Jeigu aktorės Donatos Rinkevičienės kas nors paklaustų, kuo ji labiausiai didžiuojasi, atsakymą išgirstų akimirksniu. Kalbėdama apie savo vyrą, visai Lietuvai puikiai žinomą dirigentą Gintarą Rinkevičių, ji iki šiol negaili jam gražiausių komplimentų. „Mano vyras yra pats gražiausias, pats talentingiausias, pats rūpestingiausias, pats linksmiausias žmogus visatoje. Su juo esu tikra karalienė“, − sako D. Rinkevičienė, paklausta, kokiomis vyro savybėmis labiausiai žavisi. Darni santuoka, talentingi ir be galo mylimi vaikai, širdžiai mielas aktorės darbas šiai žaviai moteriai yra tarsi priešnuodis nuo neigiamų minčių, kurios kartais neišvengiamai aplanko kiekvieną mūsų.
Grįžkime mintimis į praeitį. Kodėl nusprendėte pasukti aktorės keliu?
Dar ankstyvoje vaikystėje koncertuodavau giminėms ir draugams atsistojusi ant taburetės, todėl visi sakė, jog Donatėlė bus artistė. Baigusi mokyklą iškart įstojau studijuoti aktorystės ir esu laiminga, kad pataikiau į TAS vėžes, kad nesuklydau pasirinkdama profesiją, kuri mane taip traukė.
Padarėte gana netrumpą pertrauką savo, kaip aktorės, karjeroje. Ar nebuvo sunku vėliau vėl pradėti vaidinti (pirmiausia „Dviračio žiniose“, vėliau televizijos seriale)?
Taip, pertrauka išties nemaža. Mintys ilgai buvo užimtos gimstančiais vaikeliais, namais, buitimi. Bet ilgainiui, augant atžaloms, ėmiau vis daugiau galvoti apie vaidybą, ilgėjausi to.
Sunkiausia vaidinant tiek „Dviračio žiniose“, tiek seriale buvo susigrąžinti pasitikėjimą savo jėgomis. Nuraminti drebančias kojas, suvaldyti besipinantį liežuvį (iš baimės, žinoma).
Ar šeima nepradėjo skųstis Jūsų dėmesio stoka?
Neslėpsiu, šeima labai pajuto, kad mamos ilgai nebūna. Tačiau jie puikiai mane supranta ir palaiko. Žino, kaip tai man svarbu.
Kuo serialo „Gyvenimo receptai“ herojė Jums artima? O kurie jos būdo bruožai Jums svetimi?
Aš gyvenime taip pat esu švelni, rami, gal kiek per daug nuolanki. Kukli. Tačiau mano herojė Jūratė kartais elgiasi labai minkštabūdiškai. Bet mes nesame visiškai skirtingos. Tik viena detalė – maisto gaminimas nėra mano mėgstama veikla.
Ar kuklumas Jums kartais nepakiša kojos gyvenime?
Kuklumas yra ne kartą pakišęs koją. Greičiau tai ir kuklumas, ir neryžtingumas kartu. Bet bėgant metams analizuoji save, mokaisi iš klaidų. Norėčiau, kad mano vaikai drąsiau spręstų kylančias problemas, nei aš kadaise.
Ar Jums svarbu, ką internete apie Jus rašo žiūrovai?
Nuo to laiko, kai griuvo maestro šeima ir jis tapo mano gyvenimo dalimi, daugiau nebeskaitau jokių komentarų apie nieką: nei apie dabartinį savo gyvenimą, nei apie serialą. Mano siela, pasirodo, to visai nepakelia.
Turbūt ir nereikia klausti, ar šį serialą žiūri Jūsų šeima…
Žinoma, žiūri! Ir aptarinėja! Oho, kokie tie mano žiūrovai reiklūs.
Ar vyro netrikdo, kad Jums tenka vaidinti kito mylimąją?
Atsakysiu vienu žodžiu – trikdo (šypsosi – red. past.).
Turite gražią šeimą, patinkantį darbą. Ar ko nors gyvenime dar trūksta?
Man nieko netrūksta. Mano svajonė (jos net vyrui dar nesakiau) – pasiplaukioti su delfinais (šypsosi – red. past.).
Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors keistumėte?
Jei galėčiau atsukti laiką atgal, pagimdyčiau dar vieną sūnų.
Šeimos susiduria su nemažais iššūkiais augindamos vieną ar du vaikus, o Jums teko rūpintis visais keturiais… Iš kur tiek kantrybės ir jėgų? Ar Jums kas nors padėdavo prižiūrėti vaikus?
Didžiausias pagalbininkas – mano nuostabusis vyras maestro Rinkevičius. Esu jam dėkinga be galo, be krašto. Žinoma, pradžioje buvo auklyčių, bet, vos Mariui suėjo metukai, ėmėme suktis patys. Kantrybės visada mažai (šypsosi – red. past.). Ją reikia užsiauginti lyg pupą iki dangaus.
Ar esate griežta mama, ar labiau draugė savo vaikams?
Aš nesu griežta, greičiau atvirkščiai. Labai juos lepinu. Drauge jiems tapsiu tada, kai jie bus 18 metų, dabar su vyru esame jų vedliai, autoritetai, pagalbininkai, gyvenimo mokytojai.
Kokius savo vaikų talentus pastebite ir stengiatės ugdyti?
Vaikai muzikalūs, gabūs piešimui, vaidybai. Kalbamės su jais visomis juos dominančiomis temomis: nuo Dievo iki vaikų pradėjimo (šypsosi – red. past.).
Kokioje šeimoje augote Jūs pati? Už kokias išugdytas vertybes esate dėkinga savo tėvams?
Pati augau su penkeriais metais jaunesniu broliu Andriumi. Esu dėkinga tėvams už daug dalykų. Deja, neseniai palaidojau Tėvelį. Skausmas ir tuštuma dabar yra kasdieniai mano palydovai.
Kuo maestro G. Rinkevičius Jus labiausiai žavi?
Mano vyras yra pats gražiausias, pats talentingiausias, pats rūpestingiausias, pats linksmiausias žmogus visatoje. Su juo esu tikra karalienė.
Ar 2014 metais turėjote progų pailsėti nuo visų darbų?
Turėjome atostogų ir per jas visi vykome prie Baltijos jūros. Tačiau man geriausias poilsis yra geros knygos skaitymas arba filmų žiūrėjimas.
Lietuva – ką ji Jums reiškia? Ar niekada nekildavo minčių apie gyvenimą svetur?
Minčių apsigyventi kitoje šalyje niekada nekilo. Lietuva – mano kraštas, mano motina, mano skausmas ir džiaugsmas. Skamba patosiškai, bet ypač dabar, esant tokiai geopolitinei situacijai, man labai labai baisu. Man gėda dėl visų tų jaunuolių, kurie aiškina, kad į šauktinių kariuomenę neis… Plaukai šiaušiasi nuo tokių postringavimų. Mes tokie maži, mūsų tiek nedaug, bet negalima leisti, kad Lietuvos vardas būtų ištrintas, nušluotas nuo žemėlapio. Mūsų namuose visada iškeliama trispalvė, mes giedame himną valstybinių švenčių proga. Auklėjame vaikus patriotizmo dvasia.
Ar pavyksta kasdienybėje atsiriboti nuo minčių apie visai netoli mūsų vykstantį karą? Ar Jūsų šeimoje tai – dažna pokalbių tema?
Ši tema mūsų šeimoje beveik kasdienė. Kaip jau sakiau, labai bijau – neslėpsiu to. Gyvename neprognozuojamu laiku. Kalbu ne apie dešimtmečius, o mėnesius, apie pranešimus iš Rytų, kurie pastaruoju metu užtvindė žiniasklaidą. Krymas – aiškus įrodymas, kad kaimynai nesustos prieš nieką.
Kas ir kaip Jums įkvėpė patriotinę dvasią?
Nuo mažens žinojau, kad tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės buvo nuo represinio sovietų režimo nukentėjusių artimųjų. Mes visada švęsdavome Kalėdas, Velykas. Na ir kas, kad užtrauktomis užuolaidomis, bet tai buvo labai svarbu mano giminei. Mano seneliai ne kartą ir ne du mudviem su broliu pasakojo, kad Lietuva turi būti laisva, kad per televiziją matome tik melą, kad esame pavergti.
Kaip manote, ar dabar jaunus žmones išauginti patriotais yra sunku?
Manau, kad žmonės specialiai neturėtų imtis auklėjamojo patriotizmo. Jei pats myli savo kraštą, jei esi savo šalies patriotas, tai savaime perduosi tą jausmą savo atžaloms.
Ar Jūsų giminei yra aktuali emigracijos problema?
Mano brolis jau beveik penkerius metus gyvena Norvegijoje. Čia, Lietuvoje, turėjo puikų darbą, bet, matyt, jautėsi ne savo kailyje. Dabar dirba puikiai mokamą darbą Osle ir jaučiasi visiškai laimingas pasiekęs aukštas pareigas, įgijęs naujų, ištikimų draugų.
Ar savo vaikams nesistengsite daryti įtakos, kai jiems reikės spręsti, kur gyventi baigus mokslus?
Savo vaikų neagituojame kelti sparnų į užsienį, tiesiog akcentuojame, kad geras mokymasis gali atverti daugiau durų. Tiesą sakant, su vyru nuolat kalbame apie Lietuvos aukštąsias mokyklas.
Kaip vertinate globalios Lietuvos idėją (t. y. kad esame viena tauta ir kiekvienas motyvuotas lietuvis ar su Lietuva save siejantis asmuo yra svarbus ir reikalingas Lietuvai, nesvarbu, kur jis dirbtų ir gyventų)?
Visiškai su tuo sutinku. Jau esu sakiusi, kad esame labai nedidelė tauta, tačiau turime ypatingą, turtingą ir įžymią istoriją, todėl kiekvienas lašas, kitaip tariant, lietuvis, yra labai svarbus.
Šiemet minint Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį ypač daug kalbėta apie tai, kaip Lietuva keitėsi. Kaip šalis keitėsi, Jūsų akimis?
Mano akimis, viskas tik į gera. Aš nepradėsiu kelti ekonominių ar socialinių skaudulių, su kuriais tenka susidurti kaskart, kai Lietuvoje keičiasi valdžia. Mes dar labai jauni, dar žali, tačiau vien tai, kad esame laisvi, − didžiulis laimėjimas. Gaila, kad valdžioje sėdintys protai vis bando išradinėti dviračius, užuot tiesiog pasirėmę jau patikrintais ir sėkmingais kitų demokratinių šalių modeliais.
Lietuvos grožį vis dažniau įvertina pasaulis – garsūs pasaulio kelionių gidai mūsų šalies vietoves įtraukia į lankytinų vietų sąrašus. Jeigu Jums reikėtų sudaryti tokį sąrašą, kurias vietas pirmiausia į jį įtrauktumėte?
Tai gana banalu, bet svečiams skubame rodyti Vilniaus senamiestį, pajūrį, Trakus ir t. t. Nors kai tiesiog važiuojame automobiliu, abu su vyru negalime atsigrožėti savo šalies kraštovaizdžiu. Prisimename įspūdžius iš kelionių po kitus kraštus ir prieiname prie išvados, kad niekur nėra taip gera kvėpuoti ir žvelgti į tolius, kaip Lietuvoje.
Kokiomis akimirkomis sukyla Jūsų pasididžiavimas Lietuva?
Kai matau mūsų sportininkų laimėjimus, mūsų menininkų pavardes šalia garsių pasaulio meistrų, kai užsienio šalies auditorija stovėdama ploja mano vyrui. Visko net neišvardysiu.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Donatos Rinkevičienės asmeninio archyvo
Viršelio nuotrauka – Raimundo Adžgausko (žurnalo „Ieva“ archyvas)