„Augindami vaikus daug dalykų darome automatiškai, neįsigilinę į detales. O būtent dėmesinga tėvystė labai padeda sprendžiant kasdienes problemas“, – teigia psichiatrė, keturių vaikų mama Gabrielė Germanavičienė. Ji pasakoja apie dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) technikas, kurios gali padėti kurti geresnį santykį su vaikais.
Rutinoje esame linkę elgtis automatiškai
„Dėmesingas įsisąmoninimas yra pagrįstas tam tikromis praktikomis, kurias pasitelkę mes galime išmokti priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią ją įsivaizduojame. Būti dėmesingiems – gebėti sutelkti dėmesį į tai, kas mums svarbiausia, nevertinant aplinkybių ir žvelgiant į įvykius su atjauta“, – dėmesingumo svarbą atskleidžia VšĮ „Rastis“ psichiatrė, knygos „Dėmesinga tėvystė“ autorė G. Germanavičienė.
Pasak jos, tam tikrose situacijoje mūsų dėmesys yra linkęs susiaurėti. „Pavyzdžiui, atėję į darbą neatsimename, ar išeidami užrakinome duris, išjungėme lygintuvą. Po kurio laiko mes patys prisimename situacijas, kai nematėme, kas vyksta aplink mus, nes nebuvome dėmesingi aplinkai. Tą dėmesį iš mūsų atima rutina, t. y. dalykai, kuriuos gerai mokame, ir stresas – jausmas, kurį suaktyvina instinktyvios reakcijos, tad esame linkę reaguoti automatiškai“, – pažymi psichiatrė.
Būtent dėl tokio dažno tėvų neįsisąmoninto elgesio vystomos dėmesingos tėvystės idėjos: „Kurdami šeimą tikimės, kad šeima bus mūsų atgaivos ir meilės vieta. Bet dažnai nutinka taip, jog šeimoje jaučiamės pažeidžiami ir neįvertinami. Šioje situacijoje dėmesingas įsisąmoninimas gali padėti labai paprastais būdais susigrąžinti gebėjimą džiaugtis tėvyste.“
Pažvelkite į situaciją draugo akimis
Gyvenime nuolat mokomės ir kiekvienas turime sritis, kuriose esame ekspertai, tačiau tėvystės niekas nemoko. Tai lyg dalykas, kurį visi turėtume išmanyti, tačiau, pasak G. Germanavičienės, taip toli gražu nėra: „Anksčiau, kai žmonės augo bendruomenėse, buvo lengviau imti pavyzdį, matant šalia augančius vaikus. Tačiau dabar, gyvenant individualiai, tai tampa iššūkiu, kuriam iškilus galime sutrikti ir nebežinoti, kas gi iš tikrųjų yra teisinga.“
Atsidūrus tokioje situacijoje psichiatrė rekomenduoja išbandyti rytinį streso pratimą, kuris padės pajausti, kas yra dėmesingumas tėvystėje: „Pabandykite akimirkai užsimerkti ir prisiminti savo rytą ar kurį kitą dienos metą, kai patyrėte daug streso. Akimirką po akimirkos prisiminkite, kaip kėlėtės, kėlėte savo vaiką, ruošėtės eiti į darbą ir pan. Atkreipkite dėmesį į tas situacijas, kai pradėdavote nerimauti ir jausti stresą. Kas tuo metu atsitikdavo? Prisiminkite kuo daugiau detalių. Ir kai jau turėsite susidarę prisiminimo vaizdą, galite vieną minutę nukreipti dėmesį į savo kvėpavimą. Tiesiog pakvėpuokite, o tuomet grįžkite prie ryto prisiminimo, matydami jį lyg filmą, kurį žiūri jūsų geras draugas. Peržiūrėkite visą situaciją draugo akimis ir atkreipkite dėmesį, kaip dabar jaučiatės ir matote situaciją.“
Psichiatrė akcentuoja, jog niekas taip nepadeda stresinėse situacijose, kaip žvilgsnis iš šalies. Jo nereikėtų pamiršti ne tik stresinėje situacijoje, bet ir jaučiant nerimą, pyktį ar kitas neigiamas emocijas.
Dėkingumo jausmas gydo
Dėmesingumas padeda susikoncentruoti tiek į malonius dalykus, tiek į nemalonius. Pasak G. Germanavičienės, tėvystėje svarbu mokytis pastebėti ne tik tai, kas yra problema, bet ir tai, kas yra malonu. Tai gydomai veikia ne tik nuotaiką, bet ir santykį su vaiku.
„Kiekvienas vaikas nori būti mylimas ir suteikti džiaugsmo. Tos malonios akimirkos labai pagerina santykį ir suteikia jėgų. Dėmesingumas nevertinant padeda priimti ir tuos dalykus, kurie yra nemalonūs. Išbūti su jais padeda gebėjimas pastebėti, pripažinti ir priimti nemalonius dalykus. Labai svarbu sugebėti atjausti save ir savo vaiką ar partnerį, kuriam taip pat šioje situacijoje nelengva. Kai blogai jaučiamės, dažnai tą pyktį lydi neteisybės jausmas. Tokio streso priešnuodis yra dėkingumas, padedantis kurti pagarba grįstus santykius“, – teigia psichiatrė.
Konfliktinėse situacijose dažniausiai pradedame į dirgiklius reaguoti impulsyviai, imamės tokių veiksmų, kurių išties nenorėtume imtis, ir dažnai užgauname savo artimą: „Tokiose situacijose visų pirma turime pagloboti save, nes tuo metu, kai esame įpykę ar išsigandę, juk patys jaučiamės blogai. Taigi, pirma užjauskite save ir tada nurimę sukursite geresnę aplinką nurimti vaikui. Taip grįšite į normalų pokalbį, kur galėsite išdėstyti savo argumentus ar pozicijas.“
Mylinčios ribos
Dažnai tėvai susiduria su rebusu, kaip nustatyti vaikams tinkamas elgesio ribas. Kaip teigia G. Germanavičienė, mylinčios ribos suteikia saugumo jausmo tiek tėvams, tiek jų vaikams. Tačiau perteklinės ribos gali peraugti į sienas, kurios neleis prieiti prie vaiko.
„Dėmesingas įsisąmoninimas pirmiausia siūlo galvoti apie savo ribas. Mes visi esame riboti žmonės: visi pavargstame, kartais jaučiamės nepatenkinti, kažko nespėjantys, atrodo, kad mums nesiseka. Tai yra situacijos, kai pasiekiame savo ribą. Save ribinėse situacijose reikėtų priimti su atjauta ir pripažinimu, kad aš nesu tobulas. Svarbu ir vaikui iškomunikuoti, jeigu jis jūsų ribą peržengia. Svarbu, kaip tai vaikui pasakysite: ar šaukdami ir kaltindami, ar ramiai ir su atjauta, – pataria psichiatrė. Taip pat svarbu, bendraujant su kitais tėvais, dalytis ne tik sėkmės, bet ir nesėkmės istorijomis. – Čia svarbu išmokti klausytis ir neprimesti savo patarimų. Visi patarimai slypi mūsų širdyse. Dažniausiai mums reikia ne patarėjo, o išklausyti ir atjausti galinčio draugo.“
Vaikai nieko nedaro specialiai
Psichiatrė akcentuoja, jog pasitelkę dėmesingo įsisąmoninimo technikas galime išmokti tiek dėmesingai klausyti, tiek dėmesingai pasakyti tiek, kiek reikia. O tai labai padeda kurti santykius: „Dažniausiai sudėtingos situacijos iškyla tuomet, kai tam turime mažiausiai laiko. Tada svarbu sustoti ir pagalvoti, kaip jaučiamės. Atkreipę į tai dėmesį, pastebėsite, kad kai tik kažką pradedame daryti automatiškai, vaikas ima pykti, užsispiria ir atsisako laikytis jūsų griežto plano, iškeldamas dėmesio reikalaujančią sceną. Tokioje situacijoje įsiaudrinus geriau nedaryti skubotų sprendimų, nes konfliktą tik dar labiau įplieksite ir vėliau patys dėl to blogai jausitės. Maži vaikai, taip pat didesni, kai susijaudina, negali pasirinkti savo elgesio, jie elgiasi vieninteliu jiems įmanomu būdu. Nors ir atrodo, kad vaikas elgiasi taip specialiai, jis tiesiog yra apimtas tam tikro jausmo, kuris verčia jį taip elgtis. Nusiraminęs pats padėsite ir vaikui grįžti į normalią būseną. “
Pakliuvus į sudėtingą situaciją, G. Germanavičienė ragina ne pulti skaityti dar vieną knygą apie vaikų elgesį, o sugrįžti mintimis į tą situaciją, dėl kurios gailitės, ir pagalvoti, kaip norėjote, jog ji susiklostytų, kad kitą kartą sugebėtumėte elgtis kitaip ir nekartotumėte tų pačių klaidų.