Lietuviai supranta svetimą skausmą ir nelieka jam abejingi. To išraiška – didžiulė užsienyje gyvenančių tautiečių parama sergantiems Lietuvos vaikams. Parama ne tik lėšomis, bet ir nuoširdžiu savanorišku darbu. Viena iš svetur gyvuojančių organizacijų, siekiančių padėti mažiesiems ligoniukams sveikti, – „Chicago Mothers Foundation“ (Čikagos mamų fondas). Organizacijos veiklos rezultatai įspūdingi: vos per penkerius metus onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams buvo surinkta beveik 500 tūkst. JAV dolerių. Šiandien kalbiname šio fondo atstovę Editą Zasimauskaitę, kurios gyvenimas neatsiejamas nuo savanorystės ir pagalbos kitiems.
Amerika sužavėjo ne iš karto
E. Zasimauskaitė sako, kad Amerika visada buvo jos svajonių šalis. Nors niekada nebuvo joje lankiusis, jautė jai nepaaiškinamą trauką. „Visada žinojau, kad išauš diena, kai ten nuvyksiu, todėl niekur neskubėdama pradėjau kurti ateities planus“, – atvirauja lietuvė.
Pirmą kartą į JAV nukeliavo būdama trečiojo kurso studentė pagal „Work and Travel“ programą. Buvo sudariusi sutartį dėl darbo „Six Flags“ atrakcionų įmonėje Čikagoje. Deja, atvykusi į šį Amerikos didmiestį, pažadėtos darbo vietos negavo ir turėjo skubiai darbo ieškotis pati. Įsidarbino viešbutyje, ėmėsi prižiūrėti vaikus, rūpinosi Alzheimerio liga sergančia senole. Lengva nebuvo. Lietuvoje apie šią ligą Edita nebuvo beveik nieko girdėjusi, taigi turėjo daug ko išmokti. Ji neslepia, nors Amerikoje patyrė tiek skaudžių akimirkų, tiek gerų emocijų, galvoje nuolat sukosi mintis grįžti atgal į Lietuvą.
Grįžusi į tėvynę Edita pabaigė mokslus, įgijo edukologijos bakalauro laipsnį ir siekė socialinių mokslų magistro laipsnio, tačiau po kurio laiko mokslus nutraukė. Pasiėmusi akademines atostogas, kartu su draugu lietuvė vėl išvažiavo į JAV. „Šį kartą nieko per daug nesitikėjau. Negalvojau, kad Amerikoje užtruksiu ar tuo labiau liksiu gyventi, tačiau antrasis kartas buvo visiškai kitoks“, – šypteli.
Nors Edita dėl sprendimo pasilikti Amerikoje nesigaili, tačiau pripažįsta, kad Lietuvos ir joje likusių artimųjų ilgesys nuolatos ją lydi. Galbūt noras būti arčiau savo šaknų ir paskatino moterį pasirinkti gyventi Čikagos priemiestyje. Ji tvirtina, kad šis miestas yra tarsi antra Lietuva. Pasak jos, einant gatve, lietuvių kalbą galima išgirsti daug dažniau negu kur nors Europoje. Čikagoje yra visko: lietuviškos spaudos, parduotuvių, kultūros centrų, mokyklų. „Kartais pagalvoju, kad čia daugiau Lietuvos nei pačioje Lietuvoje“, – prisipažįsta.
Savanorystės idėja niekada nebuvo svetima
E. Zasimauskaitė visada pasižymėjo aktyvumu. Gyvendama Lietuvoje buvo įsitraukusi į visuomeninę, sporto veiklą. Nuo mažens žaidė žolės riedulį, tačiau, patyrusi rimtą traumą, nutraukė mėgstamą veiklą ir pradėjo treniruoti vaikus. Lietuvė aktyviai dalyvavo ir studentų atstovybės veikloje, kituose projektuose. Moteris pripažįsta, kad šių veiklų atsikrausčius į JAV jai labai trūko, todėl vis žadėdavo sau būtinai prisidėti prie savanoriškos veiklos.
Po dešimties metų Edita pagaliau išpildė savo pažadą. Ji mano, kad tam tiesiog reikėjo pasiruošti ir subręsti. „Dabar dažnai kartoju, kad savanorystė – ne kiekvienam. Ši veikla turėtų tapti įprasta dar vaikystėje, o polinkis į ją – perduotas tėvų“, – įsitikinusi pašnekovė.
Edita kelerius metus dirbo socialine darbuotoja vienoje šeimoje. Jos darbas buvo padėti vaikui, sergančiam autizmu. Moteris su šia liga jau buvo susidūrusi Lietuvoje, kai atliko praktiką Kauno neįgaliųjų vaikų namuose. Gimus antrajam sūnui, laiko atsirado daugiau, taigi Edita jį stengėsi išnaudoti kuo naudingiau. Pradėjo domėtis vaikais, turinčiais negalią.
Kaip tik tuo metu Didžiojoje Britanijoje sunkia onkologine liga – neuroblastoma susirgo mažasis lietuvis Linukas. Pradėjus vystytis socialiniams tinklams, prašyti pagalbos tapo įmanoma visame pasaulyje. Tereikėjo tik savanorių, galinčių paskirti savo laisvo laiko. Deja, mažylio nepavyko išgelbėti, nors prie jo gydymo piniginėmis aukomis prisidėjo nemažai žmonių. „Jei gerai pamenu, į Linuko tėvų sukurtą „Facebook’o“ grupę įsitraukė net 10 tūkst. žmonių. Matydamos, kokiu būdu galima telkti norinčius padėti, kartu su bendramintėmis nutarėme sukurti grupelę, kuri padėtų sergantiems vaikams“, – atskleidžia Edita.
Vos per per kelias dienas – įspūdinga paramos suma
Į savanorišką veiklą įsitraukė dvylika moterų. Visos jos skirtingo amžiaus, skirtingų įsitikinimų, profesijų, tačiau jas visas vienijo bendras tikslas – padėti sergantiems vaikams. Labdaringą veiklą savanorės pradėjo nuo žaislų, spalvotų gydomųjų pleistriukų, pinigų vaistams siuntimo. „Niekada nepamiršiu, kaip į mus kreipėsi „Mamų unijos“ fondo vadovė Eglė Mėlinauskienė. Tai buvo maždaug 2012-aisiais. Eglė prašė padėti dviem paaugliams, kurie sirgo onkologine liga ir kuriems reikėjo labai brangiai kainuojančių vaistų nuo grybelio“, – pasakoja pašnekovė. Per kelias dienas savanorės padarė milžinišką darbą – surinko 70 tūkst. litų paauglių gydymui. Prie šios akcijos prisijungė skirtinguose žemynuose gyvenantys lietuviai. Edita džiaugiasi, kad viena iš minėtų paauglių yra būsima gydytoja. Galbūt ateityje ji gelbės kitų vaikų gyvybes.
Šeimos namučiai, keičiantys sergančių vaikų ir jų tėvų gyvenimą
Matydamos, kad tautiečiai išties neabejingi vieni kitų nelaimėms ir noriai padeda, E. Zasimauskaitė kartu E. Mėlinauskiene ėmė galvoti apie naują projektą. Eglė tada Editai guodėsi, kad Lietuvoje, kitaip nei užsienyje, beveik niekas nepadeda sergančių vaikų tėvams. Pavyzdžiui, Amerikoje yra Ronaldo McDonaldo namai, kurie nesiekia jokio pelno, jie statomi labdaringais tikslais prie pat vaikų ligoninių. Prie kiekvienos universitetinės ligoninės yra namučiai, kuriuose gali apsistoti sergančio vaiko šeima arba ir pats vaikas su savo tėvais. Čia visapusiškai pasirūpinama tiek vaikais, tiek jų tėveliais. Maistas, buitinės prekės, transportas, psichologinė parama – visus šiuos dalykus suteikia minėta įstaiga.
„Susirgus vaikui, tėvų gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu. Remiantis statistika, Lietuvoje kas penkto sergančio vaiko šeima atsiduria ties skyrybų arba bankroto riba. Tik įsivaizduokite, Lietuvoje yra tik du vaikų onkologiniai centrai, o žmonės į juos vyksta iš visos šalies! Pavyzdžiui, ką daryti, jei gyveni Klaipėdoje, o vaikas gydomas Vilniuje? Juk onkologinės ligos gydymas tęsiasi dvejus, o kartais ir daugiau metų“, – atskleidžia pašnekovė.
Edita sako, kad tokie namai leis būti tėvams kartu su savo vaiku ligos metu ir užtikrins, kad paskutinės tėvų santaupos nebus išleistos viešbučiams. „Namučių veikla turi būti paremta tik savanoriavimu“, – teigia moteris.
Amerikoje Edita susipažino su tokių namučių veikla ir pati jau penkerius metus juose savanoriauja. „Kiekvienuose namučiuose yra tik po tris samdomus darbuotojus, visi kiti – besikeičiantys savanoriai. Yra sudaromas tvarkaraštis, kuriame nurodomos datos ir tikslus laikas. Visi norintieji gali peržiūrėti tvarkaraštį ir sužinoti, kada galės atvykti gaminti priešpiečių bei vakarienės“, – pasakoja savanorė.
Jos teigimu, Amerikoje garbės reikalas vykti į tokius namučius ir gaminti valgį jų gyventojams. „Ar galite patikėti, kad, norėdami pasavanoriauti, kartais turime palaukti eilėje?“ – šypteli.
Čikagoje tokių įstaigų yra penkios. Editai ir jos bendramintėms teko savanoriauti visose. Su namučių gyventojais moterys kalba apie Lietuvą, papasakoja apie mūsų tradicijas, maistą. „Visi mielai valgo bulvinius blynus ar burokėlių sriubą, nes viskas yra gaminama su meile“, – džiaugiasi. Pašnekovė priduria, kad šiuose namučiuose gyvena ir lietuvių – jų teko sutikti ne vieną.
Neabejodamas šios įstaigos reikalingumu Lietuvoje, Edita su E. Malinauskiene 2014-aisiais suvienijo jėgas ir surengė labdaros renginį „Vilties aitvarai“. Vos per vieną vakarą surinkta rekordinė 65 tūkst. JAV dolerių suma. 2018-aisiais įvyko antrasis renginys. Jo metu surinkta 60 tūkst. JAV dolerių. Visi šie pinigai buvo skirti šeimos namučių projektui įgyvendinti. Edita džiaugiasi, kad namučių statybos jau eina į pabaigą ir jau labai greitai Lietuvoje bus atidaryta pirmoji tokio pobūdžio įstaiga. „Džiaugiamės, kad esame šio projekto dalimi, ir su nekantrumu laukiame pirmųjų gyventojų, nors širdyje meldžiamės, kad tik kuo mažiau vaikų sirgtų“, – atvirauja.
Organizacijos darbai, palengvinantys vaikų gydymą
Edita sako, kad paprastai organizacija „Chicago Mothers Foundation“ per metus įgyvendina maždaug tris nedidelius projektus. Kasmet rengiama kalėdinė vaikų šventė, organizuojami renginiai lietuviams, vykdoma akcija „Spalvotų pleistriukų vajus“. Vykdant pastarąją akciją surenkami tūkstančiai spalvotų, animaciniais herojais puoštų gydomųjų pleistriukų. Savanorė pasakoja, kad sergančiam vaikui neretai per dieną tenka patirti net dešimt dūrių, taigi pleistriukas, ant kurio pavaizduotas mėgstamas herojus, šiek tiek nuramina mažylius, jie mažiau verkia.
Anot Editos, kasmet į Lietuvą organizacija išsiunčia apie 1500 kilogramų naujų žaislų – nuo barbių iki paspirtukų. Juos renka nuo vasaros pabaigos iki pat spalio mėnesio galo. Tuomet žaislai plukdomi laivu į Lietuvą jų laukiantiems vaikams. Kai žaislai pasiekia Lietuvą, „Mamų unijos“ savanorės juos surūšiuoja ir vėliau išdalija mažiesiems per gimtadienio šventes ir Kalėdas. Viskas daroma vaikų labui, kad jie mažiau verktų ir sveikti būtų lengviau.
E. Zasimauskaitė sako, kad ši graži tradicija taip pat atėjo iš JAV. Pasak jos, ligoninėse vaikai turi skryneles, iš kurių po įvairių procedūrų gali išsirinkti po žaislą.
Pašnekovė priduria, kad į Lietuvą yra siunčiami ne vien žaislai, pleistriukai, bet ir įvairiausios gydymo priemonės, kurios Amerikoje ne tik yra kur kas pigesnės, bet ir geresnės kokybės.
Pasak Editos, organizacija per penkerius veiklos metus įvykdė daug projektų. Vienas jų buvo skirtas padėti sutvarkyti Kauno vaikų diabeto centrą. Prie šios akcijos prisidėjo ir labdaros bei paramos fondas „Vyrų fondas“ Lietuvoje. Buvo tvarkomos palatos, kurios prieš tai atrodė tarsi po karo. Į diabeto centrą išsiųsta nauja patalynė, žaislų. Galutinis rezultatas, kaip teigia moteris, buvo nuostabus. E. Zasimauskaitė įsitikinusi, kad, vaikams sergant, aplinka turi būti švari ir sutvarkyta.
Padeda ir neįgaliems mažyliams
Nors pagrindinė fondo misija – padėti vėžiu sergantiems vaikams, tačiau apie keturiasdešimt procentų paramos skiriama vaikams, turintiems negalią. Anot E. Zasimauskaitės, Lietuvoje visi ieško būdų, kaip padėti onkologiniams ligoniukams, greičiausiai dėl to, kad šių vaikų likimas svyruoja tarp gyvybės ir mirties, šias ligas visuomet lydi daug ašarų bei skausmo… Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad ne ką mažiau skausmo patiria ir neįgalūs vaikai bei jų tėveliai. Šie labdaros gauna visai mažai.
Paklausta apie darbo metodus, pašnekovė pabrėžia, kad visuomet išanalizuoja vaiko istoriją, kokia jo tėvų padėtis ir kokios gydytojų rekomendacijos. Edita pripažįsta, kad kartais reikia vadovautis ne širdimi, o aiškiu protu, nes vaikų tėveliai dažnai griebiasi šiaudo, kad tik padėtų sergančiam vaikui. „Tėvai pradeda tikėti visokiomis, galbūt dar net nepatikrintomis, naujovėmis, ieško sprendimų ten, kur jie iš tikrųjų neegzistuoja…“ – sako pašnekovė.
Lietuvos žmonės nelieka abejingi
Edita džiaugiasi, kad Lietuvos žmonės ne tik aukoja, bet ir skiria asmeninio laiko norėdami bent kažkuo padėti sergantiems vaikams. Tarp jų yra ir žinomų visuomenės veikėjų. Edita pasakoja, kad teko dirbti ir su V. Landsbergiu jaunesniuoju, jo globojama mergaite, kuri piešia, bet yra neįgali. Mergaitė dalyvavo E. Zasimauskaitės bei kitų savanorių organizuotame projekte „Kuo kvėpuoja neįgalus Lietuvos vaikas“. „Fotografė V. Anulienė aplankė visą Lietuvą ir rengė neįgalių vaikų fotosesijas. Vėliau nuotraukos buvo pristatytos Amerikos galerijos parodoje. Įgyvendinant šį projektą buvo surinkta daugiau nei 15 tūkst. JAV dolerių. Už šiuos pinigus Lietuvos vaikams buvo nupirkta speciali įranga, vaistų, apmokėtos reabilitacijos išlaidos“, – pasakoja pašnekovė.
Organizacija „Chicago Mothers Foundation“ stengiasi kasmet pasikviesti kokį nors žinomą žmogų iš Lietuvos, kuris sutiktų atvažiuoti be jokio atlygio, tiesiog norėdamas padėti, skirti savo laiko vaikams. „Pas mus jau ne vieną kartą lankėsi kulinarė Beata Nicholson, politikė Nijole Oželytė, iliuzionistas Rokas Bernatonis, menininkė Edita Suchockytė. Visi šie nuostabūs žmonės visuomet liks mūsų širdyse. Tai, kad jie nusprendė atvykti, padėjo ne vienam ligoniukui sveikti“, – džiaugiasi moteris.
Edita pasakoja, kad labai dažnai kartu su kitomis savanorėmis rengia aukcionus, kuriems savo darbus aukoja žymūs Lietuvos žmonės. Moteris džiaugiasi, kad prie šios idėjos prisideda įvairiausių profesijų atstovai – nuo dailininkų, mados atstovų iki sportininkų ir politikų.
„Sutinkame be galo daug įdomiu žmonių, visuomet turime iš ko pasimokyti. Niekuomet nepamiršiu, kai į JAV atvyko N. Oželytė, kuri yra mūsų organizacijos viceprezidentės B. Ivanauskienės šeimos draugė“, – prisimena Edita. Ji prisipažįsta labai nerimavusi prieš jai atvykstant, nes buvo ne kartą girdėjusi politikės skeptišką nuomonę apie labdarą. N. Oželytė tiesiog ja netikėjo. Savanorės nusprendė, jog žodžiai apie labdaringą veiklą nepadės, todėl nusprendė eiti kitu keliu. „Nesiruošėme jos įtikinėti, tik nuvežėme į namučius Čikagoje. Ta vieta pakeitė politikės nuomonę ir iš ten ji išėjo visai kitokia“, – šypteli pašnekovė.
E. Zasimauskaitė pastebi, kad neretai žmonėms prireikia net kelerių metų patikėti labdaringos veiklos prasme. Pasak jos, organizacijos „Chicago Mothers Foundation“ tikslas yra parodyti žmonėms gerus, realius darbus – tuomet jie patys norės prie jų prisidėti.
Edita džiaugiasi, kad tėvynėje ir kitose šalyse yra daugybė žmonių, kurie mielai prisideda prie labdaringos veiklos. „Lietuvoje turiu draugę, kuri mums labai padeda. Ji tvarko pirkimo sutartis, siunčia mums siuntas, susitinka su žmonėmis, kalbasi su jais. Prie mūsų veiklos prisideda labai daug asmenų iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Pavyzdžiui, dirbame ir su lietuviais, kurie aktyviai savanoriauja Didžiojoje Britanijoje“, – pasakoja moteris.
Savanorių gretos didėja
Dabar „Chicago Mothers Foundation“ organizacijos narių gretose – daugiau nei keturiasdešimt aktyvių savanorių. „Turime advokatą, iždininką, sekretorę, spaudos atstovą, interneto svetainės administratorių, fotografą, prezidentą bei viceprezidentą. Visi iki vieno dirba be atlygio. Geriausias atlygis mums – pasveikęs vaikas“, – teigia moteris.
Edita džiaugiasi, kad prie kai kurių renginių prisideda visos savanorių šeimos. Vyrai gelbsti prie fiziškai sudėtingesnių darbų, padeda net ir vaikai. „Renginiai mus visus suvienija, kaip viena didelė šeima džiaugiamės pasiektu rezultatu“, – šypteli.
E. Zasimauskaitė pripažįsta, kad kartais tikrai nebūna lengva. Visi savanoriai turi savo darbus, šeimas, viską suderinti itin sunku. Tačiau pašnekovė įsitikinusi, kad viskas įmanoma, ypač kai veikla teikia malonumą. Juk kiekvienas sėkmingai įgyvendintas projektas – laiptelis kilnaus tikslo link.
Lietuviai dirba be atlygio
Pašnekovė atskleidžia, jog vos per penkerius metus sergantiems vaikams buvo paaukota beveik 500 tūkst. JAV dolerių. Savanorė labai džiaugiasi tokiu rezultatu ir užtikrintai teigia, kad tokią veiklą galima pavadinti tikru darbu.
Edita pabrėžia, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės visuomet pasiryžę padėti. „Ne taip seniai baigėme ruoštis ateinančiam renginiui, kuris bus skirtas mūsų fondo penkmečiui. Vaizdo filmuką fondui padėjo sukurti lietuvių kompanija „TVS Digital Media“. Lietuvių įmonė jau yra sukūrusi net kelis reklaminius filmukus be jokio atlygio“, – džiaugiasi savanorė. Šis pavyzdys įrodo, kad turime nuostabių, geros širdies žmonių, norinčių prisidėti prie kilnaus tikslo be jokio atlygio.
E. Zasimauskaitė tikisi, kad „Chicago Mothers Foundation“ organizacija gyvuos dar daug metų, kad ir toliau sėkmingai bus įgyvendinami projektai. Taip pat moteris prisipažįsta, kad labai norėtų, jog Lietuvos žmonės pradėtų į emigrantus žvelgti kitomis akimis. „Juk mes ne tik neužmirštame gimtosios šalies, mūsų gyslomis teka meilė Lietuvai. Būkime solidarūs vieni su kitais ir gerbkime vienas kitą. Juk visai nesvarbu, kur gyveni, svarbu, iš kur esi kilęs“, – teigia pašnekovė.
„Lietuvės“ redakcija