„Kokie mes esame, kaip šnekame, ką galvojame, kokie mūsų darbai – tai ir yra Lietuva. Jeigu mes blogi, pikti, vagiantys, smurtaujantys, besityčiojantys, tai ir Lietuva tokia. Jeigu mes geri, kūrybingi, einantys į priekį, esame stiprūs, saugome savo vertybes, tai ir Lietuva tokia yra. Tik štai klausimas: kiek žmonių bus toje geroje pusėje? „Aš vienas negaliu nieko padaryti“, – pasakė trys milijonai žmonių ir nieko nepadarė“, – jau šį penktadienį per „Lietuvos ryto“ televiziją laidoje „Pasaulis X“ apie tai, kodėl vieniems duoti patriotiniai jausmai, o kitiems ne, kalbės žinomas muzikantas, visuomenininkas, neformalaus ugdymo pedagogas Gabrielius Liaudanskas-Svaras.
Patriotizmas, kaip ir daugelis kitų vertybių, šiais laikais nyksta dėl įvairiausių priežasčių. Didžiausia rykštė – globalizacijos procesai, kitoks visiškai kitokioje aplinkoje augusio jaunimo požiūris į šiuos dalykus. Tačiau kai šiandien iš Ukrainos pusės ataidi karo šūviai, žuvusiųjų artimųjų aimanos ir tragiškos naujienos iš viso pasaulio apie mirtį nešančius karinius veiksmus, o Lietuvoje kyla nauja nerimo banga dėl brangiausio turto laisvės, kyla klausimas: kiek patriotų stovėtų pirmose eilėse ir gintų mūsų taip sunkiai iškovotą laisvę?
„Aš manau, kad, iškilus bet kokiam kataklizmui, bet kokiai suirutei, žmonės visada mobilizuojasi, visada sutelkia jėgas ir suglaudžia pečius ir bet koks išbandymas žmones tik suvienija“, – sako kino režisierius, vertėjas, žurnalistas, visuomenininkas Jonas Ohmanas.
Pasaulis pakeitė mus. Ir tai akivaizdu. Tačiau pasaulis niekuomet neturėtų pakeisti kiekvienos tautos istorinės atminties, jos svarbumo atsilaikant prieš bet kokias politines nelaimes ir karo negandas.
„Jeigu tektų pakartoti iš naujo visą šitą kelią, tai lygiai tą patį pakartočiau, nes darėme viską iš širdies taip, kaip supratome, kaip sugebėjome. Ir mums atrodo, kad tai yra tikra, teisinga, mes meldėmės ir prašėme Dievo palaimos, globos“, – sako Lietuvos partizanas Jonas Kadžionis, kuris visą savo jaunystę praleido miškuose, patyrė mirties siaubą ir nežmoniškas gyvenimo sąlygas bunkeryje.
Tame pačiame bunkeryje gimė gražiausi meilės jausmai būsimai žmonai taip pat partizanei Malvinai Gedžiūnaitei-Kadžionienei, o vėliau tame pačiame bunkeryje gimė ir tos meilės vaisius. „Tokiomis sąlygomis, nesulaukiant jokios medicinos pagalbos, gimė mano sūnus. Tai buvo neeilinis įvykis. Partizanavimo metai ėjo į pabaigą, mes jautėme, kad ilgai negalėsime išbūti, todėl vaikelio laikyti negalėjome, o šis vos gimęs, lyg žinodamas, lyg jausdamas pavojų, tylėjo ir visai neverkė, kaip nebylys“, – prisiminimais dalijasi partizanas Jonas Kadžionis, tapęs tikru patriotizmo dvasią įkūnijančiu pavyzdžiu. Dėl laisvės ir meilės Tėvynei jis paaukojo jaunystę ir visas savo svajones, sovietų valdžios neprašė malonės net tada, kai buvo nuteistas kalėti 25 metus lageryje, o į Tėvynę jam buvo leista grįžti tik 1992 metais.
„Lietuvos ryto“ televizijos nuotr.