Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Pastarųjų dienų įvykių ir reakcijos į juos kontekste NVO koalicija „Už vaiko teises“ reiškia susirūpinimą dėl vaiko teisių suvokimo Lietuvoje ir jaučia pareigą atsakyti į dažniausiai Lietuvos žmonių užduodamus klausimus vaiko teisių tema. Į juos atsako Kristina Stepanova, labdaros ir paramos fondo „Žiburys“ generalinė direktorė Lietuvai.
Vaiko teisės. Kokios jos ir kam jų reikia?
Vaikystė yra ypatingas gyvenimo periodas, kai mažas žmogus yra pažeidžiamas ir priklausomas nuo suaugusiųjų. Visiems vaikams reikia meilės, globos ir sustiprintos apsaugos, kad vaikystė būtų laiminga, saugi ir jie užaugtų geriausiais suaugusiaisiais, kokie tik gali būti. Vaiko augimo ir vystymosi poreikiais pirmiausia rūpinasi vaiko šeima. Tačiau tam, kad šeima galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas, jai yra reikalinga tinkama apsauga ir parama bei paslaugos, kurias paprastai suteikia valstybė. Kiekvienoje šalyje turi būti vykdoma tinkama šeimos politika, kuri įtvirtina modernų požiūrį į šeimą esamų sąlygų ir šiuolaikinės visuomenės iššūkių kontekste, šeimą, kurioje netoleruojamas joks smurtas (net „lengvas“, pvz., pliaukštelėjimas) ir kurioje vaiko interesai yra svarbiausi.
Tai nereiškia, kad tėvų poreikiai ir interesai tampa ne tokie svarbūs ar visiškai nereikšmingi, tai reiškia, kad turime atsisakyti įsisenėjusių ir žmogaus orumą žeminančių savo elgesio būdų ir kai kurių savo nuostatų. Pavyzdžiui, požiūrio, kad vaiko nuomonė yra ne tokia svarbi, kaip suaugusiojo; požiūrio, kad vaikas, kol gyvens po mūsų stogu, privalės be jokių išlygų sutikti su viskuo, ką mes sakome ir liepiame vien dėl to, kad taip pasakė suaugęs, ir nesvarbu, ar vaikui tai patogu ar ne, patinka ar ne, ar jis turi kitokį požiūrį ir nuomonę, ar ne. Tai – klaidingos ir vaiką ne tik žeminančios, bet ir visam gyvenimui žalojančios nuostatos.
Pagalvokime, kaip įsivaizduojame savo vaikus užaugusius, tarkime, po 20 metų. Kokius vaikus norime matyti, kokiais asmenybės bruožais jie turėtų pasižymėti? Tikriausiai visi iš karto pasakytume, kad norime, jog vaikas būtų atsakingas, sąžiningas, darbštus, gerbtų tėvus ir kitus suaugusiuosius. Dabar pagalvokime, kaip mūsų elgesys su vaikais prisideda prie tokio siekio. Ar kai suduodame vaikui, tai moko jį pagarbos kitam? Ar tai moko jį kalbėtis ir ramiai, be smurto spręsti konfliktus, suvaldyti pykčio priepuolius? Kai sakome vaikui, kad jis mažas ir kvailas, todėl privalo paklusti tik tam, ką sakome mes, o pats galės vadovauti savo namuose, kai užaugs, ar tai moko jį pagarbos sau ir kitiems? Ar tai moko jį priimti tinkamus sprendimus ir prisiimti atsakomybę už juos?
Kiekvienas mūsų žingsnis kuria vaiko asmenybę, ir todėl vaiko teisės, įtvirtintos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, pirmiausia yra vadovas ir vedlys tėvams bei kitiems suaugusiesiems. Konvencijoje paaiškinta, ko reikia vaikui, kad jis augtų atsakingas, saugus, sveikas ir laimingas, toks, kokiam jam linki tapti mylintys tėvai.
Vaiko teisių ir žmogaus teisių koreliacija
JT Vaiko teisių konvencija yra reikšminga ir tuo, kad tai pirmiausia yra tarptautinis valstybių susitarimas ir įsipareigojimas skirti visus savo turimus išteklius tam, kad būtų užtikrinta vaikystės apsauga ir tinkamų sąlygų vaiko gerovei sukūrimas bei palaikymas. Antra, JT vaiko teisių konvencija – tai aiškios gairės valstybėms, ką konkrečiai jos turi padaryti, kad užtikrintų tinkamas sąlygas vaikams. Tai yra aiškus pripažinimas, kad kiekvienas vaikas, neatsižvelgiant į jo skirtumus ar ypatybes, yra svarbus, turi teisę į geriausias gyvenimo sąlygas ir reikalingą paramą. Taip pat tai yra pripažinimas, kad vaikas yra žmogus, o ne suaugusiojo asmens nuosavybė ar jo norų ir užgaidų objektas. Kartu JT Vaiko teisių konvencija pripažįsta šeimos svarbą vaiko gyvenime. Konvencijoje nurodoma, kad valstybės privalo gerbti tėvus ar kitus vaiku besirūpinančius asmenis ir jų teises, taip pat tėvų pasirinkimą vienaip ar kitaip auklėti vaiką, jei tai nepažeidžia geriausių vaiko interesų.
Tad JT Vaiko teisių konvencija – tai ne vaiko norų ar užgaidų tenkinimo įrankis, o rimtas tarptautinis dokumentas, kuris saugo žmogų jautriausiu jo gyvenimo laikotarpiu ir padeda tėvams bei kitiems suaugusiesiems suprasti pagrindinius vaiko vystymosi poreikius. JT Vaiko teisių konvencija – tai instrumentas, kuris leidžia stebėti vyriausybių veiksmus ir pastangas apsaugoti vaikystę ir kurti vaikų ir jų šeimų gerovę. JT Vaiko teisių konvencija šiuo atveju nesiskiria nuo jokių kitų žmogaus teises ginančių dokumentų. Vaiko teisės yra tos pačios žmogaus teisės, tik išskiriamos kaip atskira grupė būtent dėl to, kad dėl vaikystės jautrumo ir vaiko pažeidžiamumo šiuo laikotarpiu vaikams reikia papildomos apsaugos ir dėmesio.
Kodėl nekalbama apie vaikų pareigas?
Žmogaus teisių dokumentai, tarp jų ir JT Vaiko teisių konvencija, įtvirtina sąlygas, kurių reikia žmogaus apsaugai, oriam gyvenimui ir gyvenimo kokybei. Kartu pripažįstama, kad kiekvienas mūsų – ir suaugusieji, ir vaikai – turi laikytis teisėtų moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimų. Mes visi privalome gerbti ne tik save ir savo teises, bet ir šalia esančiuosius bei jiems priklausančias tas pačias teises. Tačiau šioms nuostatoms įtvirtinti yra kuriami nacionaliniai įstatymai ir kiti teisės aktai, pvz., baudžiamieji, kurie įtvirtina kiekvieno atsakomybę už nepriimtiną, netoleruotiną elgesį, nusikalstamas veikas ir pan.
Žmogaus teisių instrumentų paskirtis pirmiausia yra įtvirtinti kiekvieno žmogaus prigimtines teises ir laisves bei apibrėžti valstybių vyriausybių įsipareigojimus tinkamai jas ginti. Pareigų įtvirtinimas tokiuose dokumentuose prieštarautų žmogaus teisių prigimčiai. Paprastai tariant, tai įtvirtintų nuostatą, kad jeigu vaikas neatlieka savo pareigų, jis negali naudotis savo teisėmis. Tai būtų tas pats, kas pasakyti, kad mes sutinkame, jog jei vaikas elgiasi nepriimtinai, jis gali būti nužudytas, jam gali būti uždrausta eiti į mokyklą, jis gali būti prievartaujamas ar kitaip išnaudojamas ir pan. Ar to linkime vaikams? Ne. Nuo to vaikus norime apsaugoti. Būtent apie tai kalba ir JT Vaiko teisių konvencija. Tuo pačiu metu niekas neprieštarauja nuostatai, kad turi būti ugdoma vaiko atsakomybė, pagarba kitiems ir socialiai priimtinas vaikų elgesys.
Ar vaiko teisės tikrai suteikia vaikams galimybę neklausyti tėvų?
Vaiko teisės ir JT Vaiko teisių konvencija – tai nėra leidimas vaikui elgtis nepriimtinais būdais, žeminant ar kokiu nors būdu skriaudžiant kitą asmenį, negerbiant jo. Tai taip pat nėra leidimas nesilaikyti namų / šeimos taisyklių, tėvų ir vaikų sukurtų kartu. Kai suaugusieji kalba apie vaiko teises, visada norisi jų paklausti: ar galėtumėte išvardyti kelis pavyzdžius, kokios teisės yra nurodytos JT Vaiko teisių konvencijoje? Kokios tos vaiko teisės, kurios leidžia vaikams, pvz., grubiai kalbėtis su tėvais ar mokytojais, skaudinti kitus vaikus bei suaugusiuosius ar smurtauti, nesimokyti ar nesitvarkyti namie? Nė vienas Konvencijos straipsnis neįtvirtina privilegijų vaikams, kurios apriboja suaugusiųjų teises ir suteikia vaikams neadekvačią laisvę. Tačiau konvencija įtvirtina, kad vaikas yra lygus suaugusiajam ir kad jis yra asmenybė, o ne suaugusiojo lūkesčių, norų ir poreikių tenkinimo objektas.
Svarbesnis klausimas yra šis: kodėl vaikai kartais elgiasi nepagarbiai, neatsakingai, nepripažįsta kitų žmonių poreikių? Vaiko nepriimtino elgesio motyvų gali būti labai daug. Kartais vaikai piktnaudžiauja posakiu: „Aš turiu teises, todėl tu nieko negali man padaryti ar pasakyti.“ Tačiau tai – ne vaiko teisių problema. Tai – vaikų žinių ir teisinio išprusimo, tinkamo žmogaus teisių supratimo, tinkamo suaugusiųjų dėmesio stokos rezultatas. Daugelis vaikų patys nežino, kas yra tos teisės ir kaip atrodo jų pritaikymas mūsų kasdieniame gyvenime. 2012 m. Lietuvoje atliktas apžvalginis tyrimas apie tai, kokias teises žino vaikai, parodė, kad vaikai sugebėjo išvardyti tik teisę į mokslą, teisę į apsaugą nuo smurto, teisę į tinkamą sveikatos apsaugą ir teisę į meilę. Tad visi piktnaudžiavimai dažnai atsiranda būtent dėl to, kad vaikai žino per mažai, o ne per daug apie savo teises, taip pat ir apie žmogaus teises apskritai. Tą patį galima pasakyti ir apie suaugusiuosius.
Kokios tėvų teisės?
Kiekvienas suaugęs žmogus, kaip ir kiekvienas vaikas, turi tam tikras teises ir laisves, kurios jam priklauso jau vien dėl to, kad jis gimė žmogumi. Suaugusiojo žmogaus teises gina atitinkami kiekvienos šalies įstatymai, taip pat įvairūs tarptautiniai aktai, kurie įtvirtina pagarbą kiekvieno žmogaus orumui. Nė vienas žmogus nėra beteisis – tai nepriklauso nuo jokių jo asmenybės bruožų ar kitokių aspektų. Tad tėvai, kaip ir visi kiti, turi ir gali naudotis savo teisėmis.
Dėl tikslios informacijos, tinkamo turinio mokymų stokos vaikai dažnai reiškia nuostatą (tai parodė ir Lietuvoje atlikti tyrimai), kad teisės nustoja galioti, kai asmeniui sukanka 18 metų, o tai tik dar kartą patvirtina teisinio išprusimo ir žmogaus teisių esmės suvokimo stoką.
