Anglų kalbos mokytoja daugiau kaip 15 metų dirbanti dainininkė, grupės „4FUN“ lyderė Julija Ritčik sako, kad pedagoginiame darbe svarbiausia yra žmogiškas santykis su mokiniais. Dirbdama ir kaimo, ir privačioje mokykloje ji pastebėjo, kad vaikai, negaunantys dėmesio iš šeimos, visi susiduria su tomis pačiomis problemomis: vienų vaikų tėvai neturi laiko, nes geria, kitų – užsiėmę verslu, o vaikams iškylančios problemos visada paliekamos jiems patiems. J. Ritčik mano, kad mokykloje turi būti kuo daugiau pedagogų, mokančių žmogiškai bendrauti su vaiku ir bent kiek sumažinti bendravimo šeimoje stygių. Šiuo metu Lietuvos edukologijos universitete J. Ritčik tęsia anglų filologijos magistrantūros studijas.
Pirmiausia – žmogus
Julija teigia, kad, norėdamas sėkmingai mokyti, mokytojas pirmiausia turi būti toks žmogus, su kuriuo galima bendrauti, tartis, keisti mokymo turinį ir procesą. Mokytojas turėtų nurodyti kryptį, neprimesdamas savo nuomonės ir neužspausdamas į kampą. Mokinius svarbu matyti kaip žmones, palaikyti su jais santykius ir suprasti, kas vyksta. Julija sako, jog įsimintiniausi būna tie mokytojai, kurie moka bendrauti neformaliai. „Mokytojas pirmiausia yra žmogus, o tik vėliau – dalyko žinovas, atsakingas už pažymius“, – teigia ji. Geras dalyko žinojimas nėra vienintelis kriterijus, nes mokytojo darbe svarbu ne tik išmanyti savo sritį, bet ir gebėti sudominti, sukurti sąlygas, kad mokiniai įsimintų informaciją.
Mokiniai irgi pamoko
Pedagogo darbas susijęs su bendravimu, auditorijos valdymu, gebėjimu organizuoti mokymo(si) procesą. Iš mokinių LEU studentė ir mokytoja Julija daug ko pasimoko ir pati. „Dabartiniai mokiniai atviresni ir laisvesni, nei buvome mes“, – sako J. Ritčik. Vienas pagrindinių mokyklos (Šiuolaikinės mokyklos centro), kurioje šiuo metu dirba LEU magistrantė, tikslas yra kurti kokybišką bendruomenę ir santykius joje. „Kad mokykla nebūtų hierarchinė organizacija, kurioje mokytojai yra aukščiau už mokinius, o direktorius – aukščiau už mokytojus“, – pasakojo pedagogė. Pasak Julijos, dažnai mokiniai turi daugiau tam tikrų sričių žinių už ją pačią. „Aš visai nesidomiu politika, socialiniais procesais. Neretai mokiniai pateikia man įvairių minčių, verčiančių susimąstyti ir pasidomėti, – sako mokytoja. – Mūsų karta buvo labai suvaržyta. Iš dabartinės kartos mokausi nebijoti bandyti kažką nauja.“
Mokytojas be reikalo nuvertinamas
Pašnekovės nuomone, šiandien nepelnytai yra nuvertinamas ir, kaip ji sako, į kampą įspraustas pedagogas. „Atrodo, kad yra nemažai tėvų, nukentėjusių nuo mokytojų, kai patys buvo mokiniai, ir tuometinės sistemos nuostatos „mokytojas visada teisus“, – sako pedagogė, kuriai atrodo, kad šiuo metu veikia švytuoklės principas ir tėvai nori „atkeršyti“ mokytojams. – Dabar imamasi kitų kraštutinumų – dažnai mokytojas yra kaltas dėl visų vaiko nesėkmių.“
Julijos nuomone, šiuo metu tėvai turi keistą lūkestį, kad mokiniui nesistengiant žinios turi atsirasti jo galvoje. „Viskas pasiekiama ne vien tik mokytojo, bet ir paties mokinio darbu“, – sako pedagogė. Ji tikina, kad mokytojas nėra žmogus, galintis tiesiog sudėti žinias į vaiko galvą. Julijos nuomone, pirmiausia mokytojas turi būti toks, kurio vaikai nebijotų, su kuriuo norėtų bendrauti.
Apsisprendimui reikia laiko
Julija pasakoja, jog dažnai ji ir mokiniams, ir jų tėveliams sako: „Pagalvokite, kam studijuoti sritį, kurioje niekada nedirbsite, kaip aš.“ J. Ritčik mano, kad gal geriau prarasti metus ar kitus, bet išbandyti save ir apsispręsti, kuo nori užsiimti. Mokykloje dauguma mokinių dar nesupranta, kur galėtų geriausiai save realizuoti. Joje dar trūksta profesinio orientavimo, kad jaunas žmogus galėtų pažinti įvairių darbų subtilybes.
J. Ritčik būti mokytoja nesvajojo ir mokykloje dirbti pradėjo visiškai atsitiktinai. Pirmosios jos studijos buvo susijusios su programavimu. Tačiau ši sritis jai visiškai nepatiko. Tuo metu labai trūko anglų kalbos mokytojų. Ir ji, puikiai mokanti anglų kalbą, buvo pakviesta dirbti mokykloje. Ketino padirbėti vos kelerius metus, tačiau suprato, kad šis darbas jai patinka. Tada pradėjo studijuoti anglų filologiją Lietuvos edukologijos universitete.
J. Ritčik nuomone, formalių specialistų Lietuvoje yra perteklius. Pati pagal savo pirmąją specialybę niekada nedirbusi, ji sako, kad jaunimui, sulaukusiam vos 18 metų, sunku pasirinkti studijas, ypač jeigu mokykloje visi dalykai sekėsi gerai. Julija mano, kad jaunam žmogui apsispręsti, ką iš tiesų nori veikti gyvenime, reikia laiko. Mokykla, jos nuomone, yra perkrauta disciplinų, turinio, kurio didžiosios dalies žmogui neprireiks. Todėl reikia laiko atsirinkti, galbūt metus savanoriauti ar pakeliauti, pagyventi savarankišką gyvenimą. „Pertrauka baigus mokyklą – neapsakomai gera gyvenimiška patirtis. Jei žmogus būdamas 20-ies ją gauna, tai daug kas lengviau gyvenime sekasi“, – teigia Julija.
Svarbus asmeninis ryšys su mokiniais
„Man asmeninis ryšys su mokiniais labai svarbus, – sako Julija. – Baigęs pedagoginį universitetą, žmogus nebūtinai tampa geru mokytoju, ir net ne visi, turintys pedagogo diplomą, sugeba dirbti mokykloje. Kita vertus, mokytoju gali tapti tas, kuris atsitiktinai išbandė profesiją – ji jam tiko, o jis tiko profesijai. Kaip ir mano atveju. Tada žmogui tikrai naudinga gauti profesinį išsilavinimą, nes jis jau iš patirties žino, ko iš to išsilavinimo tikėtis. Žinoma, būna atvejų, kai žmonės svajoja tapti mokytojais, gauna atitinkamą išsilavinimą ir puikiai dirba, nes svajodami neapsiriko.“
Julija sako, jog norėtų, kad mokytojo ir mokinių santykiai būtų ne tokie formalūs. Jau senokai į Lietuvą atvyksta dėstytojų iš įvairių užsienio šalių, bet lietuviams vis dar kiek neįprasta, kad pas profesorių galima ateiti į svečius. Užsienyje tai būdinga.
Sveikatos ugdymas – šeimoje
Šiuos metus Seimas paskelbė Vaikų sveikatos metais. LEU magistrantė sako, kad, norint sustiprinti vaikų sveikatą, pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs. „Beprasmiška aiškinti vaikams, kokia yra svarbi sveikata, jei pats į savąją spjauni“, – sako trijų vaikų mama. Jos nuomone, mes mokomės iš aplinkos, pirmiausia iš tėvų, todėl šeima ir namai turėtų būti ta vieta, kur vaikas gautų tinkamą pavyzdį. „Jei užsiauginęs pilvą tėtis vakare gerdamas alų bara sūnų ir verčia sportuoti, nemanau, kad tai sąžininga“, – sako J. Ritčik. Ji mano, kad tėvai turi patys natūraliai įtraukti vaiką į sveikos gyvensenos procesą.
Pedagogė sako lengvai atpažįstanti vaikus, kuriems namie trūksta bendravimo, to pavyzdžio, iš kurio galima semtis sveikos gyvensenos kultūros. Mokykla gali tik prisidėti. „Kai tėvai pradeda bėgioti, vaikai patys užsimano tą patį daryti“, – iš savo patirties kalba J. Ritčik.
LEU informacija