„Nieko rimto“ leidykla palaiko atostogas kartu su vaikais ir dalijasi įkvepiančia žinomų žmonių patirtimi atostogaujant su vaikais. Šį kartą interviu su rašytoja Vaiva Rykštaite apie pirmąsias keliones su dukrele.
Gyvenate Havajuose, kur, atrodo, visas gyvenimas – tarsi atostogos. Tačiau neužsisėdite. Keliaudama su vyru, niekam nepatikite mažosios Žemynos globos.
Anksčiau, dar prieš pastojant, man atrodė, kad geriau jau visai nekeliauti nei keliauti su vaiku. „Nes kelionė vis tiek bus sugadinta…“ – mąsčiau tada. Bet atsiradus dukrai gyvenimas nesustojo, mano interesai nepasikeitė, tik prisidėjo naujų. Žinau, kad dauguma tėvų pasirenka tiesiog likti namuose, kiti atostogaudami palieka vaikus seneliams. Man svarbiausia, kad dukra – šalia. Be jos negalėčiau atsipalaiduoti, vis svarstyčiau: kur ji, kaip ji, ką veikia? Save laikau truputį klajokle, ir dažnai tampydama dukrelę po oro uostus ir pasaulio didmiesčius vis primenu sau, kad jeigu be pastovios gyvenamosios vietos išgyvena klajoklių genčių vaikai, išgyvens ir maniškė. Mes ir būdami Havajuose dažnai kur nors važiuojame, svečiuojamės, nuolat keičiasi kraštovaizdžiai, kambariai, turbūt todėl su vyru ir nusprendėme, kad, negalėdami dukrai suteikti vietos ir laiko stabilumo, saugumo jausmą jai užtikrinsime visada patys būdami šalia. Kartais tai suveikia, o kartais pati pasijuntu ne savo vietoje, kaip, pavyzdžiui, prieš porą savaičių, kai sugalvojau pasivaikščioti po vakarėjantį Portlandą ir prisėdau pažindyti Žemynos ant suoliuko. Lyg ir viskas gerai, aplink žmonės, apsirengę juodai, pasipuošę, moterys dažytomis lūpomis, vyrai su alaus buteliukais rankose ir aš netoli baro ant suoliuko su kūdikiu prie krūties… Tada pasijutau labai iškrintanti iš konteksto ir netrukus jau važiavau namo.
Ką patartumėte keliaujantiems su mažu vaiku?
Aš dar mama „naujokė“, ir mano patirtis yra labai trumpa. Į pirmą kelionę su Žemyna leidomės, kai jai buvo vos trys savaitės, tiesa, tada mums reikėjo skristi su reikalais, rinktis negalėjome. Dabar skaičiuojame, kad Žemyna į orą jau buvo pakilusi dvidešimt septynis kartus, ir apsilankė daugybėje šiuolaikinio meno muziejų. Aš visada stengiuosi muziejaus ar parodos laiką ištaikyti, kai dukra eina pietų miego. Tada labai ramu – ji snaudžia vežimėlyje, o aš galiu sau ramiai viską apžiūrėti, skaityti aprašymus.
Įpratau labai atsakingai susikrauti krepšį. Jame visada turiu bent dvi drabužių eilutes Žemynai perrengti, sauskelnių, drėgnų servetėlių, patiesaliuką, kremą, užkandžių, vaikiškų knygučių ir visada kokią nors knygą sau – tam, kad kur įstrigusi su užmigusia ar žindančia dukra pati turėčiau ką veikti. Krepšį visada laikau paruoštą ir, net jei važiuoju pusvalandžiui kavos, galiu elgtis spontaniškai ir likti ilgiau ar pratęsti kelionę kitur, nes žinau, kad turiu visko, ko gali prireikti.
Neseniai sužinojau, kad daug kur yra vaikiškų vežimėlių nuoma. Tai labai palengvino mūsų su vyru atostogas Kauai saloje, kur manėme, kad vežimėlio nereikės, o po to apsigalvojome. Dar pasimokiau, kad geriausia visur vežtis nuosavą vaikišką automobilio kėdutę. Pastarosios kelionės po Oregoną metu naudojomės skolinta ir, aišku, aš nežinojau nei kaip ją prisegti, nei kaip atsegti, tad teko sugaišti laiko ir truputį pasinervinti.
Kokią vietą Jūsų ir dukters atostogose užima knygos?
Atostogaudama knygų nepamirštu, tik renkuosi jas lengvesnio turinio. Atostogos – tai labai gera dingstis visokių trumpų istorijų skaitymui ar tiesiog grožinei literatūrai, kurią šiaip riboju bandydama prisiversti skaityti negrožinės literatūros knygas. Keliaudama visada einu į knygynus, tikiu, kad jie labai puikiai atspindi vietos žmonių pasaulėžiūrą. Ir knygos skirtingose pasaulio vietose skiriasi kaip diena ir naktis! Mano mėgstamiausias žanras – kultūrinė antropologija. Dabar ta proga, kad jau atsikrausčiau į JAV, pamažu pradėjau pirkti knygas apie indėnus. Šią vasarą skaitysiu šias: „Černobylio balsai“, E. Tombak „Laimės piliulės“, A. Kohn „Unconditional Parenting“, T. Robbins „Jitteburg Perfume“, G. Kuwasaki „Enchantment“, dar būtinai ką nors iš Havajų istorijos ar mitologijos, o rudeniop grįžusi į Lietuvą prisipirksiu lietuvių autorių knygų.
Dabar pradėjau rašyti vaikams, tačiau kol kas sąmoningai stengiuosi nešniukštinėti ir neskaityti kitų lietuvių autorių vaikams skirtų knygų, nes bijau, kad tada atsiras pasąmoningas kopijavimas, mėginimas plaukti pasroviui…
Vaivos atostogų skaitinių krepšiui taip pat siūlome: lavinamąsias knygeles, skirtas patiems mažiausiems, dar tik imantiems pažinti knygas: „Sumanus mažylis“, „Mumių pojūčių ir mokymosi knyga“, „Princesės Paulės puodukas“ ir tyliu mamos balsu skaitomą „Ežiuką rūke“.
Parengė Simona Kalvelytė