Unikalaus balso savininkė, džiazo atlikėja Evelina Jocytė-Joyce nudžiugins Vilniaus publiką savo vasariškomis nuotaikomis alsuojančiu koncertu „Aksominis džiazas“. Atlikėja, nuo kurios balso kūnu bėgioja šiurpuliukai, žavi puikiu kūrinių atlikimu ir precizišku programos pasirinkimu. Jos repertuare netrūksta negirdėtų kūrinių, o žinomos kompozicijos įgauna naują skambesį. Belaukiant koncerto, kuris vyks liepos 3 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje, nutarėme pakalbinti atlikėją.
Papasakok, kaip ir kada į Tavo gyvenimą atkeliavo muzika ir meilė jai?
Gimiau ir augau muzikalioje šeimoje, tad buvau auginama kaip pianistė. Tačiau vėliau pajutau, kad esu skirta scenai, bet ne kaip pianiste, o kaip dainininkė. Tai supratau prieš dešimt metų ir nuo tada prasidėjo ilgas savęs ieškojimo, mokslo, klaidų ir pamokų laikas. Dėl jų aš esu tokia, kokia esu.
Evelina, atrodo, kad muzika Tau tikrai labai svarbi. Kokią vietą ji užima Tavo gyvenime?
Ramia sąžine galiu pasakyti – aš esu dainininkė, bet tam, kad galėčiau tai ištarti, man reikėjo labai stengtis: mokytis dainuoti, išgyventi daugybę atradimų ir netekčių, gyvenimiškos laimės ir skausmo. Vis dėlto esu labai laiminga. Mano manymu, neįmanoma būti tikru dainininku, jeigu tam tikrų dalykų neišgyveni pats. Menas yra šio pasaulio esencija ir ją pamatyti gali žmogus, turintis ypatingų sugebėjimų, vadinamų talentu. Aplink mus pilna garsų, ritmų, spalvų, formų, bet tik talentingas žmogus gali juose įžvelgti meną. Tam, kad jis tai galėtų perteikti, reikalingas rimtas mokslas, nepertraukiamas savęs tobulinimas, o visų svarbiausia – gebėjimas jausti.
Scenoje esi maksimalistė?
Be jokios abejonės. Artistas scenoje turi būti maksimalistas, kitaip jo atlikimas tampa vidutiniškas. O to niekada negalima sau leisti.
Kuo koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje nustebinsi klausytojus?
Nežinau, kiek nustebinsiu, bet klausytojams ketinu padovanoti laisvę ir begalinį atsidavimą. Ir, žinoma, meilę bei grožį.
Kaip pasirenki dainas, kurios skambės koncerte?
Repertuaro pasirinkimas visada būna rimtas iššūkis. Kai tik pradedu rinktis, norisi jį vis plėsti ir plėsti, atrodo, dainuočiau dar šitą, dar aną, bet laikui bėgant viskas susidėlioja savaime. Be abejo, tam reikia labai daug dirbti, perdainuoti daugybę kūrinių, kad pajustum, kas iš tikrųjų yra „tavo“. Man patinka ieškoti naujo skambesio, dirbti su nauja medžiaga, įpūsti kūriniams savo dvasią.
Šiam koncertui atsirinkau labai sau artimus kūrinius. Dainuodama kiekvieną jų išgyvenu, kiekvieno jų tekstai tinka vienam ar kitam mano išgyvenimui, o gal net ir konkrečiam žmogui, kuris sėdi salėje.
Kokios muzikos klausaisi pati? Turi mėgstamiausius atlikėjus?
Man patinka intelektuali muzika: visa klasika be išimties, opera, taip pat impresionistinė muzika, fanko muzika, dramenbeisas, džiazas, atsipalaiduoju fortepijonu grodama J. S. Bacho kūrinius. O iš atlikėjų patinka Julie Andrews, Shirley Bassey, Bobby Mc Ferrin, Ella Fitzgerald. Tačiau pirmiausia, aišku, patinka tyla.
Kokių komplimentų ar įsimintinų poelgių sulauki iš gerbėjų?
Komplimentų būna tikrai įvairių, bet porą kartų teko nustebti. Kartą po koncerto prie manęs priėjo maža mergaitė, paėmė už rankos ir pasakė: „Dabar aš žinau, kuo noriu būti užaugusi – dainininke!“
Kartą teko koncertuoti viename nedideliame miestelyje. Labai išsigandau, kad su savo džiazu liksiu nesuprasta… Pasirodymui besibaigiant, pastebėjau kelias moteriškes prie scenos. Man nulipus, jos ne tik dėkojo, bet ir dovanų davė – namo grįžau su trilitriniu stiklainiu kaimiško pieno, dviem sūriais ir maišu kaimiškų kiaušinių. Renginio organizatorė net juokėsi sakydama: „Turėdama tokį balsą ir badmečiu išgyvensi.“
Neseniai sužinojau, kad Kaune mano garbei yra pavadinta naujagimė mergaitė. O didžiausias komplimentas – prof. Donato Katkaus asmeninis pakvietimas koncertuoti Kristupo vasaros festivalyje. Man svarbūs visi įvertinimai be išimties, tačiau tokių kultūros asmenybių pripažinimas – didelė garbė.
Kaip manai, ko reikia, kad atlikėjas būtų įdomus publikai ir visuomenei?
Kad atlikėjas būtų iš tikrųjų įdomus publikai ir visuomenei, jis visų pirma turi būti talentinga ir išprususi asmenybė.
Kaip manai, koks yra Tavo muzikos klausytojas?
Laisvas, nepriklausomas, išprusęs, dvasingas, neprietaringas, mylintis žmones ir pasaulį. Be abejo, linksmas ir geranoriškas.
Dažniau vadovaujiesi protu ar emocijomis?
Aš vadovaujuosi ir protu, ir jausmais. Apskritai gyvenimas yra vienas didelis jausmas, o protas reikalingas tam, kad jame jaustumeisi stabiliai.
Ar turi kokių moteriškų, specialių ar netgi magiškų ritualų prieš koncertą?
Šiaip koncerto dieną aš tarsi neegzistuoju. Jau nuo pat ryto savo visa nekūniška esybe gyvenu koncerte. Tą dieną aš tikrai neužsiimsiu jokiais kitais dalykais, miegosiu iki vidurdienio, nekelsiu ragelio ir bendrausiu tik žinutėmis. Pradėsiu ruoštis gana anksti, bet tik dėl to, kad viską būtų galima daryti lėtai, neskubant. Taigi greičiausiai prieš koncertą aš tampu visišku „tinginio pantimi“. Tačiau tai tik prieš… O šį kartą viskas bus panašiai, tačiau dieną prieš koncertą aš kepsiu.
Koks Jūsų pomėgis, be muzikos, žinoma?
Man yra įdomios dvi sritys – religija, jos istorija ir maisto istorija bei kultūra. Per šiuos du dalykus labai visapusiškai matoma žmogaus proto, kultūros, mąstysenos, suvokimo raida. Taigi greičiausiai žmonės ir yra mano pomėgis.
Koncertas „Aksominis džiazas“ Šv. Kotrynos bažnyčioje – liepos 3 d. 19 val.