Laisvė auginama ir ginama kasdien. Kartais nuo agresyvių valstybių, kartais nuo virusų, kartais nuo pagundos nusimesti atsakomybę. Susitelkę į savo sunkumus, įkvėpimo turėtume semtis iš ankstesnių kartų, kurioms teko savi sudėtingi iššūkiai.
1918 m. vasarį Nepriklausoma Lietuva atrodė veikiau kaip svajonė, sunkiai pasiekiamas idealas. Aplink vyko žūtbūtinė kova dėl įtakos, atrodė, kad gali keistis nebent pavergėjai, o ne augti ir stiprėti Laisvės želmenys.
Nepriklausomybė tapo tikrove, Lietuvos valstybė ne tik gimė, bet ir augo, stiprėjo, nes tapo bendru rūpesčiu. Anuomet, kaip ir šiandien, teko veikti netikrumo aplinkoje. Svarbiausia, kad niekas nenuleido rankų ir kantrus darbas davė savo vaisių. Tikiu, kad taip yra ir šiandien.
Šiemet Vasario 16-ąją švenčiame kiek kitaip. Be šventinių susibūrimų ir iškilmingų minėjimų. Tačiau tai kartu proga apmąstyti, ką mums kiekvienam reiškia Laisvė ir Tėvynė. Kas mus jungia, o ne skaldo. Toks šios dienos šventimas labai prasmingas, nes įkvepia jėgų ir drąsos įveikti visus sunkumus ir per juos sustiprėti.