Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Tautiškumo dvasia Rogalando lietuvių bendruomenėje

Tautiškumo dvasia Rogalando lietuvių bendruomenėje

Tarp užsienyje gyvenančių lietuvių nėra patriotų? Stebint lietuvių bendruomenių veiklą, pastangas ne tik susikurti mažą lietuvišką pasaulėlį gyvenamojoje šalyje, išsaugoti ir vaikams perduoti tautinę tapatybę, bet ir padėti Lietuvos žmonėms, tampa akivaizdu, kad toks mūsų šalyje sklandantis pasenęs įsitikinimas klaidingas. Žinoma, palyginti nedidelės svetur susibūrusių lietuvių grupės negali reprezentuoti visų išvykusiųjų, tačiau jų gražūs ir prasmingi darbai rodo: kad ir kur gyventų, jie neleis sau ir savo vaikams pamiršti savo šaknų ir širdimi visada gręšis į gimtąją šalį. O gal vėliau, pasisėmę kitokios patirties, kurs ne tik savo, bet ir kitų gerovę Lietuvoje. Šįkart savo patirtimi ir mintimis dalijasi du Norvegijoje 2012 metais įkurtos Rogalando (Stavangerio) lietuvių bendrijos, kurios pirmininkas Saulius Trepekūnas, atstovai: bendrijos valdybos narys ir pirmininko pavaduotojas Zenonas Mačiulaitis ir lietuvių vaikų laisvalaikio centro „Draugystė“ iniciatyvinės grupės vadovė ir viena iš mokytojų Laimutė Skiudulė. Abu jie, kaip ir kiti bendruomenės aktyvistai, skiria daug laisvo laiko tam, kad Norvegijos pietvakarinėje dalyje gyvenantys lietuviai nenutoltų nuo savo tradicijų, kultūros ir galėtų susibūrę į bendrus renginius pasijausti esantys viena didelė lietuviška šeima.

Jauna, tačiau didelė ir tvirtą branduolį turinti bendruomenė

Prie bendruomeninės lietuvių veiklos Zenonas, kaip ir L. Skiudulė, prisideda nuo pat pradžių, t. y. 2012 metų. Turbūt šiame technologijų amžiuje nestebina tai, kad susiburti bendruomenei padėjo socialiniai tinklai: „Socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtoje vietinių žmonių grupėje radau žinutę, kad norima įkurti lietuvių bendriją ir kviečiama į susitikimą. Nuėjau į susitikimą, susipažinau su entuziastingais tautiečiais, o po trijų mėnesių, t. y. 2012 metų pradžioje, įvyko steigiamasis susirinkimas. Per jį buvau išrinktas į valdybą“, − savo atsiradimą bendruomenėje prisimena Z. Mačiulaitis.

Z. Mačiulaitį ir L. Skiudulę būtų galima pavadinti lietuviškų renginių sielomis – jiems niekad nepritrūksta noro prisidėti prie bendros lietuvių veiklos. Zenonas ne tik dalyvauja bendruomenės renginiuose, rašo apie juos straipsnius žiniasklaidai ir taip padeda skleisti Rogalando lietuvių bendrijos gerąsias naujienas užsienyje ir Lietuvoje, bet ir prisideda prie tų renginių organizavimo, vaikų laisvalaikio centro „Draugystė“ veiklos ir kitų lietuvių iniciatyvų. Organizuoja „Tautinės giesmės“ giedojimą per Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Pasak Z. Mačiulaičio, didžiulis yra vaikų laisvalaikio centro „Draugystė“ mokytojų, tarp jų ir L. Skiudulės, indėlis į bendruomenės gerovę. Jos ne tik moko lietuvių vaikus, bet ir organizuoja ar padeda organizuoti renginius, yra kupinos gražių ir įdomių idėjų. Nepamiršta jis ir šeimų indėlio. „Aktyvios šeimos dirba dvigubai. Jų antrosios pusės daug padeda prižiūrėdamos vaikus, buityje, kol šie žmonės dalija laisvą laiką bendruomenei“, − dėkingumą veikliems ir supratingiems lietuviams reiškia bendrijos pirmininko pavaduotojas Zenonas.

Vis dėlto Z. Mačiulaitis neslepia, kad pritraukti naujų žmonių į bendruomenę nelengva, ir bando įvardyti priežastis, dėl kurių dalis lietuvių galimai pasirenka laikytis nuošaliau nuo bendruomeninės veiklos. „Palyginti su Norvegijoje esančiomis lietuvių bendruomenėmis, esame didelė bendruomenė. Tačiau atsižvelgiant į lietuvių, gyvenančių Rogalando apskrityje, skaičių, narių galėtų būti ir daugiau, − pasakoja jis. – Priežasčių, kodėl nenorima prisidėti prie bendruomenės, matyt, yra įvairių. Gal vienus atbaido mokamas (nors ir mažas) metinis nario mokestis, galbūt žmonės mano, kad tapdami nariais turės kaip nors įsipareigoti. Kiti, kurie nustojo būti bendrijos nariais, galbūt turėjo nepamatuotų lūkesčių ir nusivylė. Dar kiti yra abejingi bet kokiai visuomeninei veiklai arba nejaukiai jaučiasi socialinėje aplinkoje, rūpinasi tik asmenine nauda ir savo laisvą laiką skiria tik savo pomėgiams. Nemažai žmonių mano, kad nauda gaunama tik asmenine iniciatyva. Bet nauda ateina per sąmoningą ir susipratusią visuomenę, kuri bendradarbiauja ir sukuria įvairių galimybių.“

„Mūsų tauta yra įdomi tuo, kad mes patys vieni kitų vengiame, tačiau, kitiems užkliudžius, stojame siena, − nuomonę apie tai, kodėl didelė dalis svetur gyvenančių lietuvių bendruomenių renginiuose vis dėlto nedalyvauja, išsako ir L. Skiudulė. – Sunku suprasti, kodėl dažnas lietuvis parduotuvėje nusisuka, kai išgirsta kalbant lietuviškai. Kodėl mes tokie? Galbūt tai lėmė mūsų dviejų kartų gyvenimas, svetimos valstybės vadovavimas ir šeimos vaidmens kiekvieno vaiko gyvenime mažinimas. Dar pridėčiau mūsų kunigaikštišką išdidumą ir nežinia iš kur paimtą pavydo jausmą. Viską sudėję gautume tipišką lietuvį, kuris yra uždaras, bet, suradus tam tikrą jungiklį, taptų aktyvus. Mums trūksta vadų-asmenybių, paskui kuriuos eitų kiti.“

Z. Mačiulaitis pasakoja, kad stengiasi pastebėti iniciatyvius žmones, įvertinti dirbančius, prisidedančius prie bendruomenės veiklos lietuvius ir taip skatinti jų iniciatyvumą. „Žiniasklaidai skirtuose straipsniuose stengiuosi nepersistengdamas įvardyti žmones, kurie prisideda prie renginių. Pastebiu, kad jie būna patenkinti tokiu įvertinimu, kitą kartą vėl geranoriškai prisideda“, − sako Zenonas. Pasak jo, bendruomenės branduolys yra stiprus, bet norisi ir abejingesnius žmones pažadinti. „Bendravimas yra nuostabus dalykas. Su bendruomenės nariais kartu keliaujame po Norvegiją, pasaulio šalis. Bendruomenėje praturtėja ir asmeninis gyvenimas“, − įsitikinęs jis.

Bendros šventės vienija

Lietuviai Rogalande švenčia nemažai lietuviškų švenčių, mini Lietuvai svarbiausias istorines datas: Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Kalėdas, Rasos šventę, rengia Kaziuko mugę. Be to, tradiciškai kasmet organizuoja Cepelinų puotą, Šeimų, Mokslo metų atidarymo šventes. Bene daugiausia lietuvių, pasak jo, sutraukia populiariausi pramogų pasaulio atstovai iš Lietuvos.

Per Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną Rogalando lietuviai, kaip ir tautiečiai visame pasaulyje, buriasi giedoti „Tautinės giesmės“. Zenono manymu, kartu giedamas himnas emociškai vienija žmones: „Jaučiamės kaip viena šeima, nesvarbu, kur gyvename. O ir Lietuvoje gyvenantys tautiečiai supranta, kad jų nesumažėjo, kad jie kartu su savo tauta yra visame pasaulyje.“

Paklaustas, kurie renginiai, jo manymu, lietuviams svetur reikalingiausi, Zenonas atsako: „Manau, kad reikalingiausi turėtų būti tie renginiai, kurie žmogų ugdo kultūriškai, stiprina jo tapatybę, dvasingumą. Bet naudingi ir pramoginiai renginiai, nes sukviečia tautiečius, stiprina bendruomeniškumą, per juos galima pasijausti didele šeima, matyti lietuvišką aplinką, sutikti pažįstamų, atsipalaiduoti nuo kasdienės rutinos.“

Rogalande yra nemažai įvairių lietuvių kolektyvų, įvairių užsiėmimų sporto mėgėjams, vaikams, jaunimui. Kaip pasakoja pašnekovai, yra trys lietuvių krepšinio komandos, kurios žaidžia III Norvegijos divizione, taip pat futbolo komanda „J.I.L.“. Įkurtas fotografų klubas. Lietuviai buriasi ir renkasi žaisti tinklinio, krepšinio, važinėti motociklais, dviračiais, plaukioti su jėgos aitvarais. Rogalando lietuvių jaunimo klubas rengia diskotekas. Inesa Grigaitė du kartus per savaitę veda lietuviams vaikams dizaino ir juvelyrikos užsiėmimus. Ir tai – tik dalis čia gyvenančių lietuvių veiklų.

Su lietuvių kultūra supažindina norvegus

Rogalando lietuviai dalyvauja ir bendruose renginiuose su norvegais, kviečia juos į lietuviškas šventes. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas Hjelmelande buvo skaitomos ir į norvegų kalbą verčiamos Justino Marcinkevičiaus eilės, grojamos lietuviškos dainos, pasakojant norvegams, apie ką jos, šokami šokiai. Renginyje dalyvavo ir žurnalistų, apie šį renginį vėliau buvo rašoma vietos spaudoje. „Apima puikus jausmas, kai kolega atsineša į darbą laikraštį ir rodo tave nuotraukoje“, − prisimena Zenonas.

Jau tradicine tapo Rogalando lietuvių bendrijos organizuojama Cepelinų puota, kurioje dalyvauja ir norvegai. Pasak Zenono, pastarieji per šią šventę stebi, kaip lietuviai šoka savo šokius, o lietuvaičiai žiūri, kaip norvegai šoka svingą; norvegai valgo cepelinus, o lietuviai vaišinasi jų alumi.

Z. Mačiulaičiui itin įsiminė ir viena Kovo 11-osios šventė, kurią organizavo… norvegai. „Jie grojo orkestru, o mes pagal jų grojamą melodiją šokome. Kartu vaišinomės ir bendravome, o paskui kartu šokome ratelius. Buvo labai malonu skaityti norvegų išleistą skrajutę, kurioje norvegiškai supažindinama su renginio programa ir Kovo 11-osios reikšme. Joje buvo rašoma, kad Lietuva pirmoji suskaldė Sovietų Sąjungą“, − su malonumu prisimena Zenonas.

Rogalando lietuvių bendrijos organizuojamoje Kaziuko mugėje norvegai taip pat dalyvauja. Ši šventė sulaukia ir vietos žurnalistų dėmesio: šiemet „Sandnes Posten“ laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, kuriame supažindinama su Kaziuko mugės istorija, programa, šventės rengėjais ir pan.; žurnalistai filmavo mugės oficialiąją dalį ir rengė reportažą. Pasak Zenono, bendraujant su norvegais, kai kurie pirmi pradeda kalbėti apie Kaziuko mugę. Taigi ši lietuviška šventė jau žinoma tarp vietinių gyventojų.

Z. Mačiulaitis pasakoja, jog norvegai (bent jau tie, kurie noriai dalyvauja lietuvių šventėse) džiaugiasi, kad lietuviai įsitraukia į visuomeninį gyvenimą ir savo kultūra praturtiname jų kultūrą. Norvegus žavi lietuvių darbštumas. Dar jie labai mėgsta cepelinus, patys turi panašų patiekalą (kumle).

Remia sergančius ir vargstančius Lietuvos žmones

Rogalando lietuvių bendrija, turinti labdaros komitetą, nepamiršta tų, kuriems Lietuvoje itin reikia pagalbos, ir kasmet renka lėšų Lietuvos paramos ir labdaros organizacijoms, besirūpinančioms sergančiais ar nepasiturinčiose šeimose gyvenančiais vaikais, kitais likimo nuskriaustais žmonėmis. Kaip pasakoja Z. Mačiulaitis, prieš keletą metų per kalėdinį labdaros koncertą buvo surinkta 10 727,51 Lt, ši suma buvo išsiųsta Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namams. Per kitą kalėdinę labdaros akciją buvo renkama parama organizacijai „Mamų unija“. Per Kaziuko mugę taip pat vyko labdaros akcijos: buvo aukojama onkologinėmis ligomis sergančius vaikus remiančiam fondui „Rugutė“, organizacijai „Gelbėkit vaikus“. Bendruomenė yra rėmusi ir viešąsias įstaigas „Vilties erdvė“, „Vilties namai“, kurios rūpinasi sutrikusio intelekto žmonėmis, taip pat TV3 televizijos projektą „Išsipildymo akcija“.

Pasak Zenono, būna, kad labdaros komiteto nariai draugams surengia vakarėlį, juos vaišina, o už tai draugai palieka pinigų labdarai. Surinkti pinigai išsiunčiami į Lietuvą. Lietuviai nuolat sugalvoja įvairių akcijų. Pavyzdžiui, pernai pavasarį grupė lietuvių šoko į šaltą vandenį, norėdami atkreipti žmonių dėmesį ir surinkti lėšų „Bėdų turgui“.

Mažųjų lietuvaičių tautinę tapatybę padedantis ugdyti laisvalaikio centras „Draugystė“

Įkūrus Rogalando lietuvių bendriją, imta ieškoti, kas galėtų įkurti lietuvišką mokyklėlę. Sužinojusi apie tai, L. Skiudulė nė nedvejodama nusprendė imtis šio darbo – toks stiprus buvo noras vėl dirbti su vaikais, imtis organizacinės veiklos. Mat Lietuvoje ji nuo 20 metų dirbo pedagoge, pamažu kopė nuo vaikų darželio auklėtojos iki savivaldybės švietimo skyriaus specialistės pareigų, režisuodavo ir vesdavo renginius. Be to, matydama, kad jos vyro anūkas, gyvenantis Anglijoje, bepradedąs užmiršti lietuvių kalbą, suprato, jog būtina išnaudoti tai, ką gavo Lietuvoje.

„Pirmiausia reikėjo sužinoti, ar yra vaikų Stavangerio apylinkėse, ar yra savanorių, kurie prisidėtų prie mokyklėlės veiklos. Į pirmąjį susitikimą suėjome devynios aktyvistės. Pasiūliau surengti Vaikystės šventę ir pakviesti visus vaikus. Tai ir buvo pradžia – 2012 metų birželio mėnuo. O 2012 rugsėjį pradėjome veiklą ir vystome ją iki šiol“, − „Draugystės“ atsiradimą prisimena Laimutė.

Šiuo metu vaikų laisvalaikio centrą lanko 35 vaikai. Kūrybingos pradinukų mokytojos L. Skiudulė, Gitana Gudauskaitė, Ieva Nausėdienė, Janina Šimkutė, muzikė Snieguolė Lapėnaitė, lituanistė Modesta Zigmantaitė į pamokas integruoja lietuvių kalbą, muziką, istoriją, dailę. Taigi vaikai ne tik mokosi lietuvių kalbos, bet ir ugdo savo meninius gebėjimus.

Pasak L. Skiudulės, „Draugystė“ įkurta nuošaliau nuo centro esančio Hommersako miestelio mokykloje. Į jį daugeliui tėvų reikia vežti vaikus valandą ar net ilgiau. „Tai tėvų patriotizmo išraiška, nes kiekvienas nori po darbų šeštadienį pailsėti, o jie veža vaikus į pamokėles ir laukia jų. Kad būtų smagiau laukti, įkūrėme Laukiančių tėvų klubą. Jame skaitomos paskaitos, pristatomos veiklos, tėvai padeda gaminti renginių dekoracijas“, − sako mokytoja.

Kaip atrodo įprasta diena „Draugystės“ centre? „Mūsų diena kartu – trys valandos kas antrą šeštadienį – prasideda bendra vaikų ir tėvų veikla – pusvalandį būname visi drauge. Pavyzdžiui, per praėjusį susitikimą kiekvienas vaikas padarė po gėlytę, jas suklijavome ir sukūrėme atviruką „Lietuvai – 25“ bei išsiuntėme jį Lietuvos Prezidentei. Kartu giedojome himną, kartu klijavome“, − apie Kovo 11-osios paminėjimą su šeimomis pasakoja L. Skiudulė.

Po bendrų veiklų su tėvais vaikai eina į atskiras klases ir prasideda pamokos.

Bendruomeninė veikla – meilės Lietuvai išraiška

Z. Mačiulaitis paklaustas, kas jį skatina prisidėti prie bendruomenės veiklos ir kitų lietuvių tautiškumo skatinimo, pasakoja, kad nuo mažens buvo auklėjamas patriotine dvasia: „Vaikystėje ir jaunystėje tiek tėvai, tiek aplinka įkvėpė patriotiškumo. Vos pradėjęs suvokti aplinkinį pasaulį, sužinojau, kad mano valstybė yra okupuota. Dar tada, kai mano seneliai sukūrė šeimas, ji buvo nepriklausoma. Mano senelis buvo Lietuvos savanoris ir kovojo už jos laisvę, pasakodavo, kaip kovėsi mūšiuose.

Prisimenu priešmokyklinėje klasėje mokytoja paprašė vaikų sugalvoti sakinių. Pakėliau ranką ir pasakiau: „Leninas ėda šieną.“ Mokytoja sutriko ir pradėjo aiškinti, kad Leninas nėra gyvulys. Tai puikiai žinojau, kaip ir žinojau tai, kad jis yra mano priešas. Tai sakydamas turėjau galvoje, kad niekada nebūsiu okupantų pusėje. Taip savotiškai kovojau su savo priešu.

Tėvai turėjo Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“ – mėgau ją skaityti. Taip pat skaitydavau arba klausydavau skaitant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Girdėjau tėvų pasakojimų apie partizanų kovas, trėmimą į Sibirą, disidentų suėmimą ir net žudymą. Kartu su šeima klausydavau „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ bei Vatikano radijo. Dalyvavau Sąjūdžio mitinguose, tapau skautu.

Prisidėdavau prie Kybartų parapijos jaunimo veiklos. Parapijoje tuo metu klebonavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Švęsdavome uždraustas tautines ir religines šventes. Atvažiuodavo disidentų skaityti paskaitų apie Lietuvos istoriją, pasakoti, ką patyrė per tardymus, kalėjimuose.

Bręstant akiratis platėjo. Žinojau apie žmones, kurie buvo labai atsidavę tėvynei ar net paaukojo už ją gyvybę. Todėl sunkiai įsivaizduoju save sėdintį nuošalyje ir nepajudinantį nė piršto dėl savo valstybės. Ankstesnės kartos man perdavė kalbą, tradicijas, istoriją, dabar atėjo ir mano eilė. Mano suvokimu, visuomenė yra gyvas, kintantis organizmas. Jei joje vyksta geri dalykai, ji tobulėja. O blogas idėjas ji sugeria kaip kempinė. Mes vieni kitus veikiame.“
Vaikų laisvalaikio centro „Draugystė“ pradinių klasių mokytoja L. Skiudulė, kuri taip pat organizuoja ir veda lietuviams koncertus, kitus renginius, sako esanti motyvuota lietuvė, gerbianti savo šalies tradicijas, papročius, kalbą. Tačiau ne ką mažiau moterį skatina žmonės, su kuriais ji dirba siekdama bendro tikslo, ir matomas veiklos rezultatas: „Man patinka žmonės, su kuriais dirbame, patinka nuovargis, kurį jaučiu po atlikto darbo, patinka kurti ir matyti rezultatą.“ Jos teigimu, Lietuvoje nejaučiamas toks poreikis būti su kitais žmonėmis, nes apstu giminių, draugų, o čia, svečioje šalyje, praeina ne vienas mėnuo ar metai, kol pavyksta rasti žmogų, su kuriuo tiesiog gera būti kartu, gera drauge kurti, švęsti.

Norvegų ir lietuvių skirtumai

Per beveik septynerius metus Z. Mačiulaitis susiformavo tam tikrą nuomonę apie norvegus ir trumpai juos apibūdina kaip gana paprastus, praktiškus, pilietiškus žmones. Pasak jo, norvegams pranešti apie nusižengimą policijai ar darbo saugos komitetui yra ne skundimas, o pareiga. Bandydamas apibūdinti norvegų būdą, pašnekovas prisiminė šventę, kurią kartu su jais organizavo: „Ruošdamiesi vienai bendrai šventei sutarėme su norvegais, kad mes paruošime desertų, o jie pasirūpins kitu maistu. Mes patiekėme didžiulį tortą, šakotį, mažučių sumuštinukų, išrikiavome saldainius pagal Lietuvos vėliavos spalvas ir t. t. O norvegai atnešė didelį katilą žirnių sriubos ir manų košės. Ir jei kam nors būtų nepatikę, jie būtų ramiai pasiūlę padaryti geriau. Norvegai nėra linkę verstis per galvą. O mes, lietuviai, jei jau ką darome, tai iš širdies. Ir jei kas neįvertina to – susikrimstame, nusimename.“

Zenono teigimu, nors norvegų šalis turtinga, tačiau jų stalai nelūžta nuo valgių. Jie apskaičiuoja ir nevengia kuklumo, nesirūpina dėl to, ką kiti pagalvos.

Džiaugiasi tobulėjančia Lietuva, tačiau tikisi daugiau pokyčių

Į Lietuvą grįžtantis keturis kartus per metus Zenonas sako pastebintis, kad šalis pamažu keičiasi. „Vis dažniau pastebiu žmonių veiduose šypseną. Ne tik didieji miestai tvarkosi, gražėja, bet ir miestelių centrai atnaujinami. Važiuodamas į savo tėviškę, Kybartus, pakeliui miesteliuose ir kaimuose pastebiu vis daugiau tvarkingų, gražių sodybų. Žmonėms vis svarbesnis tampa grožis, kultūra. Vis daugiau dvarų prikeliami naujam gyvenimui. Ne tik skiriamas didelis dėmesys architektūrai, bet ir rūpinamasi paveldo išsaugojimu: renkami pasakojimai, istoriniai vietovių, primenančių apie mūsų turtingą europietišką kultūrą, aprašai“, − džiaugiasi jis.

Vis dėlto pašnekovas sako, kad nors Lietuvoje kuriasi bendruomenės, tačiau žmonių aktyvumas galėtų būti ir didesnis. Jo manymu, labai svarbu veiklius žmones palaikyti dalyvaujant jų renginiuose. Taip jie gautų grįžtamąjį ryšį, įrodantį, kad jų veikla yra reikalinga ir prasminga. Zenonas džiaugiasi, kad Lietuva nėra savanaudiška šalis ir palaiko Ukrainą jai sunkiu metu, padeda jai skirdama paramą, nors pati nėra turtinga.

Nors teigia jau dabar matantis vis tobulėjančią ir gražėjančią Lietuvą, Zenonas mintyse kuria dar modernesnės, tobulesnės valstybės paveikslą: „Norėčiau Lietuvą matyti kaip modernią valstybę, išsaugančią baltišką-krikščionišką tapatybę, kurioje visi piliečiai būtų gerbiami, nesvarbu, kokias pareigas eitų ar kokius darbus dirbtų, kokios tautybės ar religijos būtų. Kad laisvas žodis būtų pilietinės visuomenės garantas, tačiau nepažeistų kitų garbės ir įsitikinimų. Kad taptume skaidresne visuomene, nepakančia korupcijai. Kad politinėse partijose neliktų asmenų, kurie kenkia valstybės interesams. Kad kuo stipresnė būtų vidurinė klasė. Kad save gerbiantys lietuvis, jei išgali, turėtų tautinius kostiumus ir juos dėvėtų per tautines, valstybines bei svarbiausias gyvenimo šventes. Kad mokytojai vaikus ne tik mokytų, bet ir ugdytų, įdiegtų jiems, jog Lietuva yra jų valstybė, jų motina, jų namai. Ypač tai svarbu dabar, kai kaimynystėje sudėtinga geopolitinė situacija ir vis daugiau kalbama apie gynybą. Manau, kad jauno žmogaus norą ginti savo šalį nebūtinai turi skatinti geras Lietuvos istorijos, geografijos išmanymas − žmogus turėtų ginti savo valstybę todėl, kad ji yra jo.“

Z. Mačiulaitis sako, kad vis dažniau kalbama apie Lietuvos sėkmę, stiprėjančią ekonomiką, tačiau to beveik neatspindi gyventojų algos – minimali alga Lietuvoje vis dar labai maža, ypač šeimoms, kurios augina vaikus. „Norėtųsi, kad ekonomika toliau stiprėtų ir kad darbdaviai būtų solidarūs su visuomene. Kad tie, kurie gali mokėti daugiau nei minimalią algą, mokėtų didesnį atlyginimą. Kad kuo daugiau darbdavių suvoktų, jog darbuotojai uždirba jiems pinigų ir juos išlaiko. Norėtųsi, kad ir patys darbuotojai būtų vieningesni ir sąmoningesni, solidarūs su kolegomis ir neleistų pažeidinėti jų teisių, kai nesilaikoma įstatymų ar sutarties sąlygų. Visa visuomenė atsakinga už bendros gerovės kūrimą.“

Kita problema, kurią įžvelgia Z. Mačiulaitis, – Lietuvoje dar yra seno požiūrio į viršininką ir pavaldinį – kad viršininkas yra aukščiau už darbuotoją – liekanų. Norvegijoje, pasak jo, tiek pavaldinys, tiek viršininkas jaučiasi lygūs kaip žmonės, bet supranta skirtingas savo pareigas. Pašnekovas norėtų, kad Lietuvoje įsitvirtintų suvokimas, jog ir vieni, ir kiti tik atlieka savo užduotis, bet nė vienas neturi daugiau privilegijų už kitus.

L. Skiudulė, paklausta, kokią Lietuvą norėtų matyti, pabrėžia pagarbą ir meilę žmonėms: „Neseniai sekiau vaikams pasaką apie mergaitę Lietuvą ir piktą pamotę Rusiją. Mergaitė Lietuva buvo darbšti, kukli, tvarkinga, patikima ūkininkaitė… Gal tokią ir norėčiau ją matyti – darbščią, gerbiančią žmogaus darbą, mylinčią žmogų ir saugančią jį.“

Jos manymu, daugelis išvykusiųjų sugrįžtų, jei galėtų išlaikyti šeimas ir jaustis laisvi, reikalingi bei saugūs. „Norėtųsi, kad kiekvienas laikytųsi protingų ir suprantamų įstatymų, kiekvienas mokėtų mokesčius ir tinkamus atlyginimus. Kad atgytų žemės ūkis, kad žmonės siektų ne diplomo, o savos gerovės. Kad ne ieškotų šiltų vietų, o kurtų jas patys“, − savo lūkesčius išsako L. Skiudulė, nuo 2007 metų Norvegijoje plėtojanti nuosavą verslą.

Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Rogalando lietuvių bendrijos ir „Draugystės“ archyvo

Komentaras

  1. Matosi kad lietuviai daugiau neturi kuo didziuotis jei didziuojasi grupe zmoniu kurie moka pinigus buti tarp tautieciu ir iseiti kazkur pasifotkinti kartu.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top