Vos po poros savaičių profesionalus komedijos teatras „Domino“ pristatys kultinės komedijos „Pasiklydęs skambutis“ premjerą, kurioje vaidmenis kuria puikiai žiūrovams pažįstami aktoriai. Vienas iš jų – Džiugas Siaurusaitis, kurio herojus visiškai atsitiktinai, nugirdęs telefono pokalbį, išsiaiškina, ką iš tiesų apie jį mano geriausi draugai, ir surezga smagų keršto planą.
Džiugai, nors esate „Domino“ teatro debiutantas, bet jau buvote minėjęs, jog jaučiatės lyg ten dirbtumėte daug metų: pažįstama atmosfera, kolegos, administracija. Kaip manote, ar komedija „Pasiklydęs skambutis“ sulauks sėkmės?
Sunku pasakyti (juokiasi). Kaip seksis spektakliui, nuspėti labai sudėtinga – kaip ir televizijos reitingus ar orų prognozę. Tiesą sakant, nematau nė vienos priežasties, kodėl spektaklio neturėtų lydėti sėkmė: gera pjesė, profesionalus režisierius, puikiai parinkti aktoriai. Manau, komedija bus labai smagi. Spektaklis – gyvas organizmas: gali stebėti, kaip žiūrovai reaguoja, ir atitinkamai koreguoti scenas ar dialogus. Kartais tai, kas mums pasirodo juokinga, žiūrovui – ne, arba atvirkščiai, vaidini visiškai rimtą sceną, o žiūrovas tiesiog leipsta juokais. Viskas aišku bus jau visai netrukus, po premjeros.
Komedijoje kartu su žmona Lina vaidinate sutuoktinių porą, kuriems artima užmiesčio aplinka, meniška atmosfera, šiek tiek chaotiškas gyvenimo būdas ir materialių vertybių nepripažinimas. O jūs labiau miestietis ar kaimo žmogus?
Šiaip aš esu miestietis, nes esu gimęs mieste. Visą vaikystę, jaunystę, didžiąją gyvenimo dalį praleidau Vilniaus senamiestyje. Bet, matyt, po kurio laiko užteko to miesto ir išsikraustėme į užmiestį. Juolab kad vaikystėje visus tris vasaros atostogų mėnesius praleisdavau kaime pas senelius, Tytuvėnuose. Stodavau prie įvairių ūkio darbų, rinkdavau vištų kiaušinius. Močiutė ir kiaules augino, ir triušius, sodindavo daržoves. Kaimo aplinka man nėra svetima, puikiai žinau, kaip atrodo karvė ir ką ji veikia.
Esate panašus į savo herojų?
Na o į šio spektaklio herojų Polą aš visai nepanašus. Mes skirtingo temperamento. Jis – rašytojas, meniškos sielos, ramus žmogus, o aš mėgstu bendrauti, net ir gyvendamas tolėliau nuo miesto, pasiilgstu to nesibaigiančio šurmulio.
Kadangi visiems esate puikiai pažįstamas ir kaip televizijos aktorius, atsakykite į visiškai banalų klausimą: teatras, kinas ar televizija yra arčiau širdies?
Kaip visi klausia, taip visiems ir atsakau: kadangi tai visiškai skirtingos sritys, tai nė vienai iš jų ir neskiriu prioriteto. Kino aš nestatyčiau į bendrą virtinę ir nebūčiau vien tik kino aktoriumi – Lietuvoje rinka tam per maža, negali filmuotis visuose filmuose iš eilės, tačiau negali ir porą metų sėdėti be darbo. Na o teatras ar televizija? Abu man artimi, abu savaip, abu turi ir pliusų, ir minusų. Televizija yra greitesnė, teatras – stabilesnis.
Kuo jums artimas komedijos žanras?
Tiesą sakant, man visi žanrai yra artimi – neišskirčiau vieno. Tačiau jei jau reiktų rinktis, labiausiai mėgstu farsą, absurdą, kai aktoriai net nesistengia žiūrovų prajuokinti, kai pati situacija yra absurdiškai komiška. O štai banalaus humoro visiškai nemėgstu. Komedijos man patinka todėl, kad yra juokingos. Nenoriu kalbėti pernelyg banaliai – neva juokiantis gaminasi vitaminas C ir panašiai. Tiesiog man patinka juoktis.
Kaip manote, kodėl esate toks mėgstamas ir mylimas žiūrovų?
O to jau reikia jų paklausti (juokiasi). Nežinau… Gatvėje sutinku savo gerbėjų. Vieni mane pažįsta iš televizijos serialų, kitiems imponuoja tai, kad garsinu animacinį serialą „Simpsonai“, treti vertina mano vaidmenis teatre. Kadaise vaidindavau vaikiškuose spektakliuose, taigi jau užaugo visa karta, kuri mane prisimena kaip Zuikį Ilgaausį ar Čipoliną. Kažkam gal sukeliu tam tikrus sentimentus.
Ar kada nors galvojote apie tai, ką norėtumėte veikti tolimoje ateityje, kai nuspręsite baigti aktoriaus karjerą?
Nemanau, kad aktoriaus karjerą baigsiu kada nors anksčiau laiko (juokiasi). O šiaip, velnias žino… Tuomet užsiimčiau kažkuo, kas man iš tiesų patinka ir sekasi. Manau, maisto gaminimo hobį paversčiau darbu. Atidaryčiau restoraną, kuriame tiekčiau tokį maistą, kokį gaminu. Nepataikaučiau klientų skoniui, o ieškočiau žmonių, kurie pamėgtų mano gaminamą maistą.
Galbūt man patiktų dirbti gidu – gyvenčiau ten, kur šilta, tarkim, Indonezijoje, plaukiočiau banglente, o darbo metu visus turistus vežiočiau ir supažindinčiau su šalimi. Manau, toks darbas man irgi teiktų ne mažesnį malonumą.
Užsiminėte apie savo meilę maistui. Mėgstate suktis virtuvėje?
Taip, aš labai mėgstu gaminti valgyti. Ir, mano galva, visai neblogai tai darau. Galėčiau kad ir visą dieną stovėti lauke prie kepsninės ir čirškinti mėsą. Aišku, jei tai būtų mano darbas, greičiausiai tiek daug malonumo neteiktų, tačiau dabar man tai poilsis – mėgstu priiminėti svečius, gaminti kartu su jais, vaišinti savo kulinariniais šedevrais. Labiausiai gaminti ir valgyti mėgstu pagal uzbekiškas tradicijas virtą plovą, šašlykus, didkepsnius, tailandietišką sriubą. Turbūt nėra patiekalo, kurio man nepavyktų pagaminti. Šiais laikais, kai įvairiausi receptai yra taip lengvai prieinami, o parduotuvėse pilna pačių įvairiausių ingredientų, kiekvienas gali tapti puikiu kulinaru. Tiesa, aš mėgstu gaminti kitiems arba vaišintis kartu su draugais. O štai kai reikia gaminti tik sau – pritingiu. Tuomet einu ragauti to, ką gamina kiti.
O kiti ima ir pagamina kokį šedevrą iš avokadų, net nenujausdami, kad esate jiems alergiškas. Ką dar įdomaus apie save galite papasakoti, ko žiūrovai tikriausiai nežino?
Tai vienintelis produktas, kuriam esu alergiškas (juokiasi). Manau, žiūrovai dar daug ko apie mane nežino. Pavyzdžiui, apie mano aistrą keliauti. Labai daug šalių aplankiau, bet norėčiau išmaišyti visą pasaulį, net ir Antarktidą. Tai nėra mano slaptos svajonės – šiais laikais tokius norus įgyvendinti jau nebesudėtinga, tereikia atrasti laiko ir uždirbti daug pinigų.
Komedijoje „Pasiklydęs skambutis“ analizuojama ir draugystės tema. Ar turite tikrų draugų?
Turiu. Manau, kad turiu. Ne, visgi ne manau, o tikrai žinau, kad turiu.
Kaip reaguotumėte, jei išgirstumėte, kad jie su jumis nėra nuoširdūs, bendrauja dėl savanaudiškų priežasčių, o iš tiesų jūsų net nemėgsta?
Kai žmonėmis pasitiki ne 100, o visais 120 procentų ir jie tave išduoda – tai prilygsta tragedijai. Kaip aš pasielgčiau? Kaip ir spektaklio „Pasiklydęs skambutis“ herojai. Lygiai taip pat (juokiasi).
„Domino“ teatro archyvo nuotr.