infrastruktūra neatsieitų per brangiai ir būtų išnaudojama efektyviai. Mokyklas galima jungti, pertvarkyti jų priežiūrą ir t. t. Sprendimų yra įvairiausių. Ar, pavyzdžiui, yra kokia nors bendra duomenų bazė, kurioje būtų matomas sporto salių užimtumas? Ar nėra taip, kad salės pusę laiko stovi nenaudojamos? O juk tai puiki erdvė tų pačių moksleivių ar bendruomenės sportui.
Pagal tai, kiek vienam mokytojui tenka mokinių, Kauno miestas efektyvumu praktiškai nenusileidžia lyderiui Vilniui. Bet pagal tai, kiek išleidžia pastatams, Kauną lenkia visi didesni miestai ir 14 rajonų savivaldybių. Atrodo, ugdymas sutvarkytas puikiai. Belieka sutvarkyti infrastruktūrą.
Kaip turėtų kisti mokinių skaičius ateityje?
Kiekvieno miesto situacija skirtinga. Tačiau laukti ir neoptimizuoti tinklo būtų pateisinama tik vienu atveju – jei po kelerių metų būtų numatomas didžiulis gimstamumo bumas. Tik ar kas tokį numato? Net jei gimstamumas stabilizuosis ir nebekris, neišmintinga manyti, kad pajėgtume išlaikyti visą sovietinę mokyklų infrastruktūrą.
Dalis mokyklų bendruomenių priešinasi apytuščių mokyklų jungimui. Kas svarbiau – ar leisti vaiką į mokyklą šalia namų, ar leisti ten, kur vaikas gaus kokybišką išsilavinimą?
Mano galva, laisvė neatsiejama nuo atsakomybės. Manau, kad geresnis modelis yra, kai mokyklos konkuruoja tarpusavyje. Taip formuojamas mokyklos vardas ir prestižas. Atsiminkite, kad mokyklos tarpusavyje konkuravo dar sovietiniu laikotarpiu, kai nebuvo nei moksleivio krepšelio, nei rinkos ekonomikos. Jau tada tėvai rinkdavosi, skirstydavo mokyklas į kokybiškas ir nekokybiškas. Pats ėjau ne į tą mokyklą, kuri arčiausiai, o į tą, kurią tėvai manė esant gera mokykla. Ir iki šiol nesigailiu.