Prieš daugiau nei metus savo, kaip profesionalios šokėjos, karjeroje tašką padėjusi Eglė Straleckaitė vis dėlto pajuto ilgesį šokių pasauliui, tad pamažu grįžta į profesionalųjį sportą. Tačiau šiuo tarpsiu jos dėmesio centre – ne sportinės ambicijos, o vaikai. Šokių mokytoja ir trenere dirbanti Eglė kasdien ne tik moko mažuosius šokių žingsnelių, bet ir ugdo jų valią, užsispyrimą, skatina nepasiduoti ir siekti savo tikslų. Vesdama pamokas vaikams, savanoriaudama ir skaidrindama dienas mažiesiems ligoniukams mergina jaučia, kad iš savo mokinių išmoksta labai daug. Nors kartais Eglės darbo diena trunka ir 15 valandų, tačiau ji laiminga. „Pailsėsiu, kai pasensiu“, – savo gyvenimo moto linksmai ištaria šokėja, neseniai užimtoje dienotvarkėje atradusi laiko įsiamžinti žurnalo „Mezgimas ir mada“ fotosesijoje ir taip prisidėti prie rankų darbo Lietuvoje populiarinimo.
Kol Jūsų bendraamžiai mėgavosi nerūpestinga vaikyste, Jūs klojote pagrindus savo karjerai. Ar nekildavo noras maištauti?
Nors buvau tikrai užimtas vaikas – nuo 7 metų lankiau šokius, taip pat žurnalistikos, keramikos ir kitus būrelius, – tačiau manau, kad dėl to nieko nepraradau – turėjau tą vėjavaikišką vaikystę. Žinoma, buvo tam tikra disciplina, dienotvarkė: pamokos, tada – treniruotės, po jų – pamokų ruoša, bet tikrai likdavo laisvalaikio, nebuvo taip, kad visą laiką praleisdavau tik treniruočių salėje, varžybose ir t. t. Tėvai į tai žiūrėjo labai sveikai. Galbūt retkarčiais ir kildavo ožiukų, tačiau tai būdavo laikina.
Kita vertus, nemanau, kad didelis vaiko užimtumas, gausi papildoma veikla galėtų būti vertinama kaip iššvaistyta vaikystė. Tiesiog pasikeičia vaiko aplinka. Būreliuose jis taip pat turi draugų, gali gerai praleisti laiką ir t. t.
Kaip vertinate televizijos projektų įtaką Jūsų gyvenimui?
Yra daug skeptikų, kurie mano, kad dalyvauti televizijos projektuose labai lengva: nueini, pasirodai – ir jau kelias rožėmis klotas. Ne. Ten tenka susidurti su dideliu fiziniu ir psichologiniu krūviu, ne kiekvienas gali tai pakelti. Išlieka tik stipriausi.
Kaip tai atsiliepia? Labai paprastai. Mano srityje, kaip ir turbūt daugybėje kitų, yra didelė pasiūla ir galbūt ne tokia didelė paklausa. Manau, jog atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje, ir įdėjusi išties daug pastangų dabar galiu tik pasidžiaugti, kad kartais darbo turiu nuo 8 val. ryto iki 11 val. vakaro. Galbūt ne itin daug tenka pasimėgauti laisvalaikiu, bet manau, kad iš esmės man pasisekė.
Tikriausiai buvote kviečiama dalyvauti ne tik šokių ir „Šuolio“ projektuose. Pagal ką juos atsirenkate?
Būdama mažytė labai mėgdavau žiūrėti tokias laidas, kaip „Šokių dešimtukas“, žavėjausi jose dalyvaujančiais šokėjais ir vis pagalvodavau, kaip būtų šaunu atsidurti jų vietoje. Tai buvo tarsi mano svajonė. Būdama 17 metų gavau prodiuserių pasiūlymą dalyvauti šokių projekte ir be galo džiaugiausi – tuo metu atrodė, kad netgi nesvarbu, ar man už tai mokės, ar ne. Projektai sekė vienas po kito. Pamažu supratau, ko man reikia. Mūsų pramogų pasaulyje turbūt dėl nedidelio žmonių skaičiaus yra taip, kad jeigu esi žinomas veidas, gali daryti viską: ir šokti, ir dainuoti, ir gaminti, ir dažyti ir t. t. Aš nevertinu kitų žmonių, tačiau man pačiai atrodo, jog geriausia daryti tai, ką išmanau, ir toje srityje save tobulinti.
Dalyvauti „Šuolyje“ nusprendžiau, nes tuo metu turėjau kiek daugiau laisvo laiko, kurį būtinai turėjau kuo nors užpildyti. Kadangi esu sportininkė, suveikė sportinis interesas. Pagalvojau: kada, jeigu ne dabar, kol turiu laiko, kol manęs niekas neriboja.
Kokių naujų dalykų norėtumėte išmokti?
Jų yra begalė. Manau, kad gyvenime reikia išbandyti daug įvairių sričių, visiškai nesusijusių su darbu, specialybe. Noriu ir mokytis kalbų, ir užsiimti ekstremaliuoju sportu. Taip pat domina rankdarbiai.
Be to, norėčiau kažkada, jeigu bus galimybė, tęsti studijas. Anksčiau maniau, kad bakalauro laipsnis – ne laipsnis, būtinai reikia baigti ir magistrantūros studijas. Tačiau, baigusi bakalauro studijas, supratau, jog turiu viską, ko šiuo metu man reikės. Studijos nebuvo lengvos vien dėl to, kad dėl didelio užimtumo dažnai viską tekdavo daryti prabėgomis, manau, jog nepasisėmiau tiek, kiek galėjau. Galbūt sukūrusi šeimą ar kitomis aplinkybėmis galėsiu toliau mokytis tiesiog dėl savęs.
Užsiminėte apie rankdarbius. Kas Jums arčiausiai širdies?
Mane ypač traukia karoliukų vėrimas, puošyba, juvelyrika. Tai labai padeda atsipalaiduoti. Tačiau šiuo metu sunku tam rasti laisvą minutę.
Mano mama yra kūrybos žmogus, bene viską mėgsta daryti pati. Dažnai matydama ją ką nors kuriančią, šiek tiek žinių bei įgūdžių įgijau ir pati. Tam tikru metu abi turėjome būti ir sportinių šokių suknelių kūrėjomis, ir jų gražintojomis. Prisimenu, kaip naktį prieš vieną čempionatą pačioms reikėjo papuošti suknelę bene 10 tūkst. „Swarovski“ kristalų.
Be jau minėtų kūrybinių veiklų, labai mėgstu piešti. Turiu keletą knygučių, kuriose kuriu abstrakčius piešinius. Tai dar vienas iš mano atsipalaidavimo būdų.
Neseniai tapote žurnalo „Mezgimas ir mada“ modeliu. Taip savotiškai prisidedate prie rankų darbo populiarinimo. Ar tarp Jūsų bendraamžių populiarūs rankdarbiai?
Manau, kad rankdarbiai sparčiai populiarėja, ir man dėl to labai džiugu. Dabar visi ieško individualumo, savitumo, nori kažko visiškai naujo. Tai tikrai labai sveikintina. Pati turiu draugių, kurios mėgsta tobulinti drabužius, siuva, eksperimentuoja… Aišku, tam reikia laiko. Kas turi laiko, manau, tikrai turėtų tuo užsiimti.
Grįžkime prie šokių. Kurį laiką treniravotės JAV. Kodėl nusprendėte nebetęsti?
Nusprendžiau nebetęsti, nes niekada neplanavau išvažiuoti visam laikui, tai tiesiog buvo ilgesnė komandiruotė, per kurią pasisėmiau žinių iš geriausių pasaulio specialistų, pamačiau, koks tas JAV šokių pasaulis. Ši patirtis man labai praverčia ir dirbant trenere, ir šokant, nes pamažu grįžtu į profesionalųjį sportą.
Kokių įspūdžių paliko Amerika?
Man ten patiko. Manau, žmonės, su kuriais buvau, pasistengė, kad matyčiau tik gerąją šalies pusę. Aplankiau daug valstijų, daugybę įvairių vietų, stebėjau šokių konkursus. Viską galėčiau tik girti. Vis dėlto neparagavau to amerikietiškojo gyvenimo, todėl apie jį daug kalbėti negalėčiau. Reikėtų dar kartą ten nuvykti, pagyventi, kad galėčiau papasakoti, kaip viskas yra iš kitos pusės. O iš to, ką pamačiau, galiu pasakyti, kad šokių pasaulis Amerikoje yra visiškai kitoks: kitokia šokėjų dienotvarkė – darbas iki 11 ar 12 val. nakties, kitoks gyvenimo būdas – nuolatinis keliavimas su lagaminais iš vienos vietos į kitą ir t. t.
Džiugu, kad sugrįžote. Vadinasi, Lietuvos trauka labai stipri ir emigracija – ne Jums?
Taip. Manau, taip yra dėl to, kad mano šeimoje buvo labai stipriai skiepijamos tokios vertybės kaip meilė savo šaliai. Išmokau, kad reikia nepasiduoti ir neiti lengviausiu keliu. Mūsų visa šeima tikrai dirba daug, sunkiai, kartais ir persidirbame, bet niekada nebuvo kilusi tokia mintis: „Jei gyvenčiau kitoje šalyje, tai uždirbčiau daug daugiau.“ Manau, yra teisingas pasakymas: „Visur gerai, bet namie geriausia.“ Gyvenimą kitoje šalyje galėčiau palyginti su gyvenimu viešbutyje. Kai pavargsti nuo rutinos, namų ruošos, nuvažiuoji pailsėti į viešbutį. Iš pradžių viskas gali pasirodyti labai šaunu – už tave viskas sutvarkoma, padaroma, bet nesijauti kaip namie. Tai – ne tavo vieta. Čia nėra nieko, dėl ko norėtum puoselėti tą viešbučio kambarį, nes jis ne tavo. Kam, kokia to prasmė? Aš nematau prasmės išvažiuoti.
Žinoma, suprantu, kad žmonėms gyvenime būna situacijų, kai nėra pinigėlių, ieškodami būdų išgyventi jie išvyksta. Dar kiti išvažiuoja mokytis – įgyti žinių ir patirties. Bet nelabai suprantu tų, kurie išvyksta ir nežiūri į ateitį, neplanuoja sutaupyti ir grįžti, kurti šeimą, padėti savo šaliai. Emigrantų gyvenimas neturint vizijos man atrodo labai liūdnas.
Spjauti į viską ir išvažiuoti, manau, labai lengva. Man regis, kiekvienoje srityje taip yra. Visiems sunku. Mes visi galime mesti ir išvažiuoti. Mesti ir nepabaigti. Bet ką reiškia „mesti“? Aš savo vaikučių, kurie ateina į treniruotes ir sako: „Pavargau, nebenoriu treniruotis“, klausiu: „O ar nori būti šokėjas?“ – „Noriu.“ – „Ar nori turėti medalių, taurių?“ – „Noriu.“ – „Ar nori turėti gražius varžybinius rūbus?“ – „Labai noriu“, – ir matau, kaip jų akys žiba. „Palauk, – sakau, – tu nori, bet dabar pavargai ir taip lengvai imsi ir mesi, eisi pažaisti į lauką ar veikti kažką kita, ką daro visi vaikai? Tada niekada tų medalių neturėsi. Jeigu nori išsiskirti iš visų vaikų ir turėti tai, apie ką svajoji, mesti negalima, reikia pakentėti, labai pasistengti, kartais šiek tiek paliūdėti ir vėl eiti daryti.“ Manau, mes kiekvienas turime turėti kokį nors tikslą, o ne tik egzistuoti. O jeigu norime tik egzistuoti, geriau jau tada egzistuoti savo šalyje.
Daugybė mano draugų buvo išvažiavę studijuoti į užsienį ir visi grįžo. „Neįsivaizduoji, kaip yra sunku“, – ne vienas jų sakė. O aš atsakau: „Turbūt įsivaizduoju, nes neįsivaizduoju, kaip galima išvykti.“ Man regis, kad svetur jautiesi visiškai vienišas, darai tai, ką tau reikia daryti, kas neteikia džiaugsmo, nežinai savo vietos. Tos šalies pilietis tau bet kada gali pasakyti: „Klausyk, užimi mano vietą čia.“ Neseniai vykęs referendumas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES parodė, kad niekas nenori, jog jų šalyje būtų per daug kitokį mentalitetą, kitokį požiūrį į gyvenimą turinčių žmonių.
Žinoma, Lietuvoje kol kas yra nemažai negražių, nešvarių dalykų, tačiau manau, kad jauni žmonės, kurie myli Lietuvą, ją prikels ir sukurs tokią, kokios nori.
Minėjote, kad kartais po darbų namo grįžtate tik apie vidurnaktį. Kaip prabėga Jūsų darbo diena?
Penkias dienas per savaitę dirbu mokyklose pradinukų šokių mokytoja. Labai norėjau dirbti pagal specialybę (sporto pedagogika, specializacija – šokis – red. past.) ir, vos tik įgijusi bakalauro laipsnį, pradėjau dirbti mokykloje. Supratau, kad mokytojo darbas be galo sunkus ir visiškai skiriasi nuo trenerio darbo. Pas trenerį ateina motyvuoti vaikai. Jie žino, ko nori, su jais dirbti kur kas lengviau. Mokykloje yra išties didelis psichologinis krūvis. Iš suolų pakilusiems ir į šokių pamoką atėjusiems vaikučiams pirmiausia reikia ir balsais, ir kojomis išnaudoti didelę aktų salės erdvę. Po kokių šešių pamokų pirmokams ir antrokams man reikia prisėsti ir kurį laiką pabūti tyloje. Šeima puikiai žino, kad geriau tuo metu man neskambinti. Labai myliu vaikus, bet nemaniau, kad krūvis bus toks didelis. Lenkiu galvą visiems mokytojams, ypač pradinių klasių, nes tai, ką jie daro, yra kažkas stebuklingo.
Po pamokų mokykloje turiu 1–2 val. pertrauką ir tada vėl patenku į vaikų sūkurį – treniruoju sportinių šokių klubą „Sūkurys“ lankančius 3–12 metų vaikus. Tai trunka iki maždaug 8 val. vakaro. O kad man nebūtų per mažas krūvis, sugalvojau grįžti į profesionalų sportą (juokiasi – red. past.). Kartais treniruotes su partneriu baigiame 11 valandą vakaro.
Be to, šiemet su partneriu pradėjome vesti šokių kursus suaugusiesiems. Jie vyksta du kartus per savaitę. Taip pat mokau moteris linijinių šokių. Šie užsiėmimai labai smagūs – padeda atsipalaiduoti, pasikelti nuotaiką ir pasikrauti energijos vėlyvoms treniruotėms su partneriu.
O šiuo metu prasideda pasirodymai ir varžybos savaitgaliais.
Jūsų veiklų skaičius įspūdingas…
Mano moto: „Pailsėsi, kai pasensi“ (šypsosi – red. past.). Kita vertus, yra daugybė garbaus amžiaus žmonių, kurie yra labai veiklūs, įdomūs ir laimingi, – įsitikinau, kad amžius neparodo žmogaus galimybių.
Dalį savo laiko stengiuosi skirti ir savanoriškai veiklai, kuri man yra labai svarbi. Nuo praėjusio pavasario vedu šokio, judesio pamokėles onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Mano vizitai nėra dažni, nes vaikams būna išties sunkių dienų, kada pamokėlės nepavyktų. Būdama su jais labai daug mokausi. Jeigu vaikas po mano pamokėlės sugeba nusišypsoti ir jam tada būna gera ir smagu, man tai būna viena vertingiausių gyvenimo patirčių. Jaučiuosi bent šiek tiek prisidedanti prie šio pasaulio gerovės.
Kokie gebėjimai ar charakterio, temperamento bruožai svarbūs norint tapti šokėju?
Man įstrigo vienos mano trenerės Olgos Gunko, su kuria konsultavausi dėl važiavimo į Ameriką, pasakyti žodžiai: „Egle, svarbiausia yra charakteris. Viskas priklauso nuo jo. O tu tą charakterį turi.“ Aš manau, kad tame charakteryje telpa užsispyrimas, valia, tikslo siekimas. To pakanka.
Anksčiau manęs dažnai klausdavo, ar tikiu talentu. Pradėjusi dirbti su vaikais, galutinai apsisprendžiau. Tikiu, kad kiekvienas žmogus, kažką pasiekęs vienoje ar kitoje srityje, turi bent vieną individualią savybę, kuria išsiskiria iš kitų, bet nemanau, kad tai yra talentas. Tai yra ta savybė, kuri jam padėjo būti geriausiu ar vienu iš geriausių savo srity. Kita vertus, pasiekti aukštų rezultatų neįmanoma be darbo ir mokėjimo dirbti. Stebiu vaikus. Jeigu vaikas niekada negeba susikaupti, priimti informacijos ar tiesiog nedirba, netobulėja, net ir turėdamas reikiamas savybes, toje srityje nieko nepasieks.
Koks Jūsų pagrindinis argumentas, kodėl verta šokti?
Yra daugybė priežasčių, kodėl verta šokti. Tačiau viena svarbiausių yra ta, kad per šokį galime išlaisvinti save. Šokis yra vienas seniausių žmogaus saviraiškos būdų. Visi mes šokame nuo mažens: išgirdę muziką linguojame, judame į taktą, džiaugiamės galėdami judėti. Manau, šokti verta dėl laimės ir gyvenimo kokybės.
Ne vienai mergaitei, merginai esate autoritetas. Kaip dėl to jaučiatės?
Jaučiuosi atsakinga. Nežinau, kiek esu žinoma, tačiau jeigu yra bent saujelė žmonių, kurie manimi žavisi dėl tam tikrų savybių, verta stengtis vien dėl jų. Žinoma, kartais pavargstu, būnu be nuotaikos, norisi tiesiog į nieką nekreipiant dėmesio įlįsti į pačius paprasčiausius drabužius. Tačiau norėdama atsidėkoti gerbėjams jaučiu pareigą viešumoje būti tokia, kokią jie mane vertina.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos Jur Art’s („Mezgimas ir mada“), Loretos Kondratės, Ryčio Survilos, „Photoseconds“ ir iš asmeninio E. Straleckaitės archyvo