Pradinis / Žmonės / Baigusi sportininkės karjerą, garsinti Lietuvos nesiliauja

Baigusi sportininkės karjerą, garsinti Lietuvos nesiliauja

Tituluota Lietuvos karatė kovotoja, ilgus metus garsinusi šalies vardą tarptautinėse sporto arenose, Rita Pivoriūnaitė, 2018-aisiais padėjo tašką sportininkės karjeroje ir sutelkė dėmesį į atsivėrusias naujas galimybes, apie kurias svajoja daugybė žmonių iš viso pasaulio. Pabendravus su Rita, nesunku suprasti, kodėl jos namuose apstu varžybų trofėjų, jai atsiveria prestižinių organizacijų durys, o gyvenimo bagažas kupinas įvairiausių patirčių.

Dažniausiai vaikai nori tapti tuo, kuo labiausiai žavisi. Kuo Jus sužavėjo karatė?

Gal tai iš dalies ir tiesa, nes vaikystėje norėjau užsiimti visomis vyresniojo brolio veiklomis. Jis lankė karatė, taigi, sekdama jį, šio kovos meno treniruotes ėmiau lankyti ir aš. Daug kas klausia, kuo patiko šis sportas, bet man sunku atsakyti. Būnant šešerių ar septynerių nėra lengva suprasti, ar patinka pats sportas, – gal tiesiog buvau aktyvus vaikas, kuriam tuo metu tiko būtent šis užsiėmimas.

Galbūt vėliau kilo ambicijų šioje srityje pranokti brolį? Kokie judviejų santykiai?

Su broliu visada sutarėme labai gerai, tačiau, kaip dažnai būna, kuo toliau, tuo mūsų santykiai tampa artimesni. Esame puikūs draugai. Pranokti? Brolis vėliau pasitraukė iš šio sporto, todėl konkurencijos šioje srityje tarp mūsų niekada nebuvo.

Galbūt džiaugėtės pasiekimais ne tik sporto, bet ir kitose – mokslo, meno – srityse?

Mokyklos laikais buvau labai užimtas vaikas. Be karatė, lankiau dailės ir muzikos mokyklas, kitų sporto šakų treniruotes. Tačiau dėl šių veiklų neapleidau mokslų – mokytis sekėsi puikiai, dalyvaudavau olimpiadose. Pamenu, tarp baigiamųjų egzaminų teko vykti į Europos čempionatą ir vis tiek pavyko juos išlaikyti puikiai: mažiausias balas buvo 95, kiti – 97, 99 ir 99. Vėliau sportas reikalavo vis daugiau laiko, taip pat vienu metu studijavau ir dirbau.

Kokia buvo Jūsų paauglystė? Galbūt sportas, veiklų gausa padėjo nuraminti savyje tą paauglišką norą maištauti, gyventi pagal savas taisykles?

Nebuvau maištautoja, o gal tiesiog tam nelabai turėjau laiko. Mokslai, karatė treniruotės, kiti papildomi užsiėmimai trukdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Tačiau tikrai nesijaučiu kažką praradusi, atvirkščiai, labai džiaugiuosi, kad buvau užimta. Tiek papildoma veikla, tiek mokytis man patiko, buvau į tai sutelkusi dėmesį. Nuo penkiolikos metų keldavausi penktą valandą ryto, bėgdavau krosą, aštuntą ryto jau sėdėdavau mokyklos suole, o po pamokų skubėdavau į kitus užsiėmimus ir vakarinę treniruotę. Neturėjau laiko nei maištauti, nei apie tai pagalvoti (šypsosi).

Kol vienos mergaitės svajodavo tapti modeliais, Jūs atiduodavote jėgas ant tatamio. O gal pasvajodavote ir apie tai? Tuo labiau kad komplimentų Jums turbūt netrūkdavo…

Dėkui, bet manau, kad visada realiai save vertinau ir nebuvau per daug pasitikinti savimi paauglė (šypsosi). Puikiai žinojau, kad sporte man sekasi neblogai ir turiu sunkiai dirbti, išnaudoti visas galimybes šioje srityje.

Ar prisimenate pirmąsias tarptautines varžybas, kai atstovavote Lietuvai ir nugalėjote? Kaip jautėtės žinodama, kad tai nebe tik Jums, bet ir šaliai svarbi pergalė?

Tai neapsakomas jausmas. Tokiomis akimirkomis akyse kaupiasi ašaros ir nelabai gali jas suvaldyti (šypsosi).

Visada džiaugiausi, kad Lietuvos kyokushin karate federacija itin daug dėmesio skiria Lietuvos komandos formavimui – mes visada stipriai jaučiame, kad atstovaujame savo šaliai ir turime labai tai vertinti.

Kovingas charakteris, noras varžytis sporte yra svarbu. O kaip gyvenime? Kaip žiūrite į žmones, kurie ir kasdieniame gyvenime jaučiasi kaip konkurencinėje kovoje?

Keisčiausia tai, kad nemažai sportininkų gyvenime yra labai ramūs, sunku pasakyti, kad jiems patinka konkurencija, kad jie gerai jaučiasi ekstremaliose situacijose, kad adrenalinas yra jų geras draugas.

Aš laikausi nuomonės, kad konkurencija yra labai sveikas reiškinys, skatinantis tobulėti, žygiuoti pirmyn dideliais žingsniais. Taip pat manau, kad reikia mažiau lygintis su kitais ir konkuruoti su pačiu savimi, kiekvieną dieną stengtis būti geresniam nei vakar. Tai tikriausiai pati geriausia konkurencinė kova.

Kas šiame sporte sunkiausia?

Tai labai individualu. Režimas, alinančios treniruotės, mityba, fizinis skausmas yra viena sporto pusė, adrenalinas, įtampa prieš varžybas – kita. Tikriausiai būtent pastaroji man visada buvo sunkiausia, reikalavo daugiausia pastangų, tačiau suvaldyti stresą prieš svarbias varžybas man pavykdavo gana neblogai.

Kas padeda nepasiduoti psichologiniams sunkumams, ugdyti kovotojo charakterį?

Turime sporto psichologą, kuris padeda susitvarkyti su įtampa, pataria, kaip kontroliuoti save tam tikromis situacijomis, nepasiduoti psichologiniams sunkumams ar save motyvuoti reikiamu momentu.

Ugdyti kovotojo charakterį? Manau, tai yra įgimta ar labai ankstyvoje vaikystėje įgyta savybė. Žinoma, ją gali padėti ugdyti treneris, psichologas, šeima, tačiau pamatas turi būti labai stiprus.

Kai kuriems sportininkams būna sunkių etapų, kai, rodos, viskas, dėl ko daug dirbta, slysta iš rankų. Jums buvo tokių tarpsnių?

Sunku pasakyti. Arba man pasisekė ir tokių sunkių momentų nebuvo, arba tiesiog jų nesureikšminu, einu toliau ir jų neprisimenu (šypsosi).

Kas iš viso to laiko, praleisto karatė pasaulyje, įsiminė labiausiai?

Sunku išskirti vieną įvykį – visi tie metai paliko puikių prisiminimų. Vis dėlto galbūt labiausiai įsiminė, kai 2010-ųjų Europos čempionate Ispanijoje laimėjau du čempionės titulus. Man, dar labai jaunai sportininkei, tada tai atrodė kažkas neįmanomo ir sveiku protu nesuvokiamo. Tačiau kartu tai buvo geriausia motyvacija siekti naujų pergalių.

Jono Pivoriūno nuotr.

Ar dėl sporto teko kažką aukoti?

Dėl sporto visiškai nieko neturėjau atsisakyti. Atvirkščiai – jis man atvėrė daug įvairių galimybių, dovanojo pergalių džiaugsmą. Įgijau draugų, dalyvavau įdomiuose projektuose.

Turite galvoje televizinius projektus? Šokiai ar pasirodymai su delfinais Jums buvo didesnis išbandymas?

Taip, ir šie projektai suteikė puikios patirties. Šokiai reikalavo kur kas daugiau laiko, pamačiau komercinę televizijos pusę, o „Delfinai ir žvaigždės“ buvo be galo pozityvus ir labai įdomus projektas. Visada sakiau ir sakysiu, jog man pasisekė, kad turėjau galimybę tiek daug laiko praleisti su šiais nuostabiais gyvūnais.

Kurį laiką dirbote vaikų trenere. Kas gali išduoti, kad vaikas itin gabus šiam sportui?

Yra begalė pavyzdžių, kai atėję sportuoti vaikai, atrodytų, neturi jokių gabumų karatė, o vėliau tampa čempionais. Taip pat nemažai pavyzdžių, kai ateina į karatė iš kitų sporto šakų, pavyzdžiui, plaukimo, tik paauglystėje ir, turėdami gerus fizinius pagrindus, taip pat skina didžiausias pergales. Manau, svarbiausia – kad vaikas būtų aktyvus, kad jam patiktų sportuoti, o kokiu sportu jis užsiima ar kokių rezultatų pasiekia, nėra taip svarbu.

Nuo kada geriausia pradėti treniruotis?

Į karatė treniruotes dažniausiai priimama nuo penkerių metų. Tačiau manau, kad vaikams nereikia apsiriboti vienu sportu, jiems naudinga lankyti kelis būrelius, gauti įvairių sporto šakų pagrindus, kol supras, kas iš tiesų patinka. Taip jie lavins daugiau gebėjimų.

2018-ųjų pabaigoje pranešėte baigianti sportininkės karjerą. Šis sprendimas brendo ilgai?

Išvažiuodama į Šveicariją jau žinojau, kad baigiu sportininkės karjerą. Manau, viskam yra savas laikas ir mano išėjimo iš profesionalaus sporto scenarijus susiklostė idealiai – su naujais iššūkiais ir naujomis galimybėmis.

Minėjote, kad norite skirti visą dėmesį naujiems iššūkiams. Kokiems?

Baigiau sporto vadybos ir technologijų studijas Tarptautinėje sporto mokslo ir technologijų akademijoje Šveicarijoje. Pabaigus sportininkės karjerą, norėjosi likti sporto pasaulyje. Panašu, kad tai pavyksta (šypsosi).

Tiesa, kad norint studijuoti šią programą tenka įveikti didžiulę konkurenciją? Kuo ji ypatinga?

Taip, konkurencija yra tikrai nemaža, kasmet į programą priimama iki keturiasdešimt žmonių iš viso pasaulio, turinčių skirtingą patirtį. Vienas iš reikalavimų stojantiesiems – būti baigus magistrantūros studijas ir turėti kelerių metų darbo sporto srityje patirtį.

Akademija įsikūrusi Lozanoje, kuri vadinama olimpine sostine: čia yra Tarptautinio olimpinio komiteto, daugelio tarptautinių sporto federacijų būstinės. Vienas iš programos steigėjų ir yra Tarptautinis olimpinis komitetas (kiti – Lozanos universitetas, Ženevos universitetas ir Lozanos politechnikos institutas), todėl jos dalyviai turi išskirtinių galimybių pajusti olimpinio judėjimo ritmą, susipažinti su sporto pasaulio žmonėmis.

Įspūdingi sporto pasiekimai – esate daugkartinė Europos kiokušin karatė čempionė ir pasaulio trečiosios vietos laimėtoja, – ekonomikos, bankininkystės, sporto vadybos ir technologijų studijos, darbas komunikacijos, rinkodaros ir pardavimo srityje… Kur link labiausiai linksta širdis? 

Nemanau, kad šie dalykai yra visai nesusiję. Atvirkščiai, mano nuomone, visos šios veiklos viena kitą papildo. Tikiu, kad sveika į viską žvelgti plačiau, neapsiriboti viena veikla, ypač tam tikrais gyvenimo etapais, kol nesi tikras, kur būsi už kelerių metų ir kuo norėsi užsiimti.

Sporto laimėjimai, studijos prestižinėje akademijoje, rekomendacijos atvėrė duris į Tarptautinę imtynių federaciją. Kokios pareigos Jums patikėtos?

Tarptautinėje imtynių federacijoje dirbu rinkodaros ir komunikacijos srityje. Imtynės – olimpinė dvikovė sporto šaka, todėl man tai įdomu ir artima. Darbo pobūdis išties patinka – tokio tikėjausi ir norėjau. 

Treniravotės nuo septynerių metų, taigi daugiau nei dvidešimtmetį. Nepajutote tuštumos pasitraukusi? Kokią dabar vietą Jūsų gyvenime užima sportas?

Manau, kad jis visada užims didelę mano gyvenimo dalį. Studijos Tarptautinėje sporto mokslo ir technologijų akademijoje puikiai įrodo, kad norėjau likti sporto pasaulyje. Be to, būtų sunku nesportuoti – organizmas to reikalauja.

Turbūt keistai atrodytų, jei sakyčiau, kad visai nepasiilgstu sportininko gyvenimo. Žinoma, ilgiuosi adrenalino, pergalių džiaugsmo.

Kokių dar aistrų, hobių turite?

Tikriausiai vienas didžiausių – kelionės.

Mėgstate keliauti viena ar tam būtina kompanija? Papasakokite, kas labiausiai Jus domina, traukia kelionėse: kultūros, istorijos, žmonių pažinimas, gamtos grožis, architektūros vertybės…

Galiu atostogauti ir viena, ir su keletu žmonių, ir didelėje kompanijoje – man nėra sunku prisitaikyti. Vis dėlto geriausiai jaučiuosi, kai yra mažiau chaoso (šypsosi). Būtų sunku išskirti kažkurią vieną kategoriją – norisi pažinti viską: ir šalių istoriją, kultūrą, ir gamtą, ir žmones, ir kulinarines tradicijas, – juk visko tiek daug.

Kuo pasižymi Jūsų kelionės? Kur norėtumėte sugrįžti?

Manęs nevargina skrydžiai, todėl patinka trumpos savaitgalio kelionės. Nuskristi į bet kurią Europos sostinę ar kitą miestą vienai dienai man yra visiškai normalu. Per tą dieną ar dvi galima tikrai nemažai pamatyti.

Norisi daug kur sugrįžti ir aplankyti naujas vietas. Esu du kartus buvusi Japonijoje per pasaulio čempionatus, bet labai norėčiau sugrįžti ten kaip turistė.

Esate iš tų žmonių, kurie prisitaikytų, rastų laimę bet kur, ar širdyje nešiojatės Lietuvos ilgesį, norą gyventi savoje šalyje? Savo ateitį siejate su tėvyne ar su užsieniu?

Be galo myliu Lietuvą, visada labai didžiuojuosi prisistatydama kaip lietuvė. Jeigu kam nors reikia paaiškinti, kur yra mano šalis, papasakoti, kad turime savo kalbą, ar patikslinti, jog mūsų sostinė yra Vilnius, o ne Ryga (šypsosi), su malonumu ir džiaugsmu tai padarau. Manau, kad meilė ir pagarba savo šaliai ateina iš šeimos, o aš tai visada labai stipriai jaučiau. Mano prosenelis Stulginskio ir Griniaus prezidentavimo laikais buvo vidaus reikalų ministras. Vėliau tiek mamos, tiek tėčio giminės buvo ištremtos, mano tėvai gimė Sibire. Taigi lietuvybė, meilė savo šaliai mano šeimoje yra ypač stipri.

Visi žinome posakį „visur gerai, bet namuose geriausia“. Man jis išties tinka. Kol kas sunku pasakyti, kas laukia ateityje. Dabar stengiuosi išnaudoti galimybes, kurios atsivėrė po studijų Šveicarijoje.

Kuo Jums patinka Šveicarija, Lozanos miestas, kuriame gyvenate?

Šveicarija yra labai graži šalis. Ji puikioje vietoje, labai patogu keliauti ne tik valstybės viduje, bet ir aplink ją. Tai ir stengiuosi daryti kiekvieną savaitgalį nuo pat atvykimo.

Lozana – tai labai žavus ir jaukus miestas, įsikūręs ant Ženevos ežero kranto, greta kalnų. Dėl nuostabių vaizdų motyvacija bėgioti, sportuoti lauke čia yra didesnė nei bet kur kitur.

Negaliu atsispirti vietos maistui. Šveicarija garsėja savo šokoladu, sūrio patiekalais (fondiu, rakletė), o būtent šiems dviem dalykams turiu didelę silpnybę (šypsosi).

Teko girdėti, kad Jūsų darbo vieta – itin neįprastoje vietoje…  

Tarptautinė imtynių federacija įsikūrusi Corsier-sur-Vevey miestelyje, nedidelėje pilaitėje su vaizdu į Ženevos ežerą ir Prancūzijos kalnus.

Kokie yra šveicarai? Gyvenant tarp jų nelydi vienišumo jausmas?

Kuo ilgiau gyvenu Šveicarijoje, tuo daugiau panašumų tarp šveicarų ir lietuvių pastebiu. Tiek jie, tiek mes esame santūrūs, ramūs, apgalvojame, ką darome, atsargiai prisileidžiame žmones. Tikriausiai šios bendros savybės gyvenimą čia supaprastina. Per studijų laikotarpį susiformavo pažįstamų, draugų ratas, tai yra labai svarbu atvažiavus į naują šalį. Žinoma, pasiilgstu Lietuvos, šeimos, artimiausių draugų, tačiau juk keliauti ir susitikti yra paprasta. Grįžti į gimtinę stengiuosi, kai tik turiu galimybę.

Balandžio viduryje Europos kiokušin karatė čempionate dalyvavote ne kaip sportininkė, o kaip vedėja. Kokios mintys buvo gavus tokį pasiūlymą? Ar pirmąkart ėmėtės vedėjos vaidmens?

Tai man nėra visiškai neįprasta – karatė renginiuose kartais imuosi šio „vaidmens“. Esu vedusi kalėdines Lietuvos kyokushin karate federacijos šventes, karatė mokyklos „Shodan“ šventę „Švyturio“ arenoje. Man labai gera prisidėti prie federacijos veiklos. Karatė – mano sportas, buvau jame visą gyvenimą ir noriu toliau būti, tam nebūtina likti sportininke.

Jono Pivoriūno nuotr.

Kaip mes, lietuviai, atrodome karatė pasaulyje?

Lietuviai karatė pasaulyje yra vertinami kaip vieni geriausių kovotojų. Mes turime labai stiprią mokyklą, gerų trenerių, didelių klubų ir profesionalių sportininkų. Drąsiai galime sau lipdyti lyderių etiketę ir kaip sportininkai, ir kaip treneriai, ir kaip sporto vadybininkai. Romas Vitkauskas ir kiti federacijos vadovai padarė didžiulį darbą, kad karatė Lietuvoje taptų viena populiariausių sporto šakų.

Mėgstama lyginti tautų bruožus, pavyzdžiui, temperamentą, elgseną darbo aplinkoje, meilės sferoje. Galbūt tam tikros skirtingų tautų ypatybės Jums atsiskleidė per sportą?

Žinoma, sporte, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje ar aplinkoje, atsiskleidžia tam tikri tautų bruožai. Pietiečiai yra temperamentingesni, šiauriečiai santūresni, apie japonus karatistus dažnai sakome, kad jie kaip kamikadzės, atrodytų, nejaučiantys skausmo ir galintys kovoti iki galo.

Inga Nanartonytė

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top