Artūras Novikas dabar yra vienas garsiausių Lietuvos džiazo atlikėjų. Jis teigia, kad dirbti jį įkvepia senelis, kuris net ir sulaukęs garbaus amžiaus degė noru kuo daugiau nuveikti. Vis dėlto A. Novikas prisipažįsta ne visada buvęs toks uolus. „Vaikystėje sunkiai atsispirdavau pagundoms, penktoje klasėje manęs vos neišmetė iš muzikos mokyklos“, –teigė maestro laidoje „Viskas bus gerai“.
„Žiūriu pro langą – draugai krepšinį žaidžia. Neatsispiriu. Paskui parbėgu namo likus 10 minučių iki tėčio grįžimo ir groju. O tėvui sakau: „Aš jau tris valandas groju, gal galiu eiti į lauką?“ Meluodavau. Dabar gailiuosi, nes jaučiu, kad trūksta tos praktikos, kurią galėjau tada įgyti“, – tikina garsiausios vaikų džiazo mokyklos įkūrėjas.
Darbui labiausiai jį įkvepia senelis – jo energija ir dieną prieš mirtį ištarti žodžiai: „Kiek dar visko norėčiau nuveikti.“ „Būdamas 82 metų, mano senelis parašė laišką į Lomonosovo universitetą norėdamas ten mokytis italų kalbos ir klausdamas, ar jam galėtų suteikti nemokamą bendrabutį“, – prisimena maestro. A. Novikas tikina, kad meilė darbui, matyt, yra jo šeimos bruožas. Nors maestro mamai – 70 metų, tačiau jai labai sunku prisiskambinti, nes ji nuolat dirba su mokiniais.
„Man reikia 10 dienų per metus atostogų. Per jas nedirbu, klausausi tik gamtos garsų. Ir paskui galiu kasdien kelias valandas kurti, dirbti su vaikais, keliauti po pasaulį“, – teigia A. Novikas.
Kai tik iškrenta sniegas, galima pamatyti A. Noviką su pižama basomis vaikštantį savo kieme. Taip jam kažkada patarė gydytis chronišką slogą, ir ši išnyko per penkias dienas. Kai būna šilčiau, jis bėga 4 kilometrus.
Kodėl A. Novikui skaudžiausias klausimas yra: „Koks Jūs esate tėtis?“ Kodėl jis nesiklauso lietuviškos muzikos? Ir kaip jam pavyksta išsaugoti darnius santykius šeimoje? Šiltas, linksmas ir labai energingas pokalbis su A. Noviku – laidoje „Viskas bus gerai“.
„Lietuvos ryto“ televizijos nuotraukos