Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Rašytoja Rūta Mataitytė: „Romano veiksmas mane visiškai užvaldo, jaučiuosi, lyg gyvenčiau jame“

Rašytoja Rūta Mataitytė: „Romano veiksmas mane visiškai užvaldo, jaučiuosi, lyg gyvenčiau jame“

„Negalėčiau rašyti to, kas man visai nerūpi, net jei matyčiau gerų perspektyvų“, – sako Osle gyvenanti rašytoja Rūta Mataitytė, neseniai išleidusi šeštąją romaną „Pavogtas dienoraštis“. Šiame kūrinyje ji gilinasi į sau ir dažnam svetur gyvenančiam tautiečiui aktualias temas: tautinis ypatumas, šalių skirtumai, emigrantų vaikų identitetas ir santykis su tėvų šalimi. Ši knyga kūrėjai itin brangi – Rūta prie jos dirbo net penkerius metus, gerdama į save ir perteikdama kūrinyje įvairias patirtis bei žinias, stengdamasi vietas ir žmones nutapyti taip, kad skaitytojai galėtų atpažinti būdingus bruožus.

Rūta Mataitytė

Prieš kelerius metus Jūsų gyvenimas buvo pilnas veiklos: vertėjavote, rašėte knygas, rengėte žygius, keliavote. O kur dar pareigos keturių vaikų šeimoje. Tuomet sakėte: „Kartais dirbu ir rašau užuot miegojusi. Retkarčiais pamąstau, kad gal laikas mokytis nieko neveikti, nes aš sau to vis dar neleidžiu.“ Galbūt šie metai privertė mokytis nieko neveikti, o gal, priešingai – buvo dar intensyvesni?

Nors dėl pandemijos šiemet teko mažiau judėti ir daugiau sėdėti namie, tingėti laiko tikrai neturėjau. Nemažai jėgų skyriau studijoms, išlaikiau baigiamuosius egzaminus ir su grupele kitų vertėjų tapome pirmaisiais istorijoje lietuvių–norvegų kalbų vertėjais, turinčiais bakalauro laipsnį. Šalia mokslų ruošiau leidimui savo šeštą romaną „Pavogtas dienoraštis“, kuris pareikalavo labai daug laiko ir susikaupimo, nes knyga gana didelės apimties. Dabar jau labai nekantriai laukiu, kada pagaliau galėsiu paimti ją į rankas.

Kaip manote, ar 2020-ųjų patirtys turės atgarsį Jūsų kūryboje? Galbūt mintyse rezgasi įvairių siužetų?

Šie metai buvo kupini patirčių, kurios kelia daug stiprių emocijų ir minčių, manau, tai tikrai paliks vienokį ar kitokį pėdsaką kūryboje. Stiprūs išgyvenimai man visada įskelia kūrybinę kibirkštį. Gal ir nesiimsiu rašyti knygos, kurioje pagrindinė siužetinė linija susijusi su pandemija, bet tai gali figūruoti kaip antraeilė detalė. Panašiai į romaną „Laiškai“ įtraukiau žinomą Islandijos ugnikalnio išsiveržimą, kuris 2010-aisiais sustabdė Europos lėktuvų eismą. Nors apie šį įvykį knygoje tėra nedidelė užuomina, vis dėlto jis turi didelę reikšmę veikėjų likimui.

Ką tik išleidote šeštąją knygą „Pavogtas dienoraštis“ – 2015 metais pasirodžiusio romano „Gunda“ tęsinį. Kas paskatino sugrįžti prie šios herojės? Ar šio kūrinio rašymui turėjo įtakos skaitytojų atsiliepimai apie „Gundą“?

Visų pirma noriu pabrėžti, kad šios knygos nelaikau neatsiejamu romano „Gunda“ tęsiniu, pristatau ją kaip atskirą, savarankišką kūrinį, kurį drąsiai galima imti į rankas net neskaičius pirmojo. Taip, Gundos istorija čia tęsiasi nuo tos vietos, kur ji nutrūko pirmojoje knygoje, tačiau stengiausi rašyti taip, kad skaitytojas, nežinantis pirmosios istorijos, galėtų skaityti nejausdamas trūkumo.

Mintis, kad reikėtų parašyti antrą knygą, pirmą kartą kilo, kai išgirdau, kaip keli skaitytojai aptarinėja knygos pabaigą, ir vienas iš jų pasvajojo: „Jau įsivaizduoju, kad Gunda Danijoje augina anūkus.“ Nuo tada ir pradėjau nuolat galvoti, koks gi tolesnis šios veikėjos likimas. Anksčiau irgi esu parašiusi savo knygos tęsinį, tad man tai nėra naujas procesas. Veikėjai man pačiai yra labai svarbūs ir pabaigus rašyti jų dar ilgai trūksta lyg gyvų draugų, todėl ir norisi prie jų sugrįžti. O tai, kad skaitytojai pamilsta knygos herojų, savaime suprantama, irgi turi kažkiek įtakos, būtų nesąžininga tai neigti. Bet svarbu, kad knygos netaptų serijomis, stengiuosi, kad kiekviena gyventų kaip atskiras, visavertis kūrinys.

Viename interviu minėjote, kad vengiate rašyti apie tai, ko neišmanote. Galbūt šios knygos rašymas pareikalavo labiau gilintis į tam tikras sritis?

Didelė dalis šios knygos veiksmo sukasi Danijoje. Šią šalį buvau lankiusi vasarą, todėl pažinojau šiltą, idilišką jos pusę, ją ir aprašiau romane „Gunda“. O naujame romane pasakojau apie žiemą Danijoje ir vieną vakarą sėdėdama prie savo kompiuterio supratau, kad, norint apie tai įtikinamai papasakoti, man trūksta patirties. Kadangi tuo metu kaip tik buvo žiema, susikrovėme daiktus ir su visa šeima išlėkėme į kelionę. Pasirodė, kad Danija žiemą visai kitokia, nei pažinojau anksčiau, supratau, kad žieminio daniško vėjo niekada negalėčiau pamilti, vadinasi, ir mano veikėja negalės. Turėjau trinti ir perrašinėti net kelis rankraščio skyrius. Iš kelionės parsivežiau ir daug kitų detalių, kurias norėjosi perpasakoti, bet atėjo laikas, kai supratau, kad nukrypau į pernelyg smulkmenišką aprašinėjimą, knyga darėsi vis panašesnė į kelionių dienoraštį, todėl ir vėl teko koreguoti, daug ko atsikračiau. Supratau, kad, prieš aprašinėdama savo patirtis, turiu jas perleisti per laiko filtrą, leisti detalėms susigulėti ir tik tada kurti literatūrinius vaizdus. Todėl leistis į gilius tyrinėjimus, kai jau turiu knygos siužetą, gal nėra pats tinkamiausias laikas, man labiau sekasi panaudoti susigulėjusias patirtis ir žinias, tada jas galiu aprašyti įtaigiau.

Esate sakiusi: „Kurdama kiekvieną knygą, aš bandau išsikelti sau bent vieną naują sąlygą – išbandyti naują formatą, kitą perspektyvą, naują tematiką, kitą dėstymo metodą.“ Kokią sąlygą išsikėlėte šįkart? Kuo naujoji knyga kitokia? Kas įkvėpė ją rašant?

Prieš pradėdama rašyti turėjau daug tikslų. Labai rūpėjo veikėjų charakterių įvairovė, taip pat norėjau iškelti tautinio ypatumo temą ir pažvelgti į dviejų savo aprašomų šalių skirtumus. Skyriau tam nemažai laiko, stebėjau detales, skaičiau, klausinėjausi ir po trupinėlį kaupiau informaciją. Labai norėjau nutapyti vietas ir žmones taip, kad skaitytojas galėtų atpažinti būdingus bruožus, bet buvo ir šiek tiek baisu, kad nenukrypčiau į stereotipus. Ne viskas pavyko, kai kurių idėjų vėliau pati atsisakiau, tačiau romane rasite įvairių tautybių, ir tikiuosi, kad man pasisekė atskleisti jų skirtumus. Nemaža dalis veikėjų romane yra epizodiniai, bet stengiausi, kad visi būtų ryškūs, išsiskiriantys ir daugelis iš jų turi gyvus prototipus.

Be to, leidausi į dar vieną naują temą, kuri realybėje mums taps vis aktualesnė, – emigrantų vaikų identitetas ir santykis su tėvų šalimi. Tai dar neištirta dirva, kuri mane ir labai vilioja, ir baugina. Baisu, kad galiu įvilkti savo veikėją į svetimą rūbą, nes aš jo kailyje niekada nebuvau. Kaip toks žmogus jaučiasi ir koks jo santykis su šalimi, kuri yra ir jo, nes iš ten kilę jo tėvai, ir ne jo, nes jis pats ten nei gimė, nei užaugo. Būtent tokį vaidmenį romane atlieka Gundos dukra Gerda.

Viena iš šiame romane gvildenamų temų – santykis su sava šalimi ir sava vieta gyvenime. Ar šia tema vis dar kyla klausimų? O gal jau esate radusi visus reikiamus atsakymus, vidinę ramybę? Galbūt šiuos klausimus jau kelia Jūsų vaikai?

Manau, ši tema man niekada nebus išmąstyta ir užbaigta, nes kiekvienu gyvenimo  tarpsniu tai atrodo vis kitaip. Ypač dabar, kai dėl pandemijos esame apriboti ir negalime laisvai keliauti, neišvengiamai atsiranda naujų jausmų, ir gali būti, kad pagaliau parvažiavę į Lietuvą patirsime stiprias reakcijas.

Savo knygoje irgi aprašau įvairias veikėjų būsenas, kai tenka migruoti tarp skirtingų vietų. Pirmojoje knygoje daugiausia rašiau apie pirmąjį tėvynės palikimą ir kūrimąsi svetimoje šalyje, o naujausioje jau kalbu apie kraustymąsi iš vienos svetimos šalies į kitą, apie grįžimą į namus, nugyvenus svetur daugybę metų, taip pat apie jausenas, kai esi svetur ir žinai, kad negali grįžti. Be to, kaip jau minėjau, perėjau ir prie dar vieno klausimo – ką jaučia svetur užaugę vaikai, ar jie gali vadinti save lietuviais, ar Lietuva jiems gali būti sava. Būtent tuo ir užsibaigia visas romanas – veikėjai nusibraižo savo vidinį pasaulio žemėlapį ir susidėlioja savo taškus. Aš pati to dar nepatyriau, bet ką gali žinoti, gal ir man teks kažką panašaus išgyventi.

Romano veiksmas rutuliojasi Danijoje, Norvegijoje ir Lietuvoje. Ar daugiau nei dvidešimt metų praleidus Norvegijoje nebuvo sudėtinga vaizduoti Vilniaus gyvenimą?

O taip, Vilniaus vaizdavimas man irgi buvo vienas iš išsikeltų iššūkių rašant šią knygą. Nors tai mano miestas, jame gimiau ir užaugau, regis, pažįstu ir jo skonį, ir kvapą, bet rašydama supratau, kad tai, ką rašau, jau nebegalioja. Nuvykusi vis slankiodavau gatvėmis, bandžiau apčiuopti dvasią, rasti savo veikėjų namus. Žinau, kad ne viskas pavyko. Kita vertus, tai, kaip mano veikėjai jaučia šį miestą, ir neturi sutapti su dabartinių vilniečių patirtimi, nes kiekvienas sau kuriame individualų paveikslą, ir kito įspūdis neturėtų būti atmestas kaip neteisingas. Mano veikėjai Gerdai Vilnius irgi yra svetimas, ji pažįsta ir prisijaukina miestą per savo patirtis ir per savo prizmę, kuri yra kitokia nei tų, kurie ten gyvena.

Nemažai vietos knygoje užima Vilniaus bažnyčios ir cerkvės. Dabar net nepamenu, kas atėjo pirmiausia – pirma užrašyta scena ir tik tada atsiradęs poreikis tas vietas tyrinėti ar įspūdžiai iš Vilniaus, kuriuos panorau užrašyti. Būdama gimtajame mieste kaskart apkeliaudavau daug bažnyčių, fiksavau jų atmosferą, detales, grįžusi užrašinėjau, o kitą kartą ir vėl eidavau tikrinti, ar viskas taip, kaip įsiminiau, ir taip kelerius metus iš eilės.

Šią knygą kūrėte penkerius metus, iki tol spėjo išeiti kiti du Jūsų kūriniai. Vadinasi, vienu metu dirbate prie kelių knygų, gyvenate kelių veikėjų pasauliuose?

Ne, rašyti dviejų istorijų vienu metu negalėčiau, romano veiksmas mane visiškai užvaldo, tada jaučiuosi, lyg gyvenčiau jame. Bet būna, kad, rašant vieną knygą, kitą tenka rengti leidimui, redaguoti. Tai irgi nelengvas derinys, bet kartais tiesiog neišvengiama. Žinoma, kitų knygų leidyba iš dalies ir prisidėjo prie to, kad naujausios knygos kūrimo procesas buvo toks ilgas. Dirbdama prie vienos knygos, net jei tai nebe rašymas, o redagavimas, neišvengiamai turiu kitą kūrybą nustumti šiek tiek į šalį. Bet, kaip visada kartoju, kuriant negalima skubėti, viskas turi ateiti laiku.

Nuo rašymo pradžios iki knygos užbaigimo – nemažas laiko tarpas. Ar ta laiko distancija nekelia noro perrašyti kūrinį ar jo dalį iš naujo? Ar nuosekliai laikotės savo pirminės idėjos, ar berašant ji kinta? Papasakokite apie kūrybos procesą.

Prieš sėsdama rašyti nebūnu sudėliojusi nei kūrinio struktūros, nei siužetinių vingių, nei jų sekos, viskas gimsta, net veikėjų charakteriai formuojasi rašant, tiesiog pajuntu, kad turi būti vienaip, o ne kitaip, tai susipina kaip gyvas organizmas ir paskui nei noriu, nei galiu to keisti. Tačiau daug dirbu prie detalių, raiškos, kalbos. Būna, perskaitai dalis, kurios parašytos prieš metus, ir matai, kaip tai netobula, daug ką pataisai, o po pusmečio vėl matai, kad reikia su tekstu dirbti, kiekviename etape atkreipiu dėmesį vis į ką nors nauja.

Koks skaitytojas atpažins save romane Pavogtas dienoraštis“?

Romane yra daug veikėjų, kurie turi gyvus savo prototipus, nežinau, ar visi jie save atpažintų, bet kai kurie, manau, tikrai tai pastebės. Viena iš man pačiai mieliausių veikėjų – Marija. Jos prototipas buvo mano močiutė, kurios dabar tarp mūsų jau nebėra. Tikiuosi, kad apie ją skaityti visų pirma bus įdomu mano mamai. Beje, močiutė mano knygų puslapiuose apsigyveno jau ne pirmą kartą, ji tikrai buvo ypatinga asmenybė, apie kurią būtų galima parašyti visą knygą.

Rašymas vieniems yra darbas siekiant tam tikro rezultato, kitiems – būtinas saviraiškos būdas, leidžiantis atitrūkti nuo tikrovės, gyventi daug skirtingų gyvenimų. Kaip apibūdintumėte rašymo, kūrybos svarbą Jums?

Sakyčiau, man svarbu ir viena, ir kita. Su kitais autoriais ne kartą esame šia tema diskutavę, nes ji daugiau ar mažiau rūpi visiems. Nemanau, kad galėčiau rašyti tik sau, kaip sakoma, į stalčių. Visada galvoju apie rezultatą, mano tikslas – pasiekti kitus. Ir giliai viduje tikiu, kad tai galioja kiekvienam rašytojui. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad rašau nuolat galvodama apie skaitytoją ir vien tai, kas rūpi kitiems. Tai, ką rašau, turi būti svarbu man pačiai, kitaip tekstai bus negyvi.

Kai kurie autoriai gilinasi į rašymo teoriją, kitų rašytojų patarimus, kiti pasitiki savo intuicija. Kaip manote, ar įmanoma parašyti bestselerį nesigilinant į teoriją? Kas Jums, kaip rašytojai, svarbiausia? Ko apskritai reikia norint sukurti įtaigų romaną?

Niekada nesusimąsčiau, ko reikia norint parašyti bestselerį, nes neturiu intencijos tokių rašyti, mano tikslas yra perteikti savo minčių pasaulį ir savo kūryba pasiekti kitus. Kartą susilaukiau patarimo rašyti detektyvus, nes neva mano rašymo stilius labai įtaigus, o medžiagos įdomiems siužetams irgi turiu pakankamai, tad rezultatas būtų puikus. Bet aš gerai žinau, kad negalėčiau rašyti to, kas man visai nerūpi, net jei matyčiau gerų perspektyvų.

Pradėjusi rašyti daugiausia mokiausi iš kitų autorių knygų, o toliau jau pasiklioviau savo intuicija. Įdomu tai, kad nemažai padėjo kelios nevykusios kitų autorių knygos – jas atidžiai skaitydama įsisąmoninau, kaip rašyti neturėčiau, ir tai yra labai svarbu. Pačioje kūrybos pradžioje perskaičiau porą knygų apie tekstų kūrimo principus ir iš jų šio to išmokau, o dabar jau intuityviai jaučiu, kaip noriu rašyti, kas man sava ir priimtina. Žinoma, su laiku ir stilius, ir temos po truputį keičiasi, bet tai turi ateiti iš vidaus, nemanau, kad būtų protinga vilkti ant savęs svetimą rūbą.

Kas toliau? Ar tęsite darbą prie kito nebaigto romano, ar kursite kažką visiškai naujo?

Nebaigto romano šiuo metu nėra, tik keletas užuomazgų, daugiausia idėjų lygmeny. Prieš porą metų, grįždama iš sunkios kelionės kalnuose, mintyse turėjau labai ryškią idėją, tereikėjo sėsti ir užrašyti, tiesiog degiau iš nekantrumo. Tačiau parvažiavusi pirmiausia turėjau įveikti vieną vertimo darbą, jis užtruko dvi savaites. Kasdien laukiau – kad tik greičiau, greičiau, vos baigsiu darbą, iškart pulsiu prie kūrybos. O tos dienos pagaliau sulaukusi atsisėdau priešais kompiuterį ir suvokiau, kad neturiu ką rašyti – viskas dingę. Bandžiau bent kažką užrašyti, bet jutau, kad veikėjai negyvi, jie nekalba, nekvėpuoja. Todėl lioviausi, nes jei be jokios aistros per prievartą spausiu puslapį po puslapio, tai jau nebebus kūryba. Bet tikiu, kad su laiku kažkas gims.

Daug metų verčiate iš norvegų ir lietuvių kalbų. Kokių sunkumų kyla vertėjaujant?

Vertimas man yra ir darbas, reikalaujantis daug susikaupimo, nuolatinio tobulėjimo, nes susiduriu su daug skirtingų sričių, ir nesibaigiantis universitetas, nes visada išmokstu kažką nauja, ir galimybė pažinti pasaulį, naujas vietas, vis kitus žmones. Sunkiausia būna ne tada, kai užklumpa sudėtingos temos, o kai tenka imtis darbo tam visiškai nepasiruošus. Deja, kartais taip nutinka, nes žmonės ne visada supranta, kad iš anksto pasiruošusi aš galiu kur kas geriau atlikti savo darbą. Kartą paklausiau kliento, kokia bus posėdžio tema, o jis man nieko neatsakė ir netgi dėl šio mano klausimo pareiškė, kad nori mane nušalinti, nes, jo supratimu, jei nemoku versti nepasiruošusi, esu netikusi vertėja. Kol esi naujokas, dėl visų nesusipratimų būna kiek skaudu, bet įgijęs patirties suvoki, kad tokių priekaištų iškyla ne dėl tavo kaltės. O pats įdomiausias kuriozas buvo, kai patekau pas labai išsiblaškiusį gydytoją. Jis net nepasidomėjęs, kas vertėjas, o kas pacientas, susiruošė mane gydyti.

Dažnai esate pristatoma ne tik kaip vertėja, rašytoja, bet ir kaip architektė. Ar yra tekę verstis architekto veikla, ar tai teliko pavadinimu viename iš Jūsų diplomų?

O taip, architekte dirbau dar būdama studente, per vasaros atostogas ir netgi ištisus metus, nes dariau studijų pertrauką. Būtent per tuos metus ir pajutau, kad tas darbas – ne man. Tikiu, kad įvyko daug atsitiktinumų, bet pamačiau ir išvirkščią architekto darbo pusę, ne vien tą, apie kurią kalbėdavome ir svajodavome besimokydami. Pamenu, su kokiu užsidegimu pradėjau studijas ir kaip pamažu tai manyje užgeso. Susidūriau su architektų arogancija užsakovų atžvilgiu, tai manyje sukėlė daug vidinių konfliktų. Vis dėlto sugebėjau pabaigti mokslus, nenorėjau visko mesti pusiaukelėje. Ir tikrai nesigailiu. Nors architekte nedirbu, studijos man labai daug davė, už viską esu dėkinga, ir tikrai negaila nei metų, nei tam skirtų resursų. Viskas, ką išmokau ir patyriau per studijų metus, mane praturtino.

Norvegus pažįstate turbūt geriau nei daugelis naujųjų imigrantų – juk čia gyvenate jau 24 metus. Kas, Jūsų akimis, artina, o kas skiria mūsų tautas?

Mano akimis žvelgiant, mus ir norvegus daug kas sieja – artumas ir meilė gamtai, santūrumas bendraujant su svetimais, dėmesys šeimai, net ryškūs istoriniai panašumai. Tačiau turime ir didžiulių skirtumų, kylančių iš skirtingos politinės pastarojo pusšimtmečio patirties, kuri turėjo didelę įtaką mūsų elgesiui ir vertybėms. Tačiau, manau, tai su laiku keisis ir mes ateity jausimės vis panašesni vieni į kitus.

Ko palinkėtumėte sau ir skaitytojams ateinantiems metams?

Dabar labai madinga kitiems metams linkėti laisvės ir kelionių, todėl tikriausiai reikėtų palinkėti kažko kita. 2021-ieji bus jaučio metai, o jautis laikomas taikos ir teisingumo simboliu. Tikiuosi, kad to ir susilauksime – taikos, teisingumo ir lygybės. Linkiu, kad visi atrastų vidinę ramybę, nesvarbu, ar sėdime namie, ar keliaujame, ar esame stipriai suvaržyti, ar laisvai renkamės, kur eiti ir su kuo bendrauti, svarbiausia, kad jaustumėmės patenkinti viduje. Šie metai mums įrodė, kad įmanoma prisitaikyti prie aplinkybių ir naujomis sąlygomis atrasti, kaip save realizuoti. Linkiu, kad tai patirtų visi.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Rūtos Mataitytės asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top