Įžiebkime pagarbos ugnelę

Vieną gražų spalio antradienį Kauno Panemunės pradinės mokyklos 2a ir 2b klasių mokiniai, padedami klasės auklėtojų Dianos Kairiūkštienės ir Astos Baronaitės, kartu su tikybos mokytoja Ieva Ąžuolaityte-Staneikiene išsiruošė į Panemunės kapines pagerbti ugnele visų mirusiųjų. Ypač tų, kurie nelankomi, neprisimenami ir galbūt apleisti dėl to, kad jau nėra gyvųjų jų šeimos narių…

Apie Visų Mirusiųjų dieną

Per tikybos pamoką mokiniai susipažino su Vėlinių šventės prasme, mokėsi maldos už visus mirusiuosius, diskutavo apie tai, kas įvyksta po žmogaus mirties. Antrokai buvo skatinami susimąstyti apie žmogaus gyvenimo prasmę ir esmę. Pabiro gražių minčių apie tai, jog visi žmonės turi nugyventi savo gyvenimą taip, kad apie juos būtų ką gero prisiminti, jog negalima negražiai kalbėti apie mirusiuosius. Nustebino tai, kad mokiniai puikiai suprato, kodėl mirtis nebūtinai reiškia baigtį. Juk visi krikščionys tiki, kad po mirties gyvenimas tik prasideda: žmonės patenka į rojų ir jame būna kartu su Dievu. Ten niekas nedaro nuodėmių, todėl visi gyvena gražiai ir draugiškai. Tikybos mokytoja Ieva nuramino vaikus, nerimaujančius dėl to, ar jų brangūs artimieji tikrai nukeliavo į dangų, sakydama, kad visi žmonės, kurie trokšta susitaikyti ir būti su Dievu, gauna šią malonę. Todėl svarbu lankantis šv. Mišiose mirusiuosius prisiminti ir už juos pasimelsti, kartu su tėveliais lankytis kapinėse ir padėti sutvarkyti kapus, uždegti žvakelių, pagerbti mirusiuosius.

Mokiniai išgirdo ir įvairių trumpų pasakojimų apie šventuosius, kurie gyvena danguje ir saugo mus iš aukštybių. Kadangi antrokai susidomėjo, kaip galima tapti šventuoju, buvo išaiškinta, ką reikia daryti, kad gyvendamas žemėje šventėtum. Sužinoję, jog visi šventieji ir artimieji mirusieji mus globoja ir saugo, vaikai pasižadėjo melstis jiems ir dėkoti už tai, kad net ir po mirties jie daro gerus darbus ir padeda žmonėms.

Žvakė mirusiems giminaičiams

Vėliau mokiniai piešė žvakes ir jų viduryje užrašė vardus brangių žmonių, išėjusių anapilin, kuriuos prisimena. Mokėsi kalbėti maldą už mirusiuosius, tyloje gražiai pagerbė jų atminimą. Gavo gražią užduotį – pasikalbėti su savo suolo draugais apie vieną savo patį brangiausią, mylimiausią ir ypatingiausią žmogų, kuris jau gyvena danguje. Buvo aptarta mintis, kad „žmogus yra gyvas tol, kol gyvi prisiminimai apie jį“. Šią frazę visi kartu aptarė pasakodami, kaip ją suprato.

Žvakidžių gaminimas

Aptarę ir išsiaiškinę viską apie Vėlines, mokiniai buvo pakviesti gaminti žvakides. Sutarė jas kartu su mokytojomis nunešti ant apleistų kapų, uždegti žvakeles ir sukalbėti maldą už tų žmonių sielas.

Žvakidės išėjo vaikiškai šiltos ir jaukios. Buvo gražu žiūrėti, kaip nuoširdžiai ir atsakingai mokiniai kūrė, spalvino, rašė maldas šiose žvakidėse ir nuoširdžiai tikėjo, kad jomis labai džiaugsis mirusiųjų sielos. Beveik visi panoro pagaminti daugiau nei vieną žvakidę, nes kartu su tikybos mokytoja išsiaiškino, kad yra labai daug dėl pačių įvairiausių priežasčių apleistų, neprižiūrimų kapų. Mokiniai suprato labai svarbų dalyką: jeigu žmonės nepadės vieni kitiems, pasaulyje bus liūdna ir nyku. Sužinojo, kad kiekvieno žmogaus net ir pati menkiausia pagalba gali padaryti didelių stebuklų. Jeigu kiekvienas pasaulio žmogus padarytų po vieną gerą darbą ir vienu blogu darbu mažiau – pasaulis iškart taptų gražesnis ir bent kiek panašesnis į tą, kurį Dievas sukūrė pačioje pradžioje.

Kapų lankymas

Pasigaminę nuostabių žvakidžių, kartu su mokytojomis Diana, Asta ir Ieva mokiniai išsiruošė į Panemunės kapines. Ruošdamiesi kelionei jie ne tik sužinojo apie Vėlinių reikšmę, bet ir prisiminė saugaus eismo taisykles, kurių neišmanant neįmanomas nė vienas žingsnis už mokyklos ribų.

Diena buvo labai graži ir šilta, visos amžinojo poilsio vietos buvo nuklotos storais auksinių rudens lapų patalais. Buvo rasta labai daug apleistų kapų, kurių datos siekė net XIX amžių. Mokiniai rado ir neseniai palaidotų žmonių kapų, taip pat kapų, kuriuose buvo palaidoti vaikai. Didžiausią liūdesį mokiniams sukėlė vos dviejų savaičių mergaitės kapelis. Tą akimirką vaikai susimąstė apie žmogaus gyvybės trapumą. Kad ir kaip būtų gaila, mirtis neabejinga nė vienam.

Padedami mokytojų mokiniai uždegė daugiau nei 100 žvakių ir paliko jas degti taip tyliai pagerbdami visus mirusiuosius.

Grįžę į savo klases, vaikai atrodė labai rimti ir susikaupę. Keletas paklaustų antrokų atsakė, kad dabar mąsto apie gyvenimo prasmę ir laikinumą. Gražu, kad mūsų mažieji jau susimąsto apie tokius svarbius dalykus. Norisi paklausti: kada pastarąjį kartą Jūs susimąstėte, kokia Jūsų gyvenimo prasmė? Dėl ko Jūs stengiatės? Ką galėtų apie Jus kalbėti žmonės, jei netikėtai Dievas pasiimtų Jūsų gyvybę? Ar gyvenime darote tik tai, dėl ko nesigailėsite? Tegul Vėlinės padeda susimąstyti ne tik apie visus mirusiuosius, bet ir apie save, savo paskirtį žemėje.

Beje, nepamirškite ir Jūs pagerbti įžiebta žvake ir malda apleistų kapų. Imkime gražų pavyzdį iš mažųjų. Jie kartais mus gali pamokyti daug daugiau negu mes juos…

Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top