Profesionali balerina Kristina Tarasevičiūtė, šokanti jau daugiau nei 30 metų, baletą laiko ir puikiausia meditacijos forma, leidžiančia pabėgti į visai kitokį pasaulį, ir kartu priklausomybe, apie kurią galvoji nuolatos ir su kuria gyveni 7 dienas per savaitę. Apie įsimintiniausias patirtis, kasdienį režimą ir per daugybę metų pasikeitusį požiūrį į baletą – atviras interviu su žaviąja K. Tarasevičiūte.
Kai užlipate ant scenos, kiekvienas judesys atrodo toks lengvas, nerūpestingas, nereikalaujantis pastangų. Tačiau mes visi žinome, kad tai begalės treniruočių ir sunkaus darbo rezultatas. Koks Jūsų kasdienis režimas?
Mano rytas visada prasideda baleto pamoka su trupe, iki pietų vyksta spektaklių ar pasirodymų repeticijos, o nuo pietų tampu pedagoge ir trenere, dalijuosi patirtimi ir žiniomis apie baletą, sveiką, stiprų, lankstų, traumų išvengiantį kūną BALLET BODY BY KRISTAR studijoje. Vakare grupinės treniruotės, repeticijos ar pasirodymai ir taip… šešias dienas per savaitę.
Kiekvienas profesionalus sportininkas seka savo rezultatus, neabejoju, kad ir Jūs nesate išimtis. Papasakokite plačiau.
Visai neseniai išmaniuosiuose laikrodžiuose atsirado baleto treniruotės funkcija ir nepatikėsite, kokia tai man tapo pramoga. Kadangi tuo metu kaip tik stengiausi atgauti formą po atostogų, aš ištisas dvi savaites statistiškai stebėjau, kaip keičiasi mano fizinė ištvermė. Per pirmą baleto pamoką širdies ritmas šoktelėdavo iki 173 k./min., o jau po kelių dienų darant tą patį siekdavo vos 147 k./min. Be to, kas būtų pagalvojęs, kad širdis plaka tokiu pat ritmu atliekant itin lėtąjį kojų kilnojimą adagio ir šuoliuojant grand allegro šuolius.
Mes, šokėjai, juokaudami sakome, jog atliekant kai kuriuos pratimus stoja širdis. Pati netikėčiausia informacija buvo tai, kad laikrodis parodė, jog iš tiesų momentais nuo įtampos ji ima stoti. Negalėjau patikėti, jog tai tiesa, o ne paprastas mūsų juokutis.
O kiek miega balerinos?
Sakyčiau, jog apie 7–9 valandas. Priklausomai nuo to, kiek kas turi pareigų savo gyvenime.
Kadangi įprastai itin didelis krūvis vakarais mane tiesiog iškirsdavo ir nesu turėjusi problemų dėl miego, šiais metais net šešis mėnesius kankinausi dažnai prabusdama viduryje nakties ir nebegalėdama užmigti. Tai išbalansuodavo visą dieną – per pietus jau norėdavau miegoti, buvau apimta nuolatinių minčių, kaip sau padėti neužmigti, valgydavau viską iš eilės – tad ir svoris pradėjo augti. Supratau, kad situacija rimta, kai dienos metu vos neužmigau prie vairo.
Tai dar kartą privertė įvertinti miego įtaką gyvenimui ir suprasti, kaip savimi pasirūpinti, kaip tvarkytis su savo mintimis dieną, kad nereiktų to daryti naktį gulint lovoje.
Beje, kai susidūriau su nemiga, atlikau eksperimentą su laikrodžiu. Išmiegojus su juo naktį, ryte galima pamatyti visą detalią statistiką, pavyzdžiui, kiek truko gilusis miegas, kiek kartų nubudote ir koks deguonies lygis buvo jūsų kraujyje. Likau nustebinta rezultatais. Pasirodo, jog aš miegu kur kas mažiau, nei įsivaizdavau, ir tai pagaliau paaiškino neįprastą nuovargį. Turėjau sutikti, jog rezultatai buvo tikslūs – labiausiai nustebino deguonies kiekio kraujyje rodikliai, kurie išties smarkiai nukrisdavo ir, tikėtina, darė didelę įtaką kūnui, besistengiančiam atsigauti po fiziškai įtemptos dienos.
Nors balete be galo daug tradicijų ir klasikos, kokios tendencijos šiuo metu vyrauja?
Technine prasme klasikinio šokio atlikimas darosi vis įspūdingesnis. Anksčiau šokėjas atstovavo tik vienam šokio stiliui, dabar turi išmanyti visus ir dar turėti bent jau akrobatinius pagrindus. O atsiradus internetiniams informacijos šaltiniams, pedagogai, choreografai semiasi įkvėpimo visur, kur tik įmanoma. Tad technikos lygis, įskaitant ir baleto studijas Lietuvoje, tapo išties puikus.
Šiuo metu teatrų repertuaruose galima rasti daugiau nei kada nors šokio spektaklių, baletų. Labai džiugu, kad po eksperimentinės filosofinės fazės sugrįžta siužetiniai spektakliai. Sugrįžta estetinis grožis.
Ar bėgant metams požiūris į baletą pasikeitė?
Į patį baletą tikrai ne, tačiau kaip į profesiją… aš į baletą, šokį iš esmės atėjau norėdama pabėgti nuo realybės, tai buvo mano mažos mergaitės pati gražiausia meditacijos forma. Galimybė bent kuriam laikui scenoje išgyventi kitų žmonių gyvenimus ir saugiai sugrįžti į savąjį man buvo tokia mistika, taip viliojo. Tad keliavau į šokio pasaulį per visus sunkumus ir su didele meile. Ji išliko iki šitos dienos.
Šokis, neabejotinai sukelia priklausomybę. Tai visiškas pabėgimo kambarys, kuriam tu atiduoti visas savo jėgas, širdį, jaunystę ir tik finansinės, realios situacijos vienus pabudina, kitus parbloškia… Su laiku atėjo supratimas, kad valdžia nenutuokia, kiek turi įdėti pastangų ir žmogiškųjų išteklių, kad žiūrovų vakaras teatre taptų aukščiausio lygio patirtimi, kad po spektaklio žiūrovai išeitų giliai paliesti. Tada pasidaro išties pikta ir apmaudu… bet negali kaltinti baleto, negali kaltinti šokio.
Dažnai girdžiu aplinkinius sakančius baleto artistams – išmokite atskirti darbą nuo gyvenimo. Bet mes esame profesionalūs sportininkai su menine pakraipa, tad norėdami pasiekti geriausių rezultatų scenoje privalome įdėti visą save. Juk tą mūsų puse kojos atliktą darbą matysite ir jūs, žiūrovai. Mes negalime valgyti, kiek norime, negalime ilsėtis, kada norime, mes visada turime būti pasirengę, jei nutiks kažkas kolegai ar išvis teks įšokti net į nepažįstamą spektaklį per keletą valandų. Tai didelio intensyvumo profesija, o tiksliau – gyvenimo būdas.
Balerina – ne tik menininkė, sportininkė, ji dar ir aktorė. Kaip išlaikyti tokią plačią šypseną, kai kojų pirštai kraujuoja?
Juokais tai vadinu pačia didžiausia iliuzija, kurios jokie magai negali perprasti. Tai yra nepaaiškinama, kokį adrenaliną sukelia scena. Jausmas, užvaldantis atlikėją, leidžia pamiršti bet kokius skausmus ir tiesiog šokti.