Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Išskirtiniai Ingos Šimonytės kūriniai traukia prestižinių pasaulio meno galerijų dėmesį

Išskirtiniai Ingos Šimonytės kūriniai traukia prestižinių pasaulio meno galerijų dėmesį

Vos prieš trejus metus tapytojos keliu pradėjusi eiti architektė Inga Šimonytė gana greitai sulaukė pripažinimo. Išskirtiniai Turkijoje daugiau nei dešimtmetį gyvenančios lietuvės darbai atkreipė prestižinės Niujorko meno galerijos dėmesį ir buvo įtraukti į galerijos katalogą. O sulaukusi kvietimo iš Kauno Inga nedvejodama pasinaudojo galimybe surengti savo pirmąją parodą gimtajame mieste. Tai ją padrąsino aktyviau ieškoti savo vietos meno pasaulyje ir kūrybą skleisti dar plačiau.

Inga Šimonytė
Inga Šimonytė
Ingos Šimonytės paveikslai

Nuo architektūros prie tapybos

Inga nuo pat mokyklos laikų neįsivaizdavo savęs niekur kitur, tik architektūroje. Stebėdama aplinką suprato, kad architekto darbas labai svarbus. Ją žavėjo mintis, kad architektūra – tai menas, kuriame gyvename. „Kai baigus mokyklą reikėjo apsispręsti, kur stoti, sąraše buvo pažymėta tik viena specialybė – architektūra. Įstojau ir sėkmingai baigiau. Tik vėliau sužinojau, kad ir mano tėtis savo laiku bandė stoti į architektūrą, bet baigė statybų inžineriją. Tai buvo jo neišsipildžiusi svajonė. Ją įgyvendino per mane“, – sako pašnekovė.

Pradėjusi architektės karjerą ji įsitikino, kad tai labai atsakingas, varginantis darbas: projektuojami statiniai turi būti ne tik gražūs, estetiški, bet ir ergonomiški, patogūs, įsilieti į aplinką. Architektūroje negali būti klaidų, todėl tenka daug kartų viską permąstyti, permatuoti. 

Sukūrusi šeimą ir apsigyvenusi vyro gimtojoje šalyje Turkijoje, Inga įsidarbino architektų biure Ankaroje. Tą etapą ji vertina keliais atžvilgiais. Džiaugiasi dirbusi su profesionalais, daug ko išmokusi, svarbiausia – įgijusi pasitikėjimo savimi. Tačiau teigia supratusi, kad toks darbas ir šeima yra sunkiai suderinami dalykai. „Kai įsidarbinau, įmonėje virė priešprojektiniai darbai, buvo vystomos idėjos. Tas etapas netrunka ilgai, bet yra pats maloniausias. Buvau atsakinga už koncepciją, o tai mano stiprioji pusė. Dirbau labai daug, po dešimt ar net daugiau valandų per dieną. Už viršvalandžius buvo mokama, tačiau jeigu susirgdavai ir į darbą ateiti negalėdavai, tos papildomos valandos būdavo išbraukiamos. Neturėjai teises sirgti, neturėjo teises sirgti ir vaikai. Todėl manau, kad samdomo architekto darbas įmonėje galimas tik tuomet, jei esi bevaikis ar neturi šeimos. O manęs namuose tuo metu laukdavo du vaikai“, – patirtimi ir įžvalgomis dalijasi Inga.

Tuo metu jai labai padėjo vyras – palaikė ir rūpinosi vaikais. Vėliau atsirado galimybė dirbti iš namų, tad moteris susikūrė namų biurą. Jau buvo patyrusi ir žinojo, ką ir kaip reikia daryti. Tempai nebuvo maži. Vienu metu ji turėdavo po kelis objektus. Šiuo etapu suprato, kad viską gali pati.

Atėjus ekonomikos krizei projektų mažėjo. Prislėgtą nuotaiką Inga stengėsi sklaidyti piešdama. Tiesiog sau. Tai buvo jos terapija. „Jaučiau, kad galva visko per daug pilna. Kad tuoj tuoj įvyks kažkoks nematomas sprogimas. Ir jis įvyko. Ir pasirodė net labai matomas“, – šypteli.

Ingos Šimonytės paveikslai
Ingos Šimonytės paveikslai

Nieko nereikalingo ir bereikšmio

Ingai architektūra padėjo išsiugdyti precizišką ir perfekcionistinį požiūrį. Tai matyti ir žvelgiant į jos paveikslus. „Su laiku tapau perfekcionistė: architektūriniuose darbuose jokių šimtųjų po kablelio, o dailėje stengiuosi, kad mintis, potėpiai būtų aiškūs, detalės labai apgalvotos, nieko per daug, nieko nereikalingo ir bereikšmio. Kaskart dirbdama prie naujo paveikslo vis kažko išmokstu, bandau save pastatyti į nepatogią situaciją, daryti tai, ko anksčiau nedariau, tačiau tapydama niekada neklausiu savęs, kaip aš tai padarysiu. Pagrindinis klausimas yra: „Kodėl?“ Be galo mėgstu architektūrą ir šiek tiek liūdna, kad pastaruoju metu jai skiriu vis mažiau laiko. Tačiau labai gera jaustis laisvai, nevaržomai jokių normų ir užsakovo pageidavimų, prisėsti ir lengvais teptuko prisilietimais tapyti pasakojimą.“

Inga kuria itin savitu stiliumi. Nors piešia akvarele, tačiau jos darbai nėra itin akvareliški. Yra sluoksniai, bet nėra išsiliejimo. „Labai norėjau, kad mano darbai kažkuo išsiskirtų, kad pažvelgęs galėtum atpažinti kūrėją. Buvo kilusių minčių išbandyti kitas technikas, bet vis atidėliojau. Akvarele tapau jau palyginti seniai ir ji man tapo per daug miela, kad keisčiau. Tiesa, kartais naudoju tušą ir aukso foliją. Bet tik nedideliems elementams ir ne visada“, – apie kūrybos techniką pasakoja menininkė.

Kūrybinio kelio pradžioje – malonūs netikėtumai

Pradėjusi savo darbų nuotraukas kelti į instagramą Inga neilgai trukus sulaukė prestižinės Niujorko meno galerijos „Gallery104“ dėmesio. Ne paslaptis, kad galerininkai čia dairosi jaunų talentų. Galerijos meno direktoriui patiko lietuvės darbai ir buvo nuspręsta keletą jų įtraukti į galerijos katalogą. „Niujorko meno galerijos dėmesys mane labai sujaudino, juolab kad jo sulaukiau pačioje savo profesionalaus tapymo pradžioje. Jis padarė didelę įtaką mano meninei veiklai. Tarsi katalizatorius“, – džiaugiasi kūrėja.

Su menininkės darbais praėjusių metų rudenį turėjo progą susipažinti ir Lietuvos gyventojai – meno galerijoje „Balta“ Kaune buvo surengta pirmoji I. Šimonytės paroda „Kuždesiai“. Kaip pasakoja autorė, parodos pavadinimą lėmė paveikslų atsiradimo aplinkybės: „Mano pirmieji parodiniai darbai gimė naktimis. Tuomet auginau savo trečiąjį berniuką. Dieną piešimui laiko neturėdavau. Tačiau tada išmokau tapyti mintimis, o kai naktį visi sumigdavo, visa tai išpiešdavau. Ramybėje ir tyloje galėjau geriau save jausti. Pasąmonė būdavo mane užvaldžiusi ir mano vidinė būsena išsiliedavo ant popieriaus. Iš pasąmonės ateinančias mintis ir idėjas aš ir vadinu kuždesiais.“

Akimirka iš I. Šimonytės parodos Kaune
I. Šimonytės parodos Kaune akimirka

Iš šios parodos Inga grįžo su geriausiais įspūdžiais: „Paroda Kaune išties buvo nuostabi. Džiaugiuosi kiekvienu žmogumi, kuris dalyvavo atidaryme ir aplankė mano parodą vėliau. Galerijos svečių knygoje radau daug sveikinimų, linkėjimų. Labai norėčiau visiems padėkoti. Mane tai skatina nesustoti. Smagu, kai darai tai, kas patinka ne tik tau, bet ir kitiems. Gera prisiminti. Emocijų buvo labai daug. Buvau pakylėta ir kupina jėgų judėti pirmyn.“

Pagauta entuziazmo, ji pradėjo domėtis galimybėmis surengti parodą Ankaroje. „Ėmiau ieškoti erdvių parodai ir neilgai trukus radau. Tai buvo kaip stebuklas, nes daug galerijų turi suplanavusios parodas vieniems metams į priekį, o man tereikėjo laukti penkis mėnesius. Tad vasario vidury suorganizavau savo antrąją parodą vienoje iš žymiausių galerijų – Turkijos universiteto parodų salėje“, – džiaugiasi kūrėja.

Parodos atidarymo proga Ingą pasiekė Ankaros mero Mansuro Yavaşo sveikinimas, atidaryme dalyvavo ir Lietuvos Respublikos ambasados darbuotojai. Menininkės nestandartinis tapybos stilius sulaukė didelio susidomėjimo tarp jaunų žmonių, darbai patraukė ir tame universitete dirbančių iš Europos, JAV atvykusių lektorių dėmesį. Pusė lietuvės darbų buvo išparduota. Dabar ji pakviesta dalyvauti Ankaros meno mugėje ir greitu metu įvyks grupės menininkų paroda, į kurią įtraukti ir I. Šimonytės darbai.

Akimirka iš I. Šimonytės parodos Ankaroje
I. Šimonytės parodos Ankaroje akimirka
Parodoje Ankaroje su LR ambasados atstovais

Nuorodos į gyvenimo etapus

Kūrėja sako, kad tapybos darbai yra tarsi nuorodos į jos gyvenimo etapus, puikiai atspindi jos vidinę būseną. „Sakoma, kad geriausias menas gimsta per skausmą, dėl to menininkai yra nelaimingi, nuolat išgyvena skaudžias patirtis. Buvo tas etapas ir man. Ankstesnieji darbai gan slogūs ir sunkūs. Tuomet susimąstydavau, ar galėčiau nupiešti kažką gražaus. Bet savęs įveikti negali. O naujausi mano darbai kitokie. Jaučiuosi atsigavusi. Laimingesnė. Optimizmas grįžta ir istorijos tapo ironiškos. Pasišaipau iš savęs ir kitų. Supratau, kad humoras yra reikalingas kaip oras, kaip vanduo ir duona“, – apie kūrybines transformacijas pasakoja Inga.

Jos paveikslai kelia susidomėjimą, verčia susimąstyti. Pavyzdžiui, keli darbai, pavadinti „Common Relationship“, vaizduoja dvi žirafas, kurios liežuviais įsikibusios į šakutę ir tarsi ja nepasidalija, bet iš tiesų jos net nežino, kad toks daiktas yra. „Tai trumpa ironiška istorija apie poras, kurios dažnai veliasi į smulkmeniškus ginčus dėl visai nereikšmingų dalykų, net nesuvokdamos, ar tai kaip nors pakeis jų gyvenimą į gera, ar ne, – paaiškina. – Su šiais darbais susijęs kitas paveikslas „Little Victim“, kuriame nutapiau žirafiuką su kakle įsmigusiomis dviem šakutėmis. Taip atkreipiu dėmesį į vaikus, kurie dėl tokių nereikšmingų konfliktų labiausiai ir nukenčia.“

Kūrybinį procesą Inga vadina savotiška avantiūra, nuotykiu, į kurį leisdamasi nežino, pavyks ar ne. Nusiramina, kai prieina prie detalių.

Savo darbais kūrėja prekiauja internetinėje „Etsy“ parduotuvėje (IngaSiDeAquarell). Pasvajoja kurti didesniu formatu, bet kol kas tam nėra tinkamos patalpos. „Mano studija yra vyriausiojo vaiko kambarys. Kol kas jam patinka mano buvimas šalia. Bet turiu svajonę kada nors turėti savo erdvę, kurioje galėčiau imtis didelių projektų. Svajonės linkusios pildytis. Aš tuo labai tikiu“, – šypteli.

Namai – tarsi maža Lietuva

Inga su vyru augina tris berniukus: vienuolikos, devynerių ir ketverių metų. Atrodytų, kad vaikų gyvenime turėtų dominuoti gyvenamosios šalies kalba ir kultūra, tačiau ji stengiasi vaikams čia sukurti mažą Lietuvą. Su jais visada kalba lietuviškai, skaito pasakas savąja kalba, susitinka su kitomis lietuvių šeimomis, kurioms svarbu, kad vaikai kuo daugiau girdėtų lietuvių kalbos. Namuose švenčiamos visos lietuviškos šventės. Inga pastebi, kad vaikai jas labiau mėgsta nei turkiškas. O lietuvių kalbą išmokti jiems labai padėjo vasaros, praleistos Lietuvoje, gražioje ir žalioje Kauno vietoje kartu su močiute, pusbroliais ir pussesere.

Prie Atatiurko mauzoliejaus su vaikais
Prie Atatiurko mauzoliejaus su vaikais

Lietuvą, kur sugrįžta kone kasmet, Inga vadina savo antraisiais namais. Kaip pati sako, gyvena viena koja ten, o kita čia. „Man pasisekė, kad turiu galimybę gyventi ir vienoje, ir kitoje šalyje. Daugiau galimybių, daugiau erdvės. Turkų akimis žiūrint, mums labai pasisekė“, – sako ji.

Inga pastebi, kad vaikams augant ryškėja jų skirtumai nuo grynakraujų turkų vaikų, nulemti skirtingų auklėjimo tradicijų. „Turkijoje itin juntama meilė vaikams. Čia visi jiems šypsosi, juos kalbina, vaišina. Niekada nebars, ras būdą, kaip gražiai išspręsti iškilusias problemas. Aš savo vaikus auginu taip, kaip mama mane augino, todėl jie yra kitokie nei grynakraujai turkų vaikai. Iš pradžių to nepastebėjau, bet kai jie pradėjo lankyti darželius ir mokyklas, tai labai išryškėjo. Manieji buvo daugiau disciplinuoti. Iš pedagogų gaudavau daug pagyrų. Dabar, kai vyresnieji paaugę, jie ir patys pradėjo jaustis kitokie“, – pasakoja pašnekovė.

Turkijos lietuvių sąskrydis LR ambasadoje Ankaroje su Zita Kelmickaite

Turkijos įdomybės ir kontrastai

Per dvylika Turkijoje praleistų metų pasikeitė Ingos požiūris į tam tikrus dalykus, įpročiai, elgesys. Tai, kas anksčiau erzino, tapo sava. Kalbėdama apie šalies ypatybes, ji pirmiausia pabrėžia bendruomeniškumą, kuris kuria saugumo jausmą. „Čia jaučiuosi saugi, nes nesu viena ir nesijaučiu vieniša. Žmonės linkę vieni kitiems padėti, yra bendruomeniški. Anksčiau mane erzinusios turkų savybės pavirto į mane gelbėjančias. Prisiminus, kokia buvau pačioje pradžioje, suima juokas. Aš bėgau nuo žmonių, nenorėjau su niekuo kalbėti. Net durų neatidarydavau. To meto save vadinu laukine, – šypsosi pašnekovė. – Dabar stebiu naujus atvykėlius. Mes, lietuviai, tokie jau esame ir visi pereiname tokius pačius adaptavimosi etapus. Tik ne visi vienodai tolerantiški.“

Kaip vieną iš labiausiai ją žavinčių dalykų Turkijoje Inga įvardija kaimynų santykius. Pasak jos, Lietuvoje net ir giminės nėra tokie artimi kaip čia kaimynai. „Jei neturi vaistų ar pasibaigė druska, o parduotuvės uždarytos, eini pas kaimyną. Jei šaldytuve pritrūkai vietos susidėti maistui, eini pas kaimyną ir susidedi jo šaldytuve. Jei pagaminai skanų patiekalą, neši gabalėlį ir kaimynui. Vaikus auginančios moterys vienos kitoms padeda, prižiūri vienos kitų vaikus, jei reikia skubiai išeiti.“

Ankara

Anot Ingos, Turkija yra kontrastinga. „Ryte galite slidinėti kalnuose, o vakare maudytis Viduržemio jūroje. Kaip ir gamtoje, šalyje gausu kontrastų, kartais šokiruojančių, o kartais maloniai primenančių, ką esame praradę moderniame vakarietiškame gyvenime. Turkija tokia unikali, kad keliaudami iš šalies vakarų į rytus galite ne tik keisti metų laikus, bet ir keliauti laiku. Kai kuriuose miestuose nusistovėjusi tvarka taip įaugusi, kad jos keisti nesinori. Mums tai mistika ir nostalgija, tarsi prisilietimas prie gyvosios praeities, o didmiesčių modernumas ir greitas gyvenimo tempas tarsi šviesmečiais lekiantis laikas. Turkijoje bet kuriuo metu gali rinktis, kokioje realybėje nori gyventi“, – baigdama pokalbį šalies ypatybes apibūdina pašnekovė.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Ingos Šimonytės asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top