Pradinis / Kultūra / Istorikas apie Vasario 16-osios signatarus: „Tai buvo išskirtiniai ir drąsūs žmonės“

Istorikas apie Vasario 16-osios signatarus: „Tai buvo išskirtiniai ir drąsūs žmonės“

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas doc. dr. Rūstis Kamuntavičius sako, kad nors kalbame apie Vasario 16-ąją, jos signatarus, tačiau jei objektyviai pažiūrėtume, kiek apie juos žinome, kiek atsimename, kiek nagrinėjame jų darbus, skaitome jų knygas ar esame įprasminę vietas, kur jie augo ar dirbo, – turėtų apimti gėdos jausmas. „Jie tarsi didvyriai, bet paklausus konkrečiau, kokie jie, stoja nejauki tyla. Pavyzdžiui, Steponas Kairys – mūsų socialdemokratijos pradininkas, socialdemokratas klasikine, gražia prasme. Kiek žmonių žino ir yra skaitę jo įdomių, kartais keistų, bet dažnai savo metui naujoviškų tekstų?“ – retoriškai klausia istorikas.

Rūstis Kamuntavičius

Pasak R. Kamuntavičiaus, tarp Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų yra daugiau skirtumų nei panašumų, todėl nekeista, kad nuomonės išsiskirdavo, būdavo trinčių ir konfliktų. „Vienas didžiausių nesutarimų vyko svarstant, kaip traktuoti santykius su Vokietija, – nagrinėjant šį klausimą buvo net durų trankymų ir demonstratyvių išėjimų iš Tarybos“, – pasakoja VDU istorikas, bet čia pat priduria, kad, nepaisant skirtumų, signatarai turėjo ir bendrų bruožų – visi buvo labai dinamiški ir dirbo Lietuvai ir iš meilės jai. „Tų laikų tikriausi idealistai ir vizionieriai kūrė naują valstybę ir naują visuomenę“, – įsitikinęs istorikas.

R.Kamuntavičiaus teigimu, bet kas tikrai nebūtų ėjęs ir pasirašinėjęs akto. „Vis dėlto tai buvo išskirtiniai ir drąsūs žmonės. Šalia esanti Gudija panašius dalykus darė, jiems nepasisekė, o mūsų signatarams pasisekė“, – pabrėžia mokslininkas.

Docentas pasakoja, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai buvo labai įdomūs ir mobilūs. „Jie visą laiką judėjo, kažkur bastėsi, vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo“, – teigia istorikas. Paklausus, kurie signatarai jam labiausiai imponuoja, R. Kamuntavičius išskiria tris žemaičius: Jurgį Šaulį, Kazimierą Steponą Šaulį ir Stanislovą Narutavičių.

Kodėl būtent šie signatarai – interviu su VDU Istorijos katedros dėstytoju, mokslininku, tyrinėtoju Rūsčiu Kamuntavičiumi.

Kas apskritai patraukė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus susidomėti politika, valdymu? Kodėl jie pasirinko tokį kelią?

Tiksliai atsakyti sunku, tačiau galima teigti, kad, renkant dvidešimt asmenų į Lietuvos Tarybą, buvo sąmoningai daroma, kad jie atstovautų skirtingoms Lietuvos dalims, apimtų kuo platesnį geografinį lauką. Lietuvą kūrė ne tik suvalkiečiai su J. Basanavičiumi priešaky, kaip daugelis mano. Dariau žemėlapį ir žymėjau vietas, iš kurių signatarai kilę, kuriose mokėsi, studijavo, dirbo ir pan. Pabaigus darbą ir pažvelgus į žemėlapį, pasidaro labai aišku, kad tuo metu buvo siekiama, jog signatarai būtų iš skirtingų Lietuvos vietų (Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos). Žemėlapyje labai gerai matyti, kad signatarams savotiškas traukos centras buvo ir pietinė Latvija, kurioje kai kurie signatarai gimė, lankė mokyklas, studijavo. Gudija ar Lenkija buvo ne tokios populiarios kryptys.

Taip pat buvo siekiama, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai būtų skirtingų sluoksnių ir profesijų atstovai (kunigai, bajorai, valstiečiai, miestiečiai). Tačiau moterų nebuvo nė vienos.

Lietuva buvo ir vis dar yra patriarchalinė valstybė, orientuota į šeimą, mūsų šaknyse vis dar gajus kaimiečio, besiorientuojančio į ūkį (plačiąja prasme), genas.

Kodėl nebuvo moterų?

Žiūrint iš mūsų laikų perspektyvos, tai atrodo labai keistai, tačiau iki tol nebuvo tokios tradicijos, kad moterys dalyvautų „paradinėje“ politikoje. Moterys į aktyvią demokratinę, organizacinę veiklą yra įtraukiamos ganėtinai vėlai, nors netiesiogiai politikoje dalyvavo visada. Lietuvoje moterims buvo leista balsuoti tik po Pirmojo pasaulinio karo, po Vasario 16-osios. Ir tai Lietuva tuomet buvo „avangardas“, nes, pavyzdžiui, tokiose demokratinėse valstybėse kaip Prancūzija moterims buvo leista balsuoti 1944 m., o Šveicarijoje – tik 1984 metais. Lietuva, galima sakyti, netgi buvo pirmaujanti, nes moterims leido balsuoti tarpukariu, kada kitos Vakarų valstybės to dar neleido.

Kodėl buvo tiek daug kunigų?

Kunigai neturi šeimų, todėl gali daugiau laiko skirti politinei veiklai. Tradicinėje lietuvių kultūroje tas vyras, kuris veda, sukuria šeimą, „paskęsta“ buitiniuose reikaluose. V. Kudirka yra netgi prieš šimtą metų  sakęs: „Lietuviai, nekurkite šeimų, nes jei visi kurs šeimas, paskęs kaimuose ir nebus kam rūpintis valstybės reikalais, visa tauta išnyks.“

Apskritai iki pat XX amžiaus antrosios pusės Lietuva buvo ne miestietiška, o kaimietiška valstybė, kurioje ir vyrai, ypač kalbantys lietuviškai, buvo daugiau prie ūkio ir į politiką nėjo. Galima sakyti, vyravo į save orientuota kaimietiška kultūra, o globalūs reikalai mažai kam rūpėjo.

Minėjote, kad Jums labiausiai imponuoja trys iš Žemaitijos kilę signatarai. Aptarkime juos. Kodėl Jurgis Šaulys?

Jurgis Šaulys – filosofijos daktaras, valstybės ir visuomenės veikėjas, kurio ranka, manoma, ir buvo parašytas Vasario 16-osios aktas. J. Šaulys gimė Balsėnuose (netoli Švėkšnos, Šilutės rajone). Mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, bet iš jos buvo atleistas už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą. 1903 m. pradėjo studijuoti ekonomiką Berno universitete, jį baigė filosofijos daktaro laipsniu. Net gyvendamas Šveicarijoje rūpinosi kultūra, susirašinėjo su lietuvių visuomenės veikėjais, rašė straipsnius į lietuvišką spaudą, redagavo įvairius laikraščius. J. Šaulys tapo vienu žymiausių Lietuvos diplomatų ir yra laikomas pirmuoju Lietuvos diplomatu, pačiu garsiausiu tarpukaryje, keliavusiu po visą pasaulį.

J. Šaulio žmona buvo Mafalda Salvatini – garsi operos dainininkė, kilusi iš pietinės Italijos, Neapolio apylinkių. 1908–1932 metais ji gyveno Berlyne, ten buvo vienu pagrindinių operos teatro sopranų. Koncertavo ir daugelyje kitų Europos miestų, tarp jų Rygoje. Nuo 1908-ųjų ji buvo Didžiojo Meklenburgo kunigaikščio Adolfo Frydricho VI meilužė ir su juo susilaukė dviejų sūnų. Vienas jų, Rolf Gérard, tapo garsiu menininku ir įkūrė savo galeriją Askonoje, prie Lokarno.

Jurgis Šaulys

Taip sutapo, kad 1918 m., beveik tuo pat metu, kai nusižudė Mafaldos vaikų tėvas, į Berlyną atvyko J. Šaulys. Neaišku, kaip ir kada tiksliai jie susipažino, tačiau žinoma, kad vestuvės įvyko 1933 m. Iš J. Šaulio korespondencijos matyti, kad vedybos su užsieniete Lietuvoje jam sukėlė problemų: nors buvo puikus diplomatas, tačiau negalėjo gauti ypač aukštų pareigų – tapti valstybės diplomatijos viršininku. Dėl to, jog žmona buvo ne lietuvė, J. Šauliui gimtinėje nuolat buvo prikaišiojama. Pats prezidentas A. Smetona ne kartą turėdavo jį užstoti.

J.Šaulys mirė po Antrojo pasaulinio karo Lugane (Šveicarijoje), spėjama, kad jis buvo nunuodytas sovietų. Prestižiškiausiame Lugano rajone turėjo namą (pavadinimu „Casa Mafalda“, tuo metu buvo įprasta namus vadinti žmonų vardais) ir jame bandė organizuoti Lietuvos diplomatinę rezistenciją.

Su kolegomis buvome nuvykę į Luganą ir atradome tą namą. Įdomu tai, kad dabar šis namas priklauso vienam turtingiausių lietuvių.

Kuo įdomus bendrapavardis, kitas Šaulys – Kazimieras Steponas?

Kunigas Kazimieras Steponas Šaulys gimė Stemplių kaime prie Švėkšnos. 1890–1895 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje, vėliau Sankt Peterburge ir Varšuvoje. 1899 m. įšventintas į kunigus. Aktyviai reiškėsi šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Dalyvavo 1905 m. Vilniaus Didžiajame seime, o 1917 m. – Lietuvių konferencijoje Vilniuje, ten buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Ši 1918 m. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Dėstė Kauno kunigų seminarijoje (1906–1922 m.), vėliau – Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Buvo Teologijos fakulteto docentu, vėliau – profesoriumi.

Po Antrojo pasaulinio karo, pakviestas J. Šaulio, jis taip pat pabėgo į Luganą, apsistojo Brigitiečių vienuolyne. Iš ten dirbo „Amerikos balso“ radijui, kūrė ir vedė laidas, dirbo įvairiose kitos medijose ir skleidė lietuvybės idėjas iš Italijos. Taigi, būdamas toli nuo tėvynės, K. S. Šaulys liko aktyviu Lietuvos patriotu, nuolat skatinusiu lietuvius nenuleisti rankų kovoje už krašto politinę nepriklausomybę. Tai buvo aktyvus Pasaulio lietuvių bendruomenės narys. Jis ne kartą yra kalbėjęs per Lugano radiją, o jo žodžiai, pasakyti per „Amerikos balsą“, pasiekdavo ir Lietuvą.

Vienuolyne yra išlikęs kambarys, kuriame jis gyveno. Su kolegomis buvome nuvykę į vienuolyną ir prikalėme atminimo lentą. Tai savo iniciatyva ir lėšomis padarė ilgametis Lietuvos garbės konsulas Tičino kantone Gintautas Bertašius.

Kazimieras Steponas Šaulys

Įdomus likimas laukė kito signataro Stanislovo Narutavičiaus. Papasakokite apie jį.

Stanislovas Narutavičius buvo melancholiška asmenybė, kilusi iš kilmingųjų bajorų šeimos Telšiuose, kurioje buvo kalbama lenkiškai. Jeigu paimtumėte Vasario 16-osios aktą ir pažiūrėtumėte parašus, tai pamatytumėte, kad jis savo pavardę parašė lenkiškai ir su „w“, t. y. Narutowicz. Šiandieniniame kontekste, svarstant, ar leisti Lietuvos lenkams oficialiai vartoti „w“ raidę, galima skeptikams pirštu besti į aktą ir parodyti, kad tie žmonės, kurie kūrė dabartinę Lietuvą, nedarė iš to problemos. L. Mažyliui radus Vasario 16-osios aktą, mums, istorikams, ir buvo įdomiausia pamatyti ne patį tekstą, kuris buvo žinomas, o pamatyti, kaip pasirašė signatarai.

S. Narutavičiaus brolis – Gabrielius Narutavičius – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu po Pirmojo pasaulinio karo. Įsivaizduokite: vienas brolis pasirašo Nepriklausomybės Aktą, o kitas tuo metu tampa Lenkijos prezidentu. Prezidentu išbuvo neilgai, buvo nušautas lenkų nacionalisto praėjus kelioms dienoms po išrinkimo, palaidotas garbingiausioje vietoje – Varšuvos katedroje.

Tai tragedija, parodanti XX a. Lietuvos ir Lenkijos santykių tragizmą. Kokie būtų santykiai su Lenkija, jei abu broliai būtų turėję galimybę bendradarbiauti? Galėjo būti glaudžiu saitu tarp abiejų valstybių. O dabar – vieną nušovė, o kitas nusišovė pats. Po visų įvykių (brolio nužudymo, pasaulinės krizės ir t. t.) signataras S. Narutavičius jautėsi nelaimingas ir, matyt, tuo momentu atimti sau gyvybę jam atrodė kaip vienintelė išeitis (1932).

Stanislovas Narutavičius

Kodėl plačioji visuomenės dalis tiek mažai žino apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, jų veiklą, likimus?

Išsamiau nežinome nė apie vieną signatarą, nebent tik apie A. Smetoną ar J. Basanavičių. Tikrai reiktų papildomų, aktyvių tyrimų, nes kol kas yra pasitenkinama tik lozungais – „signatarai, Vasario 16-oji, viskas labai gerai“. Iš tiesų tik nedaugelis išvardytų visų signatarų pavardes, jau nekalbant apie kitus gyvenimo ir darbo aspektus.

Jeigu būtų atskiros valstybės įsteigtos stipendijos, dotacijos tokiems tyrimams, kurie visa tai atskleistų ir įprasmintų, o svarbiausia – visiems suprantama kalba ir būdais išpopuliarintų, net neabejoju, kad atsirastų žmonių, kurie rašytų, kurtų parodas, netgi filmus ir pan., nes neatrastos įdomios medžiagos, manau, yra labai daug. Dabar daug kas palikta entuziastų reikalui ir dažnai vykdoma mėgėjiškai, o valstybė, deja, prie to mažai prisideda.

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top