Geriausias sezono rezultatas pasaulyje, Lietuvos rekordas ir, svarbiausia, Europos čempionės titulas. Belgrade (Serbija) vykstantis Europos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionatas Airinei Palšytei padėjo nutraukti „prakeiksmą“ ir atnešė pirmą tokio rango varžybų aukso medalį.
201 cm peršokusi lietuvė pranoko olimpinę čempionę ispanę Ruth Beitią. Pastaroji iškovojo sidabrą (194 cm). Bronza atiteko ukrainietei Julijai Levčenkai, taip pat įveikusiai 194 cm.
Visa Lietuva iš Jūsų laukė medalio. Kaip pavyko susitvarkyti su spaudimu?
Iš tiesų nejaučiau spaudimo, nespaudžiau savęs ir neklausiau, ką šneka kiti. Tiesiog giliai viduje tikėjau, kad galiu, kad esu pajėgi šokti du metrus ir daugiau. Tikrai nesitikėjau, kad tai įvyks čia ir šiandien. Labai tuo džiaugiuosi.
Kaip manėte, kokio rezultato turėtų pakakti pergalei ar medaliui?
Mantas Lesnickas (rinktinės kineziterapeutas – lengvoji.lt) neleis pameluoti, kad šiandien sakiau, jog kova dėl medalių vyks nuo 194 cm. Šuolininkės šį sezoną yra pasiekusios aukštų rezultatų, bet jie nėra apie du metrus. Vakar vyko kvalifikacinės varžybos, tada matėme, kad danga yra labai savotiška, su ja reikia susidraugauti. Tai reikalauja pastangų, o nuo to kartais kenčia rezultatas.
Ruth Beitia varžybas pradėjo nuo 185 cm, o Jūs – nuo 180 cm. Kodėl pasirinkote šį aukštį?
Trenerė rekomendavo pradėti nuo žemesnio aukščio, aš pati norėjau pradėti drąsiau šokti, bet trenerės mintis buvo, kad imame saugiai ir po truputį. Pati Ruth perdėliojo aukščius, nešoko tam tikrų aukščių. Aš to nedariau, o tai daugmaž atitiko mano treniruočių planą. Labai džiaugiuosi, kad viskas pavyko per pirmus bandymus, apie tai buvo galima tik svajoti.
Ar sekėte situaciją varžybose?
Ne (juokiasi). Iki 194 cm išvis nežinojau, kokia yra situacija. Nuo 194 cm, kai pati peršokau, net užsikimšusi ausis girdėjau kaip publika ošia ar nusivilia. Pati fiziškai nežiūrėjau nei kaip atrodo šuoliai, nei kaip atrodo bandymai, bet iš publikos buvo galima suprasti, kokia yra situacija. Kai likome trise, supratau, jog medalis yra, bet reikia kovoti toliau.
Kai Ruth Beitia trečią kartą neperšoko 196 cm, kažką užsirašėte į užrašų knygelę. Ką?
Aš užsirašinėjau savo bandymus. Buvo tokia mintis, kad jei taip nutiks, jog po tam tikro aukščio liksiu viena, ne šoksiu pagal protokolą, o bandysiu gerinti savo asmeninį rekordą. Tą pačią mintį iškėlė ir trenerė. Buvau užsirašiusi visus aukščius pagal protokolą, tad teko išbraukti 198 cm ir užsirašyti 201 cm.
Kaip pavyko nepasiduoti emocijoms, kai auksas jau buvo kišenėje, ir šokti 201 cm?
Šį sezoną pradėjome bendradarbiauti su psichologe Aiste Žemaityte. Ji atvykdavo į treniruotes, imitavome kvalifikacines varžybas ir varžybas čempionatų metu. Buvo dirbama ne tik su manimi, bet ir su trenere. Ta komanda, kuri laukė tribūnose, buvo visi man artimiausi žmonės – trenerė, kineziterapeutas Mantas, psichologė ir kiti lietuviai sportininkai. Jaučiau didžiulį palaikymą, o tai ramino. Kadangi buvo atlikta nemažai imitacijų, reikėjo ramiai atlikti savo darbą.
Ką Jums reiškia aplenkti olimpinę čempionę ir geriausią praėjusių metų Europos lengvaatletę Ruth Beitią?
Tai labai motyvuoja, bet nenorėčiau sakyti, kad štai kažką aplenkiau. Aš įgyvendinu savo svajones, savo tikslus. Buvo labai liūdna Rio de Žaneire, kada kitos sportininkės darė tai, ką galėjau padaryti aš. Dėl nesėkmingos aklimatizacijos ir kitų pašalinių dalykų nepavyko padaryti to, ko norėjau. Dabar pagrindinis tikslas buvo siekti savo tikslų, o ne žiūrėti, ką aplenkti.
Ar medalis bus švenčiamas?
Tikiuosi (juokiasi).
Robertas Trakys, Lietuvos lengvosios atletikos federacija, lengvoji.lt
Alfredo Pliadžio nuotr.